Kaip vanduo nuo žąsies

„Pripažinus, kad žemės ūkis yra strateginė ūkio šaka, nepasipils iš kaimo maisto gėrybės ir į sodžių nepradės traukiniais važiuoti miesto žmonės. Reikia ne vien materialinės paramos, bet ir keisti požiūrį į kaimo svarbą šalies ekonominiam ir nacionaliniam saugumui. Tam reikia ne tik Žemės ūkio (ŽŪM), bet ir kitų ministerijų, įstaigų, spaudos, radijo, televizijos pastangų. Kaime trūksta verslumo, socialinių paslaugų, bendruomeniškumo. Jaučiamas vietos bendruomenių lyderių trūkumas, iniciatyvos priblėsta. Kaime dominuoja žemės ūkio darbai, o verslas renkasi miestus, nors apie regioninę plėtrą kalbama daug ir garsiai. Tačiau investicinių projektų, išskyrus žemės ūkio, kaimo vietovėse nėra taip jau daug. Gal vienas kitas. Vien žemės ūkis nepadarys kaimo gyvybingu, nors bendrosios žemės ūkio politikos tikslai ir pinigai skiriami tam, kad būtų užtikrintas deramas kaimo bendruomenės, besiverčiančios žemės ūkiu, gyvenimo lygis. Ypač didėjant žemės ūkyje besiverčiančių asmenų asmeninėms pajamoms.

Labai svarbus jaunųjų specialistų įsidarbinimas kaime. LŽŪBA didelį dėmesį skiria ir ne kartų prašė ŽŪM skirti jiems įsikūrimo paramą, sudaryti galimybes dalyvauti paramos projektuose, įsigyjant darbo priemones, pvz., veterinarijos gydytojams – specializuotą transportą ar pan. Tačiau išgirsti nebuvome. Todėl šiandien su žiburiu ieškome veterinarijos gydytojų, agronomų, inžinierių mechanikų, hidrotechnikų. Tiesa, kai 2019 m. buvo rengiama Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga, LŽŪBA surašius Raudonąjį protokolą, joje atsirado į kaimą grįžtančių mokslus baigusių specialistų, kaip ir jaunųjų ūkininkų, rėmimo nuostatos, tačiau valdžiai keičiantis, buvusiųjų priimti sprendimai nugulė ir dūla stalčiuose. Dabar susigriebė rajonų savivaldybių administracijos ir pradėjo visaip vilioti bei skatinti grįžti dirbti į kaimą, į rajonus medikus, mokytojus. Tačiau mes, žemės ūkio atstovai, nors turėjome tam sąlygas ir lėšų (kaip bus po 2027-ųjų, neaišku), to nepadarėme. Tai vertinu kaip didžiulį šiltai užsisėdėjusių ŽŪM biurokratų darbo trūkumą, kuris, keičiantis ministrams, lieka neįvertintas. Dėl šios priežasties taip menkinama regionų žemės ūkio ekonominių, socialinių aspektų visuma, t. y. regionų žemės ūkio tvarumas, taip neremiamos žemės ūkio veiklos subjektų diegiamos modernios darbo vietos, atstumiamas jaunimas iš kaimo, žmonės emigruoja. Neturime kryptingos politikos jaunimo pritraukimui dirbti ir gyventi kaime. Lozungais jaunimo gyventi kaime neprisikviesi.

Apmaudu. Bet taip yra. Kaimas sparčiai sensta, nors atlyginimai mokami ne mažesni nei mieste. Beje, dažnu atveju ne atlyginimo dydis lemia norą gyventi kaimiškoje vietovėje. Labai svarbus atstumiantis faktorius – regionuose uždaromos mokyklos, sveikatos, kultūros įstaigos, bloga kelių būklė.

Į žemės ūkį sparčiai ateina naujosios technologijos, skaitmenizacija, ūkiuose daug darbų atlieka robotai, dronai, automatinė įranga ir kt., todėl ūkiams norint išlikti konkurencingiems, neužleisti pasiektų rezultatų, reikia aukštos kvalifikacijos, plataus akiračio, smalsių specialistų. Sunkmetį išgyvena ne vien aukštosios, bet ir profesinio mokymo įstaigos. Trūksta aukštos kvalifikacijos mechanizatorių, melžimo operatorių. Nors tai yra gerai apmokamos, socialiai garantuotos darbo vietos, kurios turėtų būti patrauklios. Bet žmonių trūksta. Atsidariusios laisvo darbo jėgos judėjimo galimybės verčia labai susimąstyti.

Darbdavys turi daug investuoti, kad tokie dalykai būtų garantuoti. Vienai melžiamos karvės vietai fermoje įrengti su visa įranga, su visais valymo įrenginiais, srutų rezervuarais, privažiavimo kelių infrastruktūra ir pan. reikia apie 18 tūkst. Eur.

Lietuvoje yra ir žemės ūkio bendrovių bei kitų žemės ūkio įmonių, kuriose vidutinis darbuotojų amžius – tik 36 m. Tai puikus rezultatas, bet kiek įdėta vargo ir investuota pinigų... Ten jaunimas aptarnauja aukščiausios technologijos įrangą – robotus, su kuriais paduoda gyvuliams pašarus, valo mėšlą. Reikia kvalifikacijos, išsilavinimo ir, be abejo, gero atlyginimo, todėl tokiose įmonėse visi socialiniai klausimai sprendžiami visai kitaip. Darbuotojai turi socialinį draudimą, jiems suteikiamos atostogos, gali gauti nedarbingumo pažymėjimą, nereikia dirbti švenčių dienomis.

Kaip puikius pavyzdžius galiu paminėti Kėdainių r. Okainių žemės ūkio bendrovę (ŽŪB), Šakių r. Griškabūdžio ŽŪB ir kt., bet pažiūrėjus vidutiniškai šalies žemės ūkyje dirbančiųjų amžiaus cenzą, tai jis atrodo tikrai liūdnai. Geriau yra bendrovėms, kurios įsikūrusios šalia miestų, nes vaikams lengviau nuvykti į mokyklą, arčiau vaikų darželiai ir t. t.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.