Kaip teks prisitaikyti prie besikeičiančio klimato

Solveiga POTAPOVIENĖ

Aplinkos ministerijoje mokslininkai pristatė įžvalgas, kaip galėtų kisti klimatas Lietuvoje. Visi sutaria dėl vieno dalyko: ekstremalių klimato reiškinių dažnėjimo, sausros ir drėgmės pertekliaus jau neišvengsime.  Pakalbintas Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Ekonomikos ir tarptautinio bendradarbiavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Zigmas Medingis pabrėžia, kad kol kas mes gyvename kaip Dievo užantyje. Lietuvoje sniegas jau baigia nutirpti, o Vakarų Europos šalys, jo beveik nematančios, šito gero turi per akis. Pietinės šalys, negalėjusios pasigirti pakankama drėgme, šiandien skęsta. Tik ar, kol dar neturime bėdos gyvendami rojaus sąlygomis, neturėtume kaupti vidinių moralinių ir finansinių išteklių, noro adaptuotis prie klimato kaitos? Kitaip tariant – pradėkime roges ruošti vasarą, tuomet ir žiema nebus baisi.

Keičiame elgseną Lengviausia žemės ūkiui adaptuotis, anot Z. Medingio, būtų darant kuo mažesnį poveikį klimato kitimui. Priemonių tam yra sočiai. Europos Komisija (EK) yra atlikusi tyrimų, kurie parodė, kad didžioji dalis priemonių, kurios galėtų būti įdiegtos žemės ūkyje, ūkininkams ne tik nieko nekainuotų, o dargi duotų ūkinės naudos. Netgi racionaliau naudojant ūkio techniką, tausojant degalus galima turėti geros ekonominės naudos – net iki 200 eurų skaičiuojant sumažėjusius šilt­namio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), perskaičiuotų į vieną anglies dvideginio toną, išmetimus. Bet būtina sąlyga – noras keisti ūkinės veiklos elgseną. Juk neišmintinga anksti suginti gyvulius į tvartus, kai prailgo šiltasis sezonas, vėliau užsibaigia ruduo. Gyvulių ganymas laukuose, kiek tai leidžia gamtos sąlygos, pasak Z. Medingio, prisideda prie ŠESD išskyrimo mažinimo. Mėšlas laukuose pasiskirsto tolygiai, lengvai absorbuojasi į dirvožemį, „užrakinamos“ šiltuoju sezonu susidarančios šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

Tręšimas iš akies – atgyvena Kitas būdas prisidėti prie klimato problemų sprendimo – daugiau pasėlių užsėti baltyminiais augalais, kurie geba akumuliuoti azotą. Jį augalai lengvai įsisavina ir ūkininkui nebetenka pirkti mineralinių trąšų, nes jų jau yra žemėje ir dargi tokios formos, kurią augalams lengva „pasiimti“. Vienas esminių šiltnamio efektą žemės ūkyje sukeliančių faktorių yra nesaikingas mineralinių trąšų naudojimas. Retas didesniu derliumi suinteresuotas ūkininkas atlieka agrocheminius žemės maisto medžiagų tyrimus. Tai lemia pasirinkimą geriau į žemę berti daugiau trąšų nei jai išties reikia. O tyrimai rodo, jog daug pigiau nustatyti, ko žemei trūksta, kad augalai būtų pamaitinti, nei lieti trąšas iš akies. Z. Medingis atkreipia dėmesį ir į kitą mineralinių trąšų poveikį. Šios medžiagos skyla, išleidžia azotą ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Kai į dirvožemį neįterpiama humuso, jis sunyksta ir prasideda eutrofikacijos – maisto medžiagų išplovimo į gruntinius vandenis procesas, tada jos patenka į upes, galiausiai į jūrą. Šioji vasarą pradeda žaliuoti, jūros tai ne tik nepuošia, bet kelia rimtų pavojų jos gyventojams: daugėja vadinamųjų mirties zonų, kur nebelieka deguonies. Mat, į vandenis patekusios medžiagos stimuliuoja deguonies absorbaciją ir žudo nuo deguonies priklausančius gyvūnus.

Sėjomaina – neišvengiamybė Panašių grėsmių kyla ne tik be saiko naudojant mineralines trąšas, bet ir augalų apsaugos priemones. Jos ne tik teršia aplinką, naikina biologinę įvairovę, bet ir gamina šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Norint to išvengti reikia taikyti platesnę sėjomainą ir ieškoti būdų, kaip biologinėmis priemonėmis kovoti su kenkėjais. Kitaip augalas, nuolat patirdamas apsaugos produktų cheminį poveikį, ne tik pats išlempa, bet ir dirva tampa nebeatspari bet kokiai infekcijai – ir ligoms, ir kenkėjams. Tai savo ruožtu verčia naudoti daugiau pesticidų. Susidaro uždaras ratas: kuo daugiau pesticidų naudoji, tuo daugiau jų reikės, todėl čia geriausiai pagelbėtų biologinės priem­onės – biologinės įvairovės fauna ir flora. Didelį teigiamą poveikį dirvos gyvybingumui turėtų įprastinė agronomijos praktika ir sėjomaina, kuri suteikia galimybę gauti didesnį pelną ilgėlesnėje perspektyvoje. „Šiandien išspausti naudos galima ir labai intensyviai ūkininkaujant, tačiau ateityje dirva praras gebėjimą pamaitinti augalus ir galiausiai liks dykra. Dabartiniai augalininkystės metodai, kuriuos esame įgudę taikyti persikėlę iš Vakarų cheminius būdus, gresia nemaloniais dalykais. EK tyrimai parodė, kad jie ne tik skatina šiltnamio efektą, bet ir dirvožemio degradaciją, o ateityje tai pasireikš derliaus mažėjimu“, - teigia ŽŪM Ekonomikos ir tarptautinio bendradarbiavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Z. Medingis.

Kaip iš atliekų gauti energijos Paprašytas įvardyti konkrečias priemones, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos žemės ūkyje, Z. Medingis išskyrė žemės ūkio ir miškininkystės produktų atliekų panaudojimą energijos gamybai. Atsinaujinančių energijos išteklių gradacijoje pašnekovas pirmą vietą skiria biodujų gamybai, kurioje naudojamos tik atliekos. Kai jos panaudojamos tinkamu būdu sugeneruojant šaltinį, iš kurio galima išspausti energijos, dujos nepatenka į atmosferą, kurdamos šiltnamio efektą ir teršdamos aplinką. Jos tarnauja ūkiui, sukurdamos ir papildomos ekonominės naudos. Vienintelis trūkumas, kad biodujų generatoriai kainuoja nemažus pinigus, tad tenka svarstyti apie priemones, kurios suteiktų ūkiui stimulą įgyvendinti tokį projektą. Galbūt generatoriui statyti turėtų kooperuotis keli ūkiai? Jau atliekami tyrimai, susiję su mikroorganizmų panaudojimu biodujoms gaminti iš tam tikros rūšies atliekų. Lietuvoje dažniau linkstama maitinti bakterijas, o mokslininkai siekia priversti mikroorganizmus „valgyti“ tai, ką šeimininkas paduoda, arba tai, kokios atliekos susikaupia ūkyje. Toks kelias, įsitikinęs Z. Medingis, būtų priimtinesnis nei maitinti bakterijas, nes biogeneratoriai greičiau atsipirktų. „Tai viena tausiausių bioatliekų panaudojimo formų: negamini šiltnamio efektą sukeliančių dujų, užsitikrini energetinę nepriklausomybę ir sukuri šalutinį produktą, kuris yra puiki organinė trąša žemės ūkiui“, - sako specialistas.

Ar leisime šiaudus per kaminą? Kitas atsinaujinančių ištek­lių energijos šaltinis – medžio atliekų naudojimas. Tiesa, ekologai pabrėžia vieną šios rūšies žaliavos panaudojimo blogybę: jei sugalvosime išvežti iš miškų visas medžio atliekas, kirtavietėse nebeliks organinių medžiagų, reikalingų biologinei įvairovei plėtotis. Kad nenuskurdintume miško, tikslingiau biokurui naudoti lentpjūvėse gaunamas atliekas – pjuvenas, žievę. Biodegalams naudoti grūdus ir rapsus nebūtų labai tausu. Visų pirma, sudarytume konkurenciją maisto žaliavai. Vartotojui tektų mokėti už maistą daugiau, nes dalis produkto būtų panaudojama maisto gamybai. Z. Medingis ironizuoja, kad tai būtų tiek pat racionalu, kaip grūdais kūrenti krosnį. Vis dažniau kurui naudojami šiaudai ar netgi žolė. Tačiau šiaudas ir žolė yra tokios organinės struktūros, kuri atstoja organines trąšas. Įterpti į dirvą šiaudai ir žolė puikiausiai ją papildo humusu. Užuot žolės ir šiaudų granules kūrenus, geriau jas naudoti tradiciškai – pašarui, kraikui ar žemei tręšti. Nors yra manančiųjų, kad vos ne trečdalį Lietuvoje paruošiamų šiaudų būtų galima paleisti per kaminą. „Bet tai nebūtų gerai, nes tai yra teršiantis aplinką energijos gavimo būdas, kurio metu išsiskiria daug chloro ir sieros. Sieros junginiai, jungdamiesi su ore esančiomis dujomis, sudaro rūgštis, o rūgščioje terpėje dirbantys katilai greitai rūdija, teršalai kuria rūgščią terpę. Ar tikrai verta į tai investuoti?“ - ŽŪM specialistas nepataria to daryti.

Tausi gamyba – tik ekologiniuose ūkiuose Visais atžvilgiais tausi yra ekologinė gamyba, kuri nepripažįsta cheminių priemonių, skatinančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, ir tausoja biologinę įvairovę. Tik bėda, kad ekologinė gamyba vis dar yra brangi, nes daugelio procesų, ypač daržininkystėje, negalima mechanizuoti. Kol kas ir vartotojai nelinkę permokėti už ekologiškus produktus, tačiau išmokos santykinai yra nemažos. Dar kita blogybė, kad gyvybingi ekologiški produktai greičiau genda, o jų išsaugojimą užtikrinančių priemonių arsenalas yra ribotas. Prie tausios gamybos metodų prisideda ir išskirtinės kokybės produktų gamyba. Juos gaminantys ūkiai įsipareigoja mažiau naudoti pesticidų, trąšų ir tai jau yra gerai, nes sykį panaudojęs chemines trąšas antrą kartą jų naudosi vis daugiau.

Neįvertinta nitratų direktyvos nauda Daugiau šalies žemės ūkyje taikomų tausiosios praktikos metodų specialistas ir neįžvelgia, tačiau siūlo neužmiršti ir nitratų direktyvos įgyvendinimo priemonių. Ne taip jau daug žemės ūkio atstovų pritartų nitratų direktyvos reikalavimams, tačiau ją įgyvendinti bendrąja ir netgi ekonomine prasme ūkiui yra naudinga. Gyvulininkystės ūkiuose sukauptas srutas ir mėšlą privalu sandėliuoti uždaruose rezervuaruose ar kaupyklose, pristabdant degradaciją medžiagų, kurios naudingos augalams. Tokiu būdu nuo nemalonių kvapų sukeliamo diskomforto apsaugomi ir netoliese gyvenantys kaimynai. Pagaliau, kai naudojamos organinės trąšos, ekonominės naudos sulaukiama mažiau terpiant į dirvą mineralinių medžiagų. Ūkininkai skatinami kuo greičiau įterpti ar aparti organines trąšas, nes atvirame lauke tokios medžiagos kaip azotas ar anglis pasklinda ore. Kitas klausimas, ar visi ūkininkai tinkamai panaudojo lėšas, numatytas kaupykloms gerinti. Šios direktyvos įgyvendinimas turi ir daugiau trūkumų. Ribojamas organinių medžiagų įterpimo į dirvą kiekis – ne daugiau kaip 170 kg/ha azoto – kai kuriuose regionuose yra per mažas. Papildomai niekas nedraudžia įterpti mineralinių trąšų, tačiau jos, kaip jau minėta, turi šalutinių poveikių ir brangiai kainuoja. Keistas dalykas, bet direktyva riboja nitratų įterpimo kiekį organinių trąšų pavidalu, tačiau cheminių trąšų įterpiamo kiekio kaip ir nereglamentuoja. Kartais didesnio derliaus siekdami ūkininkai apsiskaičiuoja vertindami išlaidas. Reikia tikėtis, kad dažnas ūkininkas, pildydamas tręšimo planus, tai daro sąžiningai, siekdamas ilgalaikės ekonominės ir moralinės naudos ūkiui. „Tręšimo plano rengimas ir tinkamas pasėlių tręšimas – tai nereikalingų sąnaudų mažinimas ir pelno didinimas ūkyje“, - mano Z. Medingis.

Atvežtinės sėklos – ne išeitis ŽŪM kasmet užsako mokslinių tyrimų, kurie yra vykdomi siekiant pasiūlyti ūkininkams priemones, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos. Žvelgiant Z. Medingio akimis, daugiau dėmesio reikėtų skirti vietinės augmenijos selekcijai. Akivaizdu, kad nepakaks atsivežti sėklų, kurios vienus metus garantuotų gerą derlių, nes jos tikrai nebus tokios atsparios kaip vietinės sėklos. Todėl ūkininkai turėtų būti labiau suinteresuoti vietinės sėklininkystės selekcijos rezultatais. Kartu su kitomis Baltijos jūros regiono valstybėmis Lietuva dalyvavo projekte „Baltic climate“. Pirmiesiems šalyje Panevėžio rajono ūkininkams prieš dvejus metus pasiūlytos priemonės, kaip prisitaikyti prie klimato pokyčių per ateinančius šimtą metų. Metodikoje numatytos rizikos žemės ūkiui ir būdai joms švelninti. Tik ar išties tai, kas buvo projekte – viskas įgyvendinta, tai yra tapo kūnu, dar neaišku..

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.