Kaip suvaldyti krizes?

Krizės tampa sistemos egzaminu

Paradoksalu, tačiau būtent krizės priverčia valdžią ir visuomenę iš naujo pamatyti ūkininko, perdirbėjo, vietinės gamybos bei maisto atsargų svarbą. Jos tampa savotišku visos sistemos egzaminu, parodančiu, kurios jos grandys iš tiesų atsparios, o kurios laikosi tik tol, kol netrūksta elektros, degalų, darbuotojų ir atviros sienos. Tad kokias pamokas jau išmokome ir ar kitą rimtą krizę Lietuvos žemės ūkio bei maisto sektoriai pasitiktų pasirengę, o ne vėl mokytųsi jai jau prasidėjus?

Lietuva yra žemės ūkio kraštas ir nemažą dalį pagrindinių žemės ūkio produktų pajėgi pasigaminti pati. Tačiau vien tai dar negarantuoja maisto saugumo. Tarp lauke užaugintų grūdų, fermoje pamelžto pieno ar užaugintų gyvulių ir vartotojo stalo yra ilga grandinė. Jai reikia elektros, degalų, dujų, transporto, darbuotojų, kelių, ryšio sistemų, sandėlių, šaldymo įrangos, perdirbimo įmonių ir prekybos tinklų.

Taip pat jautrus klausimas – valstybės maisto rezervas. 2026 m. viešai paskelbti Valstybės kontrolės audito duomenys parodė nemažai spragų: 2024 m. valstybės rezerve buvo sukaupta tik apie 17 proc. nustatyto poreikio maisto produktų atsargų, o 2023 m. jų apskritai nebuvo. Valstybės institucijoms taip pat tenka spręsti, kaip realiai užtikrinti gyventojų aprūpinimą skirtingais krizės etapais.

ŽŪM: mechanizmas galimai turėtų veikti sklandžiai

„Ūkininko patarėjas“ paprašė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atsakyti į klausimus: „Jeigu rytoj Lietuva susidurtų su rimta, kelias savaites trunkančia krize, ar galite užtikrintai pasakyti, kad šalies gyventojams maisto nepritrūktų? Kiek Lietuva pajėgi pati apsirūpinti svarbiausiais maisto produktais ir kas atsitiktų sutrikus tiekimo bei perdirbimo grandinėms?“

Pateikiame ministerijos atsakymą: „ŽŪM manymu, mechanizmas, aprūpinant gyventojus maistu ir geriamuoju vandeniu, galimai turėtų veikti sklandžiai, kadangi šiame procese dalyvauja ne tik ŽŪM, tačiau ir kitos kompetentingos institucijos, kaip LR Vyriausybės kanceliarijos Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC), savivaldybės ir kiti ūkio subjektai, mažmeninės prekybos ir maisto gamybos įmonės ir kt.

ŽŪM yra valstybės rezervo žemės ūkio ir maisto produktų tvarkytoja, o valstybės rezervo koordinatorius yra NKVC, nustatantis pagrindinius valstybės rezervo atsargų planavimo principus ir kriterijus. Valstybės rezervo formavimas numatytas NKVC, kaip valstybės rezervo koordinatoriaus, valstybės rezervo maisto produktais planavimo sumanyme.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės rezervas yra tik vienas iš būdų aprūpinti gyventojus maistu. Valstybės rezervas sudaromas vadovaujantis LR valstybės rezervo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad valstybės rezervo materialinių išteklių atsargos turi atitikti Lietuvos Respublikoje nustatytus jų saugos, nekenksmingumo sveikatai ir aplinkai bei kokybės reikalavimus ir tikti ilgalaikiam saugojimui, kasmet tvirtinamu LR Vyriausybės nutarimu (riboto naudojimo). Taip pat atsižvelgiama į Nepaprastosios padėties, mobilizacijos ar karo padėties metu rekomenduojamą maisto produktų asortimentą ir rekomenduojamas vieno gyventojo paros suvartojimo normas, patvirtintas LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. V-641.

Nuo 2022 m., pasikeitus Valstybės rezervo įstatymo nuostatoms, ŽŪM maisto produktus, tinkančius ilgalaikiam saugojimui, į valstybės rezervą įsigyja pagal rezervavimo sutartis, skelbdama atvirą tarptautinį konkursą ir vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Ministerija kasmet organizuoja konkursus, kurie yra skelbiami viešai, ir visi tiekėjai, pageidaujantys juose dalyvauti, gali teikti pasiūlymus. Išsamios informacijos apie valstybės rezerve esančius maisto produktus, jų kiekius ir saugotojus teikti negalime, kadangi valstybės rezervo duomenys yra įslaptinta informacija, kaip tai numato Valstybės rezervo įstatymo 7 straipsnis.

Pažymime, kad, remiantis oficialiais ir viešai prieinamais informacijos šaltiniais – Valstybės duomenų agentūros žemės ūkio produktų metinių balansų duomenimis, galime teigti, kad gyventojams maisto produktų neturėtų pritrūkti. Pavyzdžiui, 2025 m. vienas Lietuvos gyventojas suvartojo 110 kg grūdų ir grūdų produktų, o vienam gyventojui pagaminta 2 358 kg grūdų. Atitinkamai pieno ir pieno produktų vienam gyventojui suvartota 364 kg, o pagaminta 532 kg per metus.“

Ar išbandyta maisto paskirstymo sistema?

NKVC vadovo Vilmanto Vitkausko manymu, svarbu akcentuoti, kad Lietuvos maisto gamybos pramonė visiškai pajėgi aprūpinti šalies gyventojus maisto produktais. Jų gamybos pajėgumų pakaktų aprūpinti piliečius maistu ir didelės krizės atveju.

„Maisto produktai valstybės rezerve kaupiami rezervavimo principu, nuolatos vyksta viešieji konkursai, kuriuose dalyvauja maisto produktų gamintojai ir prekybininkai, – ŪP aiškino NKVC vadovas. – Konkursus laimi mažiausią rezervavimo kainą pasiūlę tiekėjai ir tai juos įtraukia į maisto tiekimo sistemą. Pažymėtina, kad Lietuvoje veikia trijų pakopų aprūpinimo maisto produktais sistema, kuri remiasi šiais principais:

a) valstybės rezervo atsargos, kurios kaupiamos rezervavimo sutarčių pagrindu;

b) atraminių prekybos vietų įtraukimas;

c) maisto produktų gamybą vykdančių gamintojų, perdirbėjų, didmenininkų ir kitų ūkio subjektų įtraukimas.“

Pasidomėjus, kas nutiktų, jei vienu metu nutrūktų elektros ir degalų tiekimas bei sutriktų logistika, V. Vitkauskas atsakė, kad Lietuvos institucijos kompleksiškai vertina grėsmes bei rengimąsi joms ir aktyviai bendradarbiauja su maisto tiekimą užtikrinančiomis įmonėmis. Pasak jo, įmonė turi turėti pajėgumą įvairiomis sąlygomis tęsti darbą, todėl įmonės, dalyvaujančios maisto tiekimo sistemoje, iš institucijų gauna tam tikras garantijas. Tai – darbuotojų įtraukimas į civilinį mobilizacinio personalo rezervą (darbuotojai nebus mobilizuojami į ginkluotąsias pajėgas, negalės išvykti iš šalies ir mobilizacijos metu vykdys nustatytas funkcijas savo darbovietėje), infrastruktūros apsauga, elektros tiekimo atstatymo prioritetas, tiekimo maršrutų sudarymas, gyventojų srautų kontrolė, atsiskaitymo nesant interneto ryšiui su mokėjimo kortelėmis galimybės.

Paklaustas, kiek laiko valstybė galėtų aprūpinti gyventojus maistu, V. Vitkauskas teigė: „Svarbu atkreipti dėmesį, kad šiuo klausimu reikalingas aktyvus piliečių ir savivaldos įsitraukimas. Galiu priminti, kad už maisto atsargų sukaupimą yra atsakingi: pirmosioms trims mobilizacijos paroms – patys gyventojai, 4–6 d. – savivalda, 7–30 d.– valstybės rezervas.“

Ar praktiškai jau išbandyta maisto paskirstymo sistema? „Negalime tikėtis, kad vien institucijos padės išspręsti visus kylančius iššūkius, – teigė ŪP pašnekovas. – Todėl maistui paskirstyti į prekybos vietas negalintiems atvykti gyventojams planuojama pasitelkti nevyriausybines organizacijas (NVO). Šis modelis testuojamas pratybų metu. Antai kasmet vykstančiose nacionalinėse mobilizacinėse pratybose „Vyčio skliautas“ aktyviai veikia Raudonasis kryžius, „Maisto bankas“, „Caritas“, Maltiečiai, Šaulių sąjunga. Esame dėkingi už intensyvų NVO įsitraukimą į šį procesą.“

V. Vitkauskas pripažino, kad ir savivaldybių vaidmuo yra kritiškai svarbus, kadangi jos yra gyventojų aprūpinimo maistu sistemos dalis. Jos gyventojus turėtų maistu aprūpinti 4–6 mobilizacijos paromis. O ūkininkai savo produkcija pagal atrodo didokas tarpas tarp eilučių.

„Negyvensime kaip viduramžiais...“

AB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa, ŪP pasidomėjus, ar įmonė turi rezervinių kuro ar kitų energijos šaltinių, neslėpė, kad, jo nuomone, kiekvienas pirmiausia turi daryti savo darbą.

„Kas turi tiekti elektrą, turi tiekti elektrą. Kitaip visi gyvensime kaip viduramžiais: kiekvienas sau siūsime batus, drabužius, gaminsimės valgyti. Jeigu mes dar ir elektrą turėsime gamintis, tai kada mes sūrį gaminsime?“ – svarstė jis.

Panašiai, anot D. Trumpos, reikėtų žiūrėti ir į klausimą, kas atsitiktų, jeigu dėl krizės ar kitų sutrikimų pieną vežantys automobiliai liktų be degalų. „Jeigu degalinėse nebus degalų, tai iš kur mes jų paimsime?“ – retoriškai klausė redakcijos pašnekovas.

Dar sudėtingesnė situacija susidarytų nutrūkus elektros energijos tiekimui. „Mūsų gamyklai reikia apie 7 MW galios. Tai yra didelis vėjo jėgainių parkas. Tai jeigu dabar kiekvienas pradėsime ir elektros jėgaines sau statyti, tai galų gale nebeliks žemės, kur karves ganyti“, – kalbėjo jis.

Pasak „Rokiškio sūrio“ direktoriaus, jeigu yra tie, kurie moka statyti vėjo ar saulės elektrines, tai jie jas ir turi statyti, o Energijos skirstymo operatorius (ESO) turi būti atsakingas ir užtikrinti elektros tiekimą. Be to, turėtų būti taip, kad didelėms maisto pramonės gamykloms elektros tiekimo užtikrinimas būtų kaip pareiga, nes mokesčius piliečiai ir įmonės moka ne tam, kad išlaikytų valdininkus, o kad valstybė pasirūpintų ir kitais dalykais. Jo įsitikinimu, kalbant apie pasirengimą krizėms, negalima visos atsakomybės perkelti pačioms įmonėms. Maisto pramonė yra grandinės dalis: jeigu sustoja perdirbimo gamykla, problema tą pačią akimirką persikelia ir į ūkius.

„Suprantate, jeigu gamykla nedirba, tai kur ūkininkai pila pieną? Į mėšlidę, į griovį? Juk karvei nepasakysi: šiandien gamykloje nėra elektros, tai tu pieno neduok. Pienas vis tiek yra, jį reikia paimti, atvežti ir perdirbti. Aš tikrai nežinau šalyje nė vienos įmonės, kuri turėtų tokios didelės galios generatorius, kad galėtų palaikyti visos gamyklos darbą. Čia jau reikėtų labai didelės elektrinės. Įsivaizduokite: mes turime pieną supirkti, atsivežti, jį perdirbti, gaminti produkciją, o dar patys turime pasigaminti ir visą tam reikalingą elektrą. Tai kur tada yra riba?“ – retoriškai klausė jis.

Todėl, D. Trumpos nuomone, ruošiantis galimoms krizėms, turi būti labai aiškiai pasidalyta atsakomybe: ūkininkas turi gaminti žaliavą, perdirbėjas – ją perdirbti, energetikos sektorius – užtikrinti energijos tiekimą, o valstybė – pasirūpinti, kad kritinės grandys nenutrūktų.

„Jeigu kiekvienas viską turėsime patys pasistatyti, viskuo patys apsirūpinti, turėti savo elektrinę, savo degalų atsargas ir dar nežinia ką, tai tada išvis nereikia tokio dalyko kaip valstybė. Kiekvienas sau viską statomės, viską patys pasigaminame ir gyvename kaip viduramžiais. Mano supratimu, kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai moka“, – apibendrino ŪP pašnekovas.

Redakcijos nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja