Kaimo turizmo vėliavnešė

„Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas naujojo kaimo turizmo sezono atidarymo šventėje įteikia LKTA prezidentei Reginai Sirusienei-Lamauskienei redakcijos firminius marškinėlius, kaip tvirtos draugystės ir bendro darbo simbolį. Šventė vyko Kretingos rajono sodyboje „Vienkiemis“ 2003 metais. Pasak R. Sirusienės-Lamauskienės, V. Neverdauskas – žmogus, kuriam ji visą gyvenimą būsianti dėkinga už pagalbą šalyje puoselėjant kaimo turizmą.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijai (LKTA) rugsėjo 22-ąją sukaks 20 metų. Ji vienija didžiąją dalį šalies žmonių, kurie savo sodybose teikia apnakvydinimo paslaugą, suteikia jiems galimybę pailsėti gražios, švarios gamtos apsuptyje, pasigardžiuoti sveiku, kaimišku, neretai kulinarinio paveldo maistu. LKTA gretose – apie 400 išpuoselėtų sodybų šeimininkų. Jų paslaugomis noriai naudojasi šalies ir užsienio gyventojai. Asociaciją įkūrė ir jai 13 metų vadovavo Regina Sirusienė-Lamauskienė. „Labai sunki pradžia buvo“, – prisimindama kaimo turizmo verslo pradžią šalyje, atsidūsta R. Sirusienė-Lamauskienė. Ji vadintina Lietuvos kaimo turizmo motina, nes labai daug nusipelnė jį puoselėdama. Už šiuos nuopelnus moteris apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu. R. Sirusienė-Lamauskienė labai dėkinga šalies ir užsienio žiniasklaidai už pagalbą įveikiant kaimo turizmo vystymo trukdžius. Juos prisimindama moteris ne kartą ištaria: „Ir šį kartą padėjo žiniasklaida“.

Telefonas kaito Ar ne pati lemtis, arba aukštesnioji jėga, panoro, kad kaimo turizmo Lietuvoje pradininke taptų ne kas kitas, o R. Sirusienė-Lamauskienė? O buvo taip. „Gimiau Pakruojo rajone, Stačiūnų kaimo vienkiemyje. Iš profesijos esu šeimos psichologė. Bet dirbau pedagoge. Po 25 darbo metų pajutusi, kad nebenoriu mokytojauti, pasinaudojau galimybe išeiti į stažinę pensiją. Tada man buvo 50 metų. Vienas vaikas buvo vienuoliktoje, kitas – dešimtoje klasėje, vyras dirbo aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Turėjome Šiaulių rajone, Kuršėnuose, namą, 3 ha žemės, ūkį – 2 karves, telyčių, kiaulių, 40 kalakutų, žąsų, vištų. Tiek daug visko laikėme ne gindamiesi nuo bado, o todėl, kad man, užaugusiai kaime, labai patiko kapstytis žemėje: šienauti, ravėti. Anksti nutariau išeiti į pensiją, kad galėčiau mėgautis žemės ūkio darbais. Ir ką jūs manote? Po metų man tapo nuobodu tame ūkyje, – pasakoja R. Sirusienė-Lamauskienė. – Atsitiko taip, kad netrukus viena turizmo įmonė, su kurios atstovais buvo pažįstami mano vaikai, kreipėsi į mane, prašydama priimti į sodybą paatostogauti olandų šeimą – vyrą, žmoną ir du vaikus: šešerių ir devynerių metų. Ir priėmiau. Buvau sužavėta šia šeima – ėjo į mišką, prie upelio, vaikščiojo basi, iki vėlaus vakaro žiūrėjo į žvaigždėtą dangų. Bet pasibaisėjo pamatę, kad karvę melžiu rankomis, ir daugiau pieno negėrė. Vaikai darže žirnius raudavo su šaknimis. Lig tol nebuvo matę kaimo, nežinojo, kaip auga daržovės... Olandai, pabuvę pas mus dvi savaites, sumokėjo doleriais. Jie davė tiek pinigų, kiek gaudavau mokytojaudama tris mėnesius. Tai mane šokiravo – turint vienkiemį, per dvi savaites galima tiek uždirbti! Kilo mintis: „Galbūt Lietuvoje gali būti teikiamos tokios paslaugos? Juk gražių vietų gausu šalyje!“ Šia mintimi nutariau pasidalyti su naujienų ruporu – žiniasklaida. Pirmiausia paskambinau į Šiaulių laikraščio redakciją ir susitariau dėl pokalbio.“ Neilgai trukus po to, kai R. Si­rusienės-Lamauskienės mintys apie galimą kaimo turizmo plėtotę pasirodė šiame laikraštyje, ji dėl pokalbio šia tema susitarė ir su vieno didelio dienraščio redaktoriumi. Kai ir čia pasirodė straipsnis, Regina nespėjo kelti telefono ragelio.

Prezidentas Algirdas Brazauskas, Seimo narys Kazys Starkevičius ir LKTA vadovė Regina Sirusienė-Lamauskienė pirmojoje kaimo turizmo parodoje „AgroBalt“.

„Mes jums padėsime“ „Ir ką jūs manote? Per tris dienas paskambino 97 žmonės, kurie norėtų į savo sodybas priimti poilsiautojus, – pasakojimą tęsia R. Sirusienė-Lamauskienė. – Skambino daugiausia iš vietovių, kur graži gamta: iš Molėtų, Ignalinos, Kretingos, Klaipėdos apylinkių. Iš Joniškio, Pakruojo, kur geros žemės, bet gamta nėra įspūdinga, neskambino. Jie prašė manęs: „Jūs pradėkite, mes jums padėsime.“ Paskutinis tąkart paskambino šviesaus atminimo profesorius Antanas Stancevičius, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) – apie juos nė nebuvau girdėjusi – pirmininkas. Jis pakvietė mane į ŽŪR vyksiančią žemdirbių konferenciją. Nedrąsu buvo vienai vykti – pasiėmiau vyrą. Tai buvo 1997 metų kovo mėnuo. Mane profesorius A. Stancevičius ir jo pavaduotojas Jonas Ramonas pasodino pirmoje eilėje prašydami pakartoti, ką tame straipsnyje sakiau. Konferencijoje buvo ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovų. Ir štai suteikia man žodį. Neišsigandau – kalbėti moku, žodis juk buvo mano, pedagogės, duona. Pajutau baisią žemdirbių ir kitos publikos reakciją – pašaipą, panieką. Tai dar labiau mane įkvėpė, paskatino pasakyti net tai, ko nesakiau žurnalistei. Pirmą kartą pasakiau, kad kaimo turizmas turėtų būti intelektualus verslas. Profesorius A. Stancevičius, matydamas publikos priešiškumą, mane vis pertraukdavo paskatindamas: „Labai gera idėja!“ Jis pasibaigus renginiui paprašė, kad įsteigčiau prie ŽŪR kaimo turizmo organizaciją. Toje konferencijoje buvo „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas. Jis vienintelis iš priešiškai mano atžvilgiu nusiteikusios masės priėjo prie manęs ir pasakė: „Mes jums padėsime.“ Jei nebūtų ŽŪR, nebūtų nė Kaimo turizmo asociacijos. Rūmai davė man teisininką, kad paruoštume asociacijos įstatus, priregistravo ją prie savęs, davė patalpas ir darbą man, skirdami konsultantės etatą, patarė, ką reikėtų daryti. Kas anuomet skambino man, buvo pakviesti į steigiamąjį LKTA susirinkimą. Jame buvau išrinkta asociacijos prezidente.“

Pajuto žiniasklaidos galią „Buvo labai sunku, – pirmuosius darbo metus stojus prie LKTA vairo ir grindžiant kelią kaimo turizmui prisimena R. Sirusienė-Lamauskienė. – Labai daug paniekos patyriau.“ Moteris mena, kad, kai pakviesta nuvyko į ŽŪM išplėstinį posėdį, vienas Kaimo plėtros departamento valdininkas – „Nenoriu minėti jo pavardės“ – paniekinamai ignoravo ją, neduodamas korteles, suteikiančios teisę patekti į posėdžių salę. „Tai kas, kad LKTA įregistruota... – prisimena pašnekovė. – Reikia vykti į rajonus – nėra automobilio. Važiuoju autobusu, už savo pinigus.“ Kartą R. Sirusienė-Lamaus­kie­nė susitarė su Šilutės rajono Žemės ūkio skyriumi, kad, kai atvyks, bus autobusiuku nuvežta į Rusnę, kitas pamario krašto vietoves susitikti su potencialių kaimo turizmo sodybų savininkais. „Atvykstu – skyrius jau persigalvojęs: neduoda autobusiuko. Vėliau sužinojau, kad buvo paskambinta iš ŽŪM, o jai – iš Žemės ūkio konsultavimo tarnybos, taip pat ketinusios plėtoti kaimo turizmą, tačiau delsusios tai daryti. Panašių atvejų, kai valstybinės institucijos ignoruoja nevyriausybinę organizaciją, patyriau nuolat. Ir žinot kas atsitiko? Tuo metu, kai buvau Šilutės rajono Žemės ūkio skyriuje, paskambino žurnalistas iš Laisvosios Europos radijo, klausdamas, ar čia esu. Kad turėčiau būti, jis sužinojo paskambinęs į ŽŪR. Skyriuje telefonu daviau interviu šiam radijui. Ir staiga viskas pasikeitė: atsirado autobusiukas! Tapo aišku, ką gali žurnalistai. Tai stipri visuomenės jėga. Supratusi, kad žiniasklaida gali labai padėti LKTA, visada į ją atsiremdavau.“ LKTA vadovė, landydama Šilutės rajono sodybas, kurių savininkai norėjo verstis kaimo turizmu, suprato, kad po vienu stogu su jais poilsiautojai negali gyventi. Pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje gyvena. Toks kaimo turizmo modelis netinka Lietuvai, agrarinei valstybei, kur dauguma žmonių kilę iš kaimo. Atvykę į kaimo turizmo sodybą, jie norės švarios aplinkos, o ne uostyti mėšlinus šeimininkų batus.

Pirmasis kaimo turizmas uždarymas 1998 metais. Regina Sirusienė-Lamauskienė su kolega Antanu Gedvilu kaimo turizmo pirmojo sezono uždaryme 1998 m.
Reginos Sirusienės-Lamauskienės asmeninės nuotraukos

Labiausiai tiko Latvijos modelis „Nežinojau, kaip įrengti kaimo turizmo namus, tačiau supratau, kad tai neturi būti viešbutis su koridoriumi ir durimis abipus jo. Taip pat pajutau, kad dėl vėsaus klimato pagrindinė kaimo turizmo sodybų rinka bus šalies gyventojai, ne užsieniečiai, jų tebus keli proc., – pasakoja R. Sirusienė-Lamauskienė. – Netrukus profesorius A. Stancevičius pasiūlė kelionę į Daniją, Švediją, kad geriau pažinčiau jų kaimo turizmą. Bet prieš tai nuvykau į Rygą, kur įsikūrusi Latvijos kaimo turizmo asociacija. Jos prezidentės Asnatės Ziemelės padedama, gavau labai gerų pamokų. Paprastų, tinkamų Lietuvai. Nuo to laiko visada bendravau su A. Ziemele, išmaišiusia daugelį pasaulio kaimo turizmo sodybų. Latvijoje kaimo turizmas imtas plėtoti 3–4 metais anksčiau nei Lietuvoje. Atsidūrusi Danijoje ir Švedijoje galutinai įsitikinau, kad negalima kopijuoti jų kaimo turizmo sodybų – ir jie klaidų daro, mums tinka tik latvių modelis. Taip pat suvokiau, kad vystant kaimo turizmą būtina „įkinkyti“ valstybę – ji turi rūpintis verslą pradėjusiais žmonėmis, o ne apkrauti nepakeliamais mokesčiais. Negalima dėti lygybės ženklo tarp kaimo turizmo verslo ir verslų, vystomų mieste. Juk miestuose infrastruktūra (šaligatviai, vandentiekis, kanalizacija, gatvių apšvietimas) sukurta už mokesčių mokėtojų pinigus, o sodybų šeimininkai tam eikvoja savo lėšas.“ Štai kita turbūt neatsitiktinė lemties apraiška, atėjusi R. Sirusienei-Lamauskienei į pagalbą. Į Lietuvą atvyko JAV fondo „Demokratijos horizontai“, globojančio nevyriausybines organizacijas, atstovė Andrėja Jasaitis. Viešnios tikslas buvo susitikti su LKTA vadove. „Ji bandė susirasti mane per Turizmo departamentą. Ten, kaip vėliau sužinojau, išgirdo, jog neverta ieškoti kažin ką susigalvojusios kaimo moteriškės. Ir ŽŪM nepasakė, kaip mane rasti. Andrėjai pavyko mane surasti tik per Registrų centrą. Andrėja, pajutusi, kad LKTA, kaip nevyriausybinė organizacija, patiria didžiulį valstybinių institucijų pasipriešinimą, suprato, kad būtina mums padėti, – prisiminimų knygą toliau sklaido R. Sirusienė-Lamauskienė. – Andrėja pasiūlė man stažuotę Amerikoje. Susitarėme, kad pirmiausia pasistažuosiu Europoje. Po to „Demokratijos horizontų“ fondas pasirūpino mano viza į JAV, finansavo kelionę ir stažuotę. Supratau, kad kaimo turizmas – labai rimta sritis, jei toks fondas nori padėti. Vadinasi, turiu labai dirbti, kad pateisinčiau jo lūkesčius. Juk fondo pinigai – tai žmonių, ne valstybės pinigai. Be to, supratau, kokios iš tiesų turėtų būti nevyriausybinės organizacijos.“

Į priekį vedė altruizmas Pašnekovė, paklausta, ar ne jos prigimtinė energija labiausiai padėjo nuversti kalnus puoselėjant kaimo turizmą, patikslina: „Lietuvos nevyriausybinės organizacijos daugiau rūpinasi atlygiu, reitingais – ne žmonėmis, kurių interesus reikėtų ginti. Bendraudama su „Demokratijos horizontų“ fondu ir užsienio nevyriausybinėmis organizacijomis suvokiau, jog svarbiausia jų veikloje – altruizmas: pareiga pasiaukoti žmonių labui, dėl jų dirbti dieną naktį, negalvojant apie atlygį. A. Jasaitis sakė, jog, būdama labai užimta, negaliu atsakyti ir ne LKTA nariams, jei jie kaimo turizmo klausimais kreipsis į mane. „Šie žmonės – tavo žingsnis į ateitį. Jei laikysimės altruizmo taisyklių, po kelerių metų patirsime šimtaprocentinę sėkmę“, – mokė A. Jasaitis, įkaldama man, kad pirmoji turiu žmonėms padėti, nes esu arčiausiai jų.“ Moteris prisimena jaunuoliuos, kurie, norėdami kurti kaimo turizmo sodybą, nusipirko žemės Anykščių rajone. Kur tik kreipėsi, norėdami gauti ES paramą, niekas niekur išsamiai nepaaiškino – nė ŽŪM. Visur nurodydavo interneto puslapį – skaitykite! „Tas pats ir dabar… Argi tokia turi būti nevyriausybių organizacijų, juolab valstybinių institucijų, misija?! Jos privalo ne internetinį puslapį žmonėms nurodyti, o nuvykti į jų žemę ir padėti suprasti, ar ji tinkama verslui“, – įsitikinusi R. Sirusienė-Lamauskienė. Jai ir jos vyrui minėtieji jaunuoliai vėliau dėkojo: „Jei ne jūs, nieko nebūtume padarę.“ LKTA vadovė su vyru architektu lydėjo jaunuolius į valdininkų kabinetus derinti projektų, gauti parašų. Pasak R. Sirusienės-Lamaus­kienės, nesukti iš kelio dėl patirtų sunkumų padėjo ir ambicija: „Pradėjusi negi mesiu?! Kaimo turizmas buvo mano gyvenimas: juo gyvenau. Nepaisant trukdžių, buvo labai įdomu ir smagu. Jei reikėtų viską iš pradžių, kažin... Bet labai gerai, kad nežinai, kas tavęs laukia.“

Kai padaryta, nebeįdomu Moteriai teko susirungti su Seimo Kaimo reikalų komitetu, kad mažiausias vietų skaičius kaimo turizmo sodybose būtų 20, o ne 6, kaip buvo įtvirtinta taisyklėse. „Ir vėl man padėjo V. Neverdauskas – jo dėka išspaudžiau 20 vietų! Jis ir ŽŪR man labiausiai padėjo puoselėjant kaimo turizmą. V. Neverdauskas sakė: „Jei tau gerai – skambink man. Blogai – skambink. Nieko nenutiko – skambink.“ Taip ir dariau. Nepažįstu kito laikraščio redaktoriaus kaip Vytenis. Nuostabų žmogų jame mačiau. Nei giminė, nei draugas, o taip nuoširdžiai padėjo asmeninės naudos neturėdamas. Net paatostogauti kaimo turizmo sodyboje niekada jam nepasiūliau. Galbūt ir negražiai pasielgiau. Bet nenorėjau piktnaudžiauti LKTA narių gerumu“, – sako R. Sirusienė-Lamauskienė. Vėl ir vėl ji geruoju mini „Ūkininką patarėją“, kitą žiniasklaidą, padėjusią iškovoti teisę poilsiautojams sodybose maitintis kaimiškais produktais. Juk net savo vištų kiaušinių VMTV neleido svečiams iškepti! Ši kova su VMVT truko penkerius metus. Pasak pašnekovės, nelengva buvo įrodinėti sodybų šeimininkams, kad poilsiautojams lauko tualeto nereikia, o jiems skirta patalynė neturi būti iš padėvėtų prekių parduotuvių. „Bet juos suprantu – iš pradžių neturėjo už ką naujų nupirkti“, – sako R. Sirusienė-Lamauskienė. Ji niekada neturėjo kaimo turizmo sodybos. Trylika metų plušėjo, kad Lietuvoje klestėtų kaimo turizmas. „Kai viskas padaryta – nebeįdomu“, – šypsosi ji. Džiaugiasi, kad daugelis kaimo turizmo sodybų tapo kultūros židiniais. Kai R. Sirusienę–Lamauskienę, turinčią didelę socialinių verslų vystymo patirtį, JAV fondas 2011 m. pakvietė padirbėti, ji pasitraukė iš LKTA vadovės posto. Fondas teikia socialinę projektinę paramą Rytų ir Pietryčių, Pietvakarių Europos šalims. „Buvau darbo grupėje su japonu, vokiečiu ir bulgaru. Prieš dešimt mėnesių grįžau į Lietuvą, nes fondas dabar dirba Afrikoje, man ten per karšta. Kai fondas grįš į Europą, galbūt vėl jame dirbsiu“, – sako Lietuvos kaimo turizmo vėliavnešė. Neatmeta galimybės teikti mobiliąją psichologinę pagalbą lankant problemų turinčias kaimų ir miestelių šeimas. „R. Sirusienė-Lamauskienė sa­vo gerove nesirūpino – vers­lo nevystė. Visą savo energijos šaltinio tėkmę nukreipė kitų žmonių labui“, – pastebi „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius V. Neverdauskas.

Kaimo turizmo sezono atidaryme Kretingos rajone 2003 m. apsilankė Prezidentas Rolandas Paksas.

Ji pradėjo nuo nulio

Antanas GEDVILAS Kaimo turizmo sodybos Trakų rajone savininkas

„To, ką kaimo turizmo srityje žino R. Sirusienė-Lamauskienė, turbūt niekas nežino. Ji pradėjo šį verslą vystyti nuo nulio. Mes, LKTA nariai, atėjome į tai, ką ji buvo padariusi. Ji negailėjo jėgų, kad kaimo turizmas būtų pripažintas, – ėjo per kabinetus ir įtikinėjo, kad tai perspektyvus verslas. Mat iš pradžių visi juokėsi iš jo. Regina – vėliavnešė, žengusi kaimo turizmo priešakyje. Ji iš pat pradžių, kai užsimojo šalyje vystyti kaimo turizmą, pasielgė labai teisingai – pervažiavo visus Lietuvos rajonus, kad pasikalbėtų su visais, kurie buvo arti kaimo turizmo. Tai nebuvo naujas dalykas – ir tarybiniais laikais daug kas sodybose priimdavo poilsiautojus, tačiau nelegaliai. O Regina skatino mus: „Galime legaliai dirbti, be to, palaikomi Vyriausybės. Imkitės šio verslo, o mes padėsime.“ Regina tardavosi valstybinėse institucijose, kad mūsų nepribaigtų. Antai atvažiuoja tikrintojai iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) – nors imk ir uždaryk sodybą: viskas jiems negerai. Atseit virtuvėje turi būti penkios kriauklės, du išėjimai, septyni metaliniai stalai ir t. t. Siaubą visa tai kėlė. Regina ištraukė iš kabinetų tuos, kas kuria kaimo turizmo sodybų taisykles – veždavosi juos į renginius, sodybas: žiūrėkite, kas dedasi, tada kurpkite taisykles! Tačiau ji stengėsi, kad tai ne priešpriešą sukeltų, o supratimą. Kartą, kai pasikvietėme taisyklių rašytojus į sodybos pirtį, jie pasipiktino: „Kokios nesąmonės, kas rašė tokias pirties taisykles?!“ Pasirodo, pirtis pastatyta pagal jų pačių sukurtas taisykles. Vėliau, kai VMVT vadovai ėmė lankytis mūsų sodybose, radome bendrą kalbą ir su jais – produktų įsigijimo ir maisto ruošimo taisyklės tapo kitokios, todėl kaimo turizmas suklestėjo. Reginos valia turėjome pasikeisti ir mes, sodybų šeimininkai. Permainų reikėjo, bet ne visi jų norėjo.“

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė