Kaip nuo saugomų apsisaugoti?

Kėdainių ir Panevėžio rajonų ūkininkai jau nebeišmano, kaip apsiginti nuo kasmet jų pasėlius ėdančių ir trypiančių stumbrų. Kur tik praeina šių raguotų sunkiasvorių galiūnų banda, lieka tik juoda žemė. Tačiau nemažai žalos ūkininkams pridaro ir parskridusios žąsys, į Raudonąją knygą įrašytos pilkosios gervės – žiemkenčių pasėliuose, skabydamos želmenis, jos gerokai nuniokoja laukus. Kormoranai lyg restorane puotauja žuvininkystės ūkiuose. Kasmet žemės ūkiui padaroma vis daugiau žalos, nes šių žvėrių ir paukščių populiacijos nereguliuojamos. Į ūkininkų skundus neįsigilinama, už patirtą žalą skiriama kompensacija menka. ES direktyvų saugomos žvėrių ir paukščių populiacijos, augdamos geometrinės progresijos tvarka, daro vis didesnę žalą ne tik žemdirbiams, bet ir visai Lietuvos gamtai, jos laukinei faunai. Antai gulbės agresyviai užima vis didesnius šalies vandenų plotus, išstumdamos kitus vandens paukštelius į nebūtį. Suopiai ir vanagai netrukdomi siautėja virš pievų ir želdynų. Jiems persekioti smulkiuosius gyvūnėlius kasmet vis labiau talkina gandrai, kurių kolonija šalyje seniai peržengė visas biologinio balanso ribas.

Bioįvairovės apsauga – ūkininkams žala Medžiojamųjų gyvūnų populiacijas pavesta reguliuoti medžiotojų kolektyvams pagal Aplinkos ministerijos nustatytas sumedžiojamų gyvūnų kasmetes kvotas. Pernai, kai Dzūkijos miškuose buvo pastebėti nuo afrikinio kiaulių maro nugaišę šernai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimu buvo leista masiškai naikinti šiuos žvėris pastebėto užkrato zonose. Praėjusį medžioklės sezoną iki 33 buvo padidinta ir leistina sumedžiojamų vilkų kvota. Tačiau kitų gyvūnų kvotos medžioklės sezono metu paprastai nekeičiamos. Jeigu pastebima, kad vienos ar kitos rūšies gyvūnų populiacija mažėja, tuojau pat nutraukiama jų medžioklė ir jie įrašomi į Raudonąją knygą. Retai kuris individas iš jos išbraukiamas. Pasisekė žvejams mėgėjams – pernai iš Raudonosios knygos išbrauktos lašišos. Per ketverius metus buvo užauginta ir į Lietuvos upes suleista pusantro milijono lašišų jauniklių. Taip pat Lietuvoje atkurta ir lūšių populiacija. Nepaisant to, kad atvykę iš kitų šalių svečiai stebisi mūsų bioįvairovės gausumu, Raudonoji knyga vis storėja. Paskutinėje 2007 m. išleistoje 800 puslapių knygoje įrašytos 766 retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, kerpių bei grybų rūšys. Raudonosios knygos sąrašuose, be tikrai nykstančių ar išnykusių, įrašyti stumbrai, baltieji kiškiai, urvinės ir pilkosios antys, vištvanagiai, gulbės giesmininkės, pilkosios žąsys, juodieji gandrai ir kt. Be to, kai kurios rūšys yra globojamos ir saugomos, nors neįrašytos į Raudonąją knygą – tai baltieji gandrai, gulbės nebylės, vilkai ir kiti gyvūnai.

Nacionalinis paukštis tapo nacionaline grėsme Daugiausia pilkųjų gervių, ančių, žąsų, gulbių rudenį ir pavasarį susitelkia Žuvinte. Ankstyvą rytą didžiuliai jų būriai leidžiasi į žiemkenčių laukus, kur mėgaujasi gležnais želmenimis. Tačiau, jei jau nebūna pašalo, paukščiai tuos želmenis ne nuskabo, bet išrauna su šaknimis. Pasak Marijampolės Padovinio žemės ūkio bendrovės vadovo Gintauto Gumausko, ne tiek daug tos paukščių žalos. „Kiek sugebame, patys saugome savo pasėlius. Bet iš to naudos mažai. Kai iš vieno lauko išbaidome, paukščiai nuskrenda į kitą. Šaudyti negalima. Todėl laukuose statome baidykles. Šiek tiek padeda. Kaip bebūtų, dėl paukščių daromos žalos niekam nesiskundžiame ir kompensacijų neprašome. Gamtoje visiems turi užtekti vietos ir maisto“, – sako G. Gumauskas. Pastaruosius kelerius metus dažnai girdėti sensacingų pasakojimų apie mūsų nacionalinį paukštį – gandrą. Šio paukščio elgesiu ypač nepatenkinti šalies medžiotojai. „Žiaurus vaizdas, kai pravažiavus kombainui po ražienas pabyra kurapkiukai, tuojau pripuola gandrai ir visus užkapoja. Gandrai – dideli grobuonys, jie suryja visus smulkius paukštelius ir kiškučius. Tai ne kartą savo akimis mačiau, - apie gandrus „ŪP“ pasakojo Šakių r. Griškabūdžio medžiotojų būrelio vadovas, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkas Petras Puskunigis. Jis prieš dešimtmetį dar pats iškeldavęs į stulpą vežimo ratą gandrui lizdui susisukti, šiandien tikrai nesivargintų jam iškritus. Viduržemio jūros regione gervės ir gandrai yra medžiojami paukščiai. Tačiau pas mus net patys aistringiausi medžiotojai neišdrįs taikytis į gandrą arba gulbę. P. Puskunigio nuomone, pas mus perdėta globa gandrais, kurie jau baigia sunaikinti kiškių populiaciją Lietuvoje. O tokio kiekio gandrų mūsų šalyje niekada nebuvo. Medžiotojo pastebėjimu, taip pat keleriopai pagausėjo pilkųjų gervių (Lietuvoje peri 900-1200 porų), žąsų, ančių ir kitų darančių žalą pasėliams paukščių. Pasak Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktoriaus Vidmanto Bezaro, baltasis gandras yra Lietuvos nacionalinis paukštis, kraštovaizdžio puošmena. Nuo seniausių laikų jis yra globojamas kaip šeimos santarvės ir gerovės simbolis. Kol kas šiam paukščiui negresia išnykimas. Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama apie 13 tūkst. porų. Bet štai jo giminaitis juodasis gandras (Lietuvoje peri apie 650-950 porų) įrašytas į pažeidžiamų paukščių sąrašus. Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio nuomone, kalbant apie gandrų populiacijos gausą, reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra per daug medžiotojų, o ne gandrų. „Kiek medžiotojai sunaikina gyvosios gamtos, joks plėšrus gyvūnas tiek nesunaikina. Gamtoje taip jau surėdyta, kad vilkai gaudo silpnesnį už save gyvūną, ereliai – paukščius, gandrai, kaip ir varnos, užtiktų mažų paukštelių nepalieka, sulesa kiaušinius.  Gandrų gausa  rodo, kad pas mus didelė biologinė įvairovė. Vienais metais gandrų būna daugiau, kitais mažiau. Gamtai būdingi populiaciniai ciklai. Jei vienos ar kitos rūšies gyvūnų ar paukščių padaugėja, vadinasi, jiems yra kuo maitintis. Sovietmečiu, kai be saiko žemės ūkyje buvo naudojami įvairūs chemikalai, daug bestuburių gyvių išnyko, sumažėjo ir gandrų. Per 10 metų gamta išsivalė, vėl atsirado daug graužikų, kuriais minta ir gandrai. Zuikučių jau sovietmečiu nebebuvo. Ir nuo tada iki šiol jų nesumažėjo, jų yra tiek, kiek buvo. Komercinių kiškių medžioklių organizatorius, UAB „Trofėjas“ direktorius Darius Šimkus „ŪP“ sakė, kad anksčiau per vieną medžioklę Suvalkijoje sumedžiodavo iki 300 kiškių, o dabar – tik 20-30 ilgaausių. Taigi kiškių sumažėjo dešimčia kartų. Pasak D. Šimkaus, reikia manyti, kad jų populiacijos nykimui turi įtakos ir labai padidėjęs gandrų skaičius.

Nemunas – gulbių prieglobstis žiemą Atsiranda nuomonių, kad ir gulbės yra plėšrūs paukščiai, kurie naikina kitus sparnuočius. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas teigia, kad gulbės nepakenčia net ir savo gentainių kaimynystės. Pasak gamtos  žinovo, ten, kur jos pasirodo, nebelieka vietos kitiems vandens sparnuočiams. Ornitologų duomenimis, Lietuvoje yra apie 1,5 tūkst. perinčių nebylių gulbių porų ir daugiau nei 4 tūkst. neperinčių individų. Be to, pas mus sutinkamos ir gulbės giesmininkės. Bet Lietuvoje jų peri tik apie 100 porų. Jos dėl negausios populiacijos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Gulbės giesmininkės labai triukšmingos, šių paukščių balsas toli girdimas, primena trimitu išgaunamus garsus. Nepaisant to, kad pas mus žiemą būna nemažai šaltų dienų, užšąla vandens telkiniai, daug gulbių pasilieka žiemoti. Bet šie paukščiai žino, jog nebus pamiršti žmonių. Antai Kaune, Nemuno properšose susispiečia šimtai gražuolių. Gamtosaugininkai tas vietas vadina didžiausiomis gulbių lesyklomis.  Čia jas reguliariai lanko ir lesina kauniečiai. Gulbės tapo lyg naminiai paukščiai, maistą ima tiesiog iš rankų. Netgi tuomet, kai siautė paukščių gripas, kauniečiai gulbes lesindavo. Todėl gulbių populiacija nenukentėjo. Kaip gandrai, gervės, taip ir gulbės kai kuriose šalyse medžiojamos. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Peterburge ant vaišių stalo patiekdavo ir keptą gulbę. Bet štai Anglijoje karališkajam stalui paruošti gulbę galima tik karalienei leidus. Sunku tikėti, kad kada nors ir Lietuvoje leis gulbes medžioti, nors jau dabar jų populiacija pernelyg gausi ir daro žalą kitai gyvajai gamtai.

Lietuvos miškų galiūnai kol kas aptvaruose Teigiama, kad jau atkurta Lietuvoje buvusi ir išnykusi rūšis – stumbrai. Šiuo metu Pašilių stumbryno aptvaruose yra 30 galiūnų. Dar apie šimtas jų ganosi laisvėje – Kėdainių ir Panevėžio rajonų miškuose ir ūkininkų laukuose. Ten, kur praeina šių sunkiasvorių gyvūnų banda, iš pasėlių nieko nelieka. Kadangi stumbrai – valstybės nuosavybė, valstybės samdytas piemuo turėtų juos ir ganyti. Tačiau taip nėra. Valstybė už stumbrų padarytą žalą ūkininkams atlygina. Bet tos kompensacijos – katino ašaros. O susumavus visiems ūkininkams išmokėtas kompensacijas susidaro nemažos sumos. Pavyzdžiui, Kėdainių r. žemdirbiams 2011 m. stumbrų padaryta žala įvertinta 170 tūkst. Lt, o Panevėžio r. – 63 tūkst. litų. Buveinių direktyvose stumbras įrašytas kaip prioritetinė Europos Sąjungos saugoma rūšis, kuriai privalo būti steigiamos saugomos teritorijos ir siekiama kuo geresnės šių gyvūnų apsaugos. Lietuvoje stumbrams nėra įsteigta saugomų teritorijų, beveik nelikę jiems reikalingų pievų, o visur plyti dirbami laukai. Aplinkos ministerija parengė stumbrų apsaugos planą, kuriame numatyta laisvėje besiganančius stumbrus iš Kėdainių ir Panevėžio rajonų perkelti į Dzūkiją. Stumbrams perkelti bus naudojami adaptaciniai aptvarai, nes žvėrys turi priprasti naujoje vietoje. O paskui susiformavus bandai, jie bus paleidžiami į laisvę. Bet teko girdėti, kad Dzūkijoje ketinama statyti stacionarius, o ne laikinus aptvarus. Iš kai kurių tokių aptvarų stumbrai nebus paleisti į laisvę. Ir apskritai stumbrų perkėlimas iš vienos vietovės į kitą – neišspręsta problema. Štai pabandė septynis galiūnus perkelti į Širvintas – visi nugaišo. Pernai keturis stumbrus pardavė Kazachstano verslininkams. Bet ne visi adaptavosi prie naujų sąlygų – trys stumbrai nugaišo. Stumbrų kaimenės kasmet pagausėja dešimtimis jauniklių, tad žala žemdirbiams nuolat didėja, bet kompensacijos – ne. Ar neturėtų Lietuva siekti, kad ES reglamentais saugomi gyvūnai, kurių populiacijos V. Europoje ar Skandinavijos šalyse nyksta, mūsų šalyje nebūtų be išlygų saugomi. Juk negalima lietuviško kormorano prilyginti Indijos šventai karvei.

Redakcijos nuotraukos

Polikarpas RAGOŽIS „ŪP“ korespondentas

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.