Kalnų ir meilės simbolis edelveisas

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo augalų kolekcijose surinkta daug vertingų rūšių, stebinančių ne tik dekoratyvumu, bet ir unikaliomis savybėmis, kurios įvairiose tautose apipintos legendomis. Vienas tokių augalų – liūtpėdė, dar žinoma edelveiso vardu. Edelveisu vadina ir botanikai, ir turistai, pažodžiui iš vokiečių kalbos išvertus reikštų ,,kilnus“ ir ,,baltas“. Dr. Rimanta VAINORIENĖ VU Šiaulių akademijos Botanikos sodo mokslo darbuotoja Pasaulyje ši gėlė išpopuliarėjo po vieno žinomiausių tapusio miuziklo „Muzikos garsai“ dainos apie edelveisą. Alpių legendos Edelveisas apipintas įvairiomis romantiškomis istorijomis. Šio augalo populiarumą lėmė sidabriški žiedynai, kurie ne tik dekoratyvūs, bet ir įdomūs. Įvairiose tautose šis augalas yra meilės, laimės, drąsos, ištikimybės, vyriškumo simbolis, kai kurių šalių nacionalinė gėlė, alpinizmo simbolis. Šaltiniuose minima, kad edelveisas – Prometėjo žiedas, nes auga ant uolų, prie kurių buvo prikaltas herojus. Legenda pasakoja, kad princesė, kap­rizinga gražuolė, paskelbė, jog ištekės tik už to jaunuolio, kuris sugebės iš kalnų parnešti edelveisą. Daugybė jaunuolių norėjo užkariauti princesės širdį, bet edelveisas pasirodė toks pat nepasiekiamas, kaip ir pati princesė. Bėgo metai ir kartą vienam jaunuoliui pavyko į rūmus atnešti edelveisą. Princesė apsidžiaugė, tačiau jaunuolis ją atstūmė, mat princesė jau buvo senutė. Likimas jaunuolį už drąsą apdovanojo didele gyvenimo sėkme. Neįprasti šių alpinių augalų žiedai primena gyvūno pėdutes. Kita legenda byloja, kad aukštai kalnuose ant uolų gyvena nuostabaus grožio būtybės ilgais plaukais ir dar ilgesniais nagais, kuriais lengvai kabinasi į uolas. Jos rūpinasi ir augina keisčiausius augalus, edelveisus ir paslaptį saugo nuo žmonių. Nuskinti žiedai nevysta, nuostabų grožį išsaugo ir sudžiovinti. Drąsuolius, kurie bando nuo uolų rinkti edelveiso žiedus, be gailesčio numeta į bedugnę. Tik tiems, kurių jausmai tikri, gražuolės leidžia gyventi ir parnešti savo mylimajai meilės simbolį. Šiais laikais legendos dar gyvos, turistai kalnuose vis dar siekia prisiskinti kalnų simbolio žiedų, todėl gamtiniai ištekliai yra labai sumažėję, nes augalai vystosi gana lėtai. Liūtpėdės rūšys Edelveisas Lietuvos botanikų vadinamas liūtpėde (Leontopodium). Tai astrinių (Asteraceae) šeimos gentis, kurioje priskaičiuojama per 30 rūšių. Kai kurios rūšys labai panašios, skirtumus įžvelgia tik specialistai. Dekoratyviausios auginamos soduose: alpinė liūtpėdė (L. alpinum), L. nivale, Tolimųjų Rytų rūšys: L. kamtschaticum, L. kurilense, L. discolor, L. palibinianum. Tai daugiamečiai pilkšvos spalvos žoliniai augalai, natūraliai augantys Centrinėje Azijoje, Himalajų ir Alpių kalnuose, Pietų Amerikoje, Andų kalnuose. Stiebas stačias, mažai lapuotas, apaugęs tankiais plaukeliais, 15–20 cm aukščio. Lapai lancetiški, sudaro skrotelę. Žiedai nedideli, baltai gelsvi, susitelkę graižo pavidalo žiedynuose, kurie žiedynkočio viršūnėje susitelkę į skydelius, apsupti pilkų skraistlapių. Keisti dekoratyvūs jų žiedynai primena minkštas gyvūnų letenėles, ne veltui graikų kalbos žodis „leon“ reiškia liūtas ir „podion“ – pėda. Vasarą jų žydėjimas tęsiasi nuo liepos iki rugpjūčio, o kai kurių auginamų rūšių kartais iki vėlyvo rudens. Leontopodium nanum - Geriausiai šių mažų augalų grožis atsiskleidžia akmenų fone. Alpinė liūtpėdė (L. alpinum). Ši žinomiausia ir dažniausiai alpinariumuose auginama rūšis aptinkama kalnuotuose Europos regionuose, Alpėse, Karpatuose, Balkanų pusiasalyje, Tatruose ir Pirėnų kalnuose. Auga tik atvirose, saulės apšviestose vietose, neturtingose maistinių medžiagų pievose, uolėtuose šlaituose, vėjuotose keterose, daugiausia ant klinčių, 1 800–3 140 m aukštyje. Žemaūgiai kiliminiai augalai siekia 15–25 cm. Ne tik žiedynas, bet ir visas augalas apaugęs minkštais, tankiais pilkais plaukeliais, todėl įgauna pilkšvą atspalvį. Lapai lancetiški, auga skrotele. Žiedynstiebiai kylantys arba statūs, mažai lapuoti. Žydi liepą liūto pėdeles primenančiais žiedais. Vaisius – lukštavaisis. Sėklos smulkios su trumpais skristukais. Auginamų alpinių liūtpėdžių išvaizda gali skirtis, palyginti su laukinėse buveinėse augančiomis ir ypač gautais sėjinukais. Rūšis linkusi varijuoti. Kitos rūšys. Sibiro platybėse auganti L. palibinianum stambesnė nei alpinė liūtpėdė. Ji dar vadinama Sibiro edelveisu. L. ochroleucum sutinkamas Altajaus stepių ir tundros rajonų bendrijose. L. leontopodioides – žemas, tankiakeris augalas retai užauga iki 30 cm aukščio. Skraistlapiai nesudaro taisyklingos žvaigždės formos. L. nanum – 5–10 cm aukščio Azijos kalnų rūšis, Himalajuose auga 3 000–5 000 m aukštyje. L. haplophylloides rūšies gamtinės buveinės Kinijos kalnai, kur auga 2 400–4 000 m aukštyje alpinėse pievose, akmeninguose šlaituose. Soduose užauga 15–30 cm aukščio, gausiai žydi, auga tankiu kilimu. Nuo seno ši rūšis naudojama kaip vaistinis augalas Tibeto medicinoje. Liūtpėdės auga kalnuose ant klinčių 1 800–3 140 m aukštyje. Auginimas ir priežiūra Liūtpėdės nereiklūs sodo augalai, bet auginant reikia laikytis tam tikrų reikalavimų: gerai auga tik saulėtoje vietoje, tiks tik sausa, lengva, laidi, kalkinga dirva (pH 6,5–7,5). Nemėgsta drėgnų, ilgai užtvindytų vietų. Dirva įdirbama iki 15–20 cm gylio. Augalai netręšiami nei organinėmis, nei mineralinėmis trąšomis. Labiausiai nukenčia, kai vasara karšta ir drėgna. Dėl šliaužiančių šakniastiebių kerai išauga iki 20 cm pločio. Kad edelveisai kasmet gausiai žydėtų, juos reikia atnaujinti (išskirstyti kerus) kas dvejus trejus metus. Augalai persodinami rugsėjo pradžioje (peržydėjus augalams) arba pavasarį – gegužės pradžioje (prasidėjus vegetacijai). Sodinami 15–20 cm atstumais. Žiemą edelveisų lapai nuruduoja, apmiršta, o pavasarį iš skrotelių išauga nauji. Gerai žiemoja po sniegu, o besniegėmis žiemomis gali šiek tiek apšalti, todėl reikėtų mulčiuoti. Šios mažos gražuolės tinka deriniuose su alpiniais augalais. Kaip dauginti? Edelveisų sėklos sėjamos kovą. Dygsta apie tris savaites, +10 °C temperatūroje. Jei daigai nepasirodo, paskatinkite juos stratifikacija. Vazonėlį su sėklomis dėkite į šaldytuvą 2–3 savaitėms. Tinka universalus, sėjai skirtas nerūgštus substratas, galima naudoti kalkingos žemės ir smėlio (3:1) mišinį. Sėjinukai labai smulkūs. Pirmą kartą pikuoti po trijų savaičių, antrą kartą (į daigyną lauke) – po dviejų mėnesių. Po metų kas 15–20 cm persodinti į nuolatinę augavietę. Sėjinukai pražysta dažniausiai trečiais metais po sėjos. Kartais jei žiedynų nenukerpame, augalai savaime pasisėja. Kur kas greitesnis vegetatyvinis dauginimo būdas – kero dalijimu pavasarį arba rudenį. Liūtpėdės sodinamos alpinariumuose, sausų, saulėtų vietų gėlynų kompozicijose, kartais auginamos žiedams skinti, sausažiedžių kompozicijoms. Kai kurios rūšys auginamos kaip kiliminiai augalai sode. Sodinamos toliau nuo ryškiaspalvių gėlių. Jų grožis atsiskleidžia akmenų fone arba pavieniui. Dera su čiobreliais, gvazdikais, šilokais, uolaskėlėmis, alpiniais astrais, sinavadais. Vaistinės savybės 2017 m. Vokietijoje metų augalu išrinkta alpinė liūtpėdė (edelveisas), dar žinoma kaip „Edelweiss”, baltoji alpių žvaigždė, kalnų ir meilės simbolis. Šie augalai žavi ne tik dekoratyvumu – jie auginami ir dėl naudingųjų vaistinių savybių. Todėl ši gėlė buvo pagerbta medicinos istorijos ir Wiurzburgo universiteto specialistų – pripažinta kaip viena naudingiausių medicininių augalų pasaulyje. Fitocheminiai tyrimai parodė, kad liūtpėdės kaupia per 50 aktyviųjų naudingų komponentų. Verta paminėti tokias svarbias grupes kaip augalinius taninus, flavonoidus, antioksidantus ir odai naudingą leoliginą. Šios medžiagos turi itin stiprių antibakterinių, antiseptinių ir antioksidacinių savybių. Iš alpinės liūtpėdės gaminami ekstraktai, kurie įeina į senėjimą stabdančių kremų, apsaugos nuo saulės priemonių sudėtį, naudojami maisto pramonėje – gėrimams gaminti. Rimantos Vainorienės ir Rūtos Antanaitienės nuotraukos   edelveisai, liūtpėdės, alpiniai augalai, alpinariumo augalai