Kampelių istorijos: šienavimas Žuvinte

Aleknonių ir aplinkinių kaimų gyventojai žino, kad ne visi paukščiai gyvena nendrynuose, kai kuriems reikia atviresnių plotų ir pievų, būtent tų, kurias jie šienauja. Nešienaujamas pievas pasiima gamta ir netrukus apgaubia medžiais. Šalia Žuvinto ežero gyvenantys žmonės pasakoja, kad jų tėvai ir seneliai, augindami gyvulius, visada šienaudavo pievas. Anot jų, žmogus saikingai pasinaudoja, o gamta vėl greitai atsikuria.

Ignas Kvedaravičius iš Ąžuolinių kaimo prisimena pievų šienavimo dalgiais talkas. Pievos būdavo iš anksto išdalijamos, anksti rytą saulei netekėjus rinkdavosi vyrai ir pasitarę, kam pirmiausiai šienaus, eidavę dirbti. Darbą lydėdavo daina, pietūs valgomi bendrai. Jei pievos buvo šlapios, nušienautą žolę tekdavo ištempti į sausą plotą džiovinimui. Tempdavo ant pečių, arba tam darbui atlikti būdavo gaminamos ,,tokios rogės iš šatrų, prideda čiūžes ir ištysianaštukes su žola iš vandenio. Mano tėvas nušienaudavo „plovas“ salukėse. Nuplaukia čajka (valtis) ir šienauna. Kitu kart nuplaukia vartyt, džiovyt, kūgiuosna sudėt. Šienas šitep stovi, o žiemų, kap jau ladas gerai inšąla, tada rogėn arklį pasikinkys, važiavo to šieno namo parsivežt. Ir vėliau tep pačiai žmonys darė.“

Ignas Kvedaravičius, grįžęs iš tremties, įsidarbino ,,Aušros“ kolūkyje. Raštingam žmogui patikėjo eiti brigadininko pareigas. Dirbdamas brigadininku, pats organizavo ir su vyrais šienaudavo pievas. ,,O kap būdavo kolchoze badas, blogi metai, tai nat visus nendrynus nušienau, kur tik laido, švaru visur. Kolchozas gi nedavė žmonim jokių pievų šienaut. Slabatkės žmonys tai neturėjo žemių, gyvuliams šienavo jaunas nendres.“ Senolis mini Slabotkės šaltinį, jo vanduo Bambenos upeliu įteka į ežerą. Kolūkio fermose nebuvo šaldytuvų pienui laikyti, todėl būdavo sukalamos medinės dėžės, į jas patalpinami bidonai su pienu ir laikomi šaltinyje. ,,Aušros“ kolūkio kolūkiečiai apšienaudavo Bambenos upelio krantus, valydavo upelio vagą. Šaltiniuotų pievų žolė buvo geras pašaras kolūkio gyvuliams.

Vitas Rančelis pasakoja, kad ir jam dalgiu tekdavo šienauti. Tėvas išmokino, šeima karves ir arklį augino, šieno reikėjo nemažai. ,,Pievas šienavo bendrai, kai prisimenu, vieną vakarą vienam, kitą kitam. Tokia jau mada čia buvo. Daug gyvulių, pievų yra, tai kartais ir paskubyt reikėdavo. Labai žiūrėdavo orų, kad ant pagados šienaut ir ant pagados susiimt. Va čia būdavo svarbiausia. Kad tik nesupūdyt šieno. Nėr kada tingėt, ba nevalgęs liksi. Šienaujant reikėjo atsargiai, nes ančių pilni pradalgiai, žiūrai, kad nepapjautai. Jos kažkaip nebijojo.“

Stasė Kliokienė prisimena, kaip reikėdavo žolę iš šlapių pievų ir vaikams ant pečių į sausą vietą ištampyti, o po to džiovinti. Vyrai šienavo dalgiais, kai kuriose vietose arkliais. ,,Vargom tai vargom su pievom. O dabar šienauna tai technika, viskas, rodos, langvai ir greitai išeina. Dabar tai technika nematyta, per dieną nušienauna galybę pievų. Vienas tik vienas žmogus sėda ir dirba. Ar kas pagalvojo, kad tep kada bus.“

Pastaruoju metu gamtotvarką vykdo, tyrimus atlieka Žuvinto biosferos gamtinio rezervato grupė. Šienaujama pažangiausia technika: moderniais traktoriais, plaukiojančia amfibija ir jau nebereikia žolės gabenti į sausesnius plotus džiovinimui. „Dabar gamtotvarka vykdoma siekiant palaikyti gerą pievų ir šlapynių buveinių būklę, neleidžiant užaugti krūmynais, taip saugant meldinių nendrinukių perimvietes, kitų retų rūšių buveines, migruojančių gervių ir žąsų susitelkimo vietas. Nors šiais metais šienavimas dar tik įsibėgėja, nes darbams trukdo prasti orai, tačiau kaip ir kasmet bus nušienauta apie 200 ha pievų“, - sako Žuvinto biosferos rezervato patarėjas Tomas Pikūnas.

Tradiciniai metodai dar gyvi ir šiomis dienomis – ūkininkai prisideda prie pievų buveinių palaikymo ganydami karves. O štai Aleknonių (Kampelių) gyventojas Ramūnas Kliokys talkina Žuvinto biosferos rezervato darbuotojams vykdant gamtotvarkos darbus. Jis, iš senolių paveldėjęs meilę žirgams, juos pasikinko ir šienauja, jausdamas didelį pasitenkinimą. Taip šienavo jo tėvai ir seneliai. Ramūnas teigia: ,,Žirgai tai ne traktoriai, reikia juos išmokinti ir suprasti kaip žmogų.“

Pievų šienavimą vietiniai gyventojai laiko vienu iš svarbiausių metų darbų. Šienavimas Žuvinto pievose yra ilgametė tradicija.

Informaciją parengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė