Kanadinė sangvinarija – po sodybas plinta it virusas

Žiedų grožis

Pasak daugiamečių gėlių kolekcininkės ir augintojos Editos Juozupaitienės, sangvinarijų žiedai primena baltą žiemos trapumą. „Dėmesį atšilus orams traukia žiemos ir pavasario kontrastas – balti ir purūs žiedai it sniego kąsneliai jau iš tolo ryškėja šviežios žalumos fone. Tokia yra kanadinė sangvinarija ‘Plena’, – su naujuoju augalu supažindina daugiamečių gėlių kolekcininkė ir augintoja E. Juozupaitienė. – Baltažiedės gėlės gerai matomos iš toli, taip pat vakare ir naktį. Balta nėra tikra žiedų spalva, jie balti atrodo tuomet, kai daugybė mažyčių oro tarpų žiedlapiuose tarsi veidrodis atspindi visą į juos plūstančią saulės šviesą. Ši spalva šviesina, švelnina aplink esančias ryškias, stipriai kontrastuoja su tamsiomis. Beje, natūralioje gamtoje pasitaiko ir visiškai baltais žiedais augalų.“

Švelnias tulpių, hiacintų, raktažolių, našlaičių spalvas balta blukina. Šalia ryškesnių raktažolių, žiognagių, aguonų raudonos ar scilių ir žydrių ryškiai mėlynos, krokų, burbulių, vėdrynų, laumenių geltonos – balta spalva pati įgauna jų švelnų atspalvį. Ši spalva tarsi praplečia erdvę, suteikti daugiau vietos kitoms skleistis.

Kanadinė sangvinarija (Sanguinaria canadensis) ‘Plena’, pražysta gėlyne anksti, balandį, ir vėsesniu oru žydėjimas tęsiasi apie mėnesį. „Stebuklingai iš lėto skleidžiasi pumpuras, lyg drugelis iš kokono, atsiveria į nuostabų sniego gumulėlio pilnavidurį žiedą. Žydėjimo pradžioje lapai dar neišsiskleidę, susisukę į vamzdelius ir dailiai gaubia žiedkočius, tarsi padeda palaipsniui skleistis jų vainiklapiams‘, – apie augalo ypatumus pasakoja kolekcininkė.

Ypač gražiai ir gausiai žydi senesni, kelių metų sąžalynai. Žali, širdiškai skiautėti lapai pakilę nuo žemės paviršiaus sužaliuoja kur kas vėliau. Jie auga iš lėto, palengva išsisuka ir išskleidžia žaliąsias skiauteles. Jie tarsi uždengia žemės plotą, o jau tada pradeda žydėti lelijos, astrancijos, žemaūgiai saulakiai.

Sangvinarijų lapai žaliuoja visą vasarą, nudžiūsta tik rugpjūčio pabaigoje ir augalai pereina į ramybės būseną.

Anksti žydinčios sangvinarijos puikiai dera su paparčiais. Jie atželia vėliau, baltažiedėms kaimynėms baigiant žydėti. Jei auginate gėlyne po medžiais ar lazdynais, tinkamiausi kaimynai – smulkios, kontrastuojančių spalvų pavasarinės svogūninės gėlės, kurių nereikia dažnai persodinėti. Tai krokai, žydrės, scylės, sniegžydrės, hiacintai, narcizai, taip pat rūteniai, eleborai, raktažolės, uolaskėlės, mietveinės, tiarelės, žemaūgės melsvės.

Pavėsio ir šešėlio augalas

Pasak dekoratyvinių augalų kolekcininkų, selekcininkų ir augintojų raseiniškių Viktorijos ir Kęstučio Vyšniauskų, per 30 metų jų augyne daug kas pasikeitė. Yra augę apie 17 000 daugiamečių augalų rūšių ir veislių. Daugumą jų dabar augina dukra Sigrida, jiems pristatyti įkūrusi interneto svetainę „Naudingi Augalai“. V. Vyšniauskienės teigimu, sangvinarijos Lietuvoje aklimatizavosi, joms patiko mūsų klimatas, nes artimas Kanados orams.

Augalo pavadinamas kilęs iš lotynų kalbos žodžio sanguis – kraujas, reiškia „kraujuojanti šaknis“. Visų aguoninių šeimos augalų lapuose yra pieniškų sulčių, todėl, nuskynus lapelį, iš jo pradeda tekėti oranžiškai raudonas skystis. Augalo žiedas tuščiaviduris, 7–8 cm skersmens, sudarytas iš 8 žiedlapių,. Ant trumpučio, apie 15 cm, žiedkočio išsiskleidžia po vieną žiedelį. Sangvinarijos gentyje žinoma tik viena rūšis, tai minėta kanadinė sangvinarija, kuri natūraliai auga Kanados ir JAV rytuose, drėgnuose kalnų miškuose bei kalnų šlaituose. Augalai labai atsparūs, nepuola jų nei kenkėjai, nei ligos.

„Už tuščiaviduriais žiedais žydinčias sangvinarijas, žymiai puošnesnė ilgaamžė veislė ‘Plena’, žydinti baltais, pilnaviduriais žiedais balandį–gegužę. Augalai išauga iki 20 cm, o paskui nusidriekia vaizdingas, apie 40 cm aukščio, lapų kilimas, – sako kolekcininkė. – Originaliai atrodo veislė ‘Venus’ – rausvais, tuščiaviduriais žiedais, auganti ir besiplečianti kiek lėčiau nei pilnavidurė baltažiedė“.

Pasak V. Vyšniauskienės, gėlynėlyje ar sode sangvinarijos geriausiai auga visiškoje ar dalinėje paunksmėje po medžiais, nemėgsta atvirų saulėtų vietų, galima sodinti rytinėje pusėje. Tinkamiausia vidutinio sunkumo humusinga, pavasarį drėgna (vasarą sausesnė), bet neužmirkstanti, drenuota, silpnai rūgšti priemolio dirva. Gali augti ir lengvesnėje, bet pakankamai drėgnoje dirvoje, tik ne molyne ar supuolančioje, sutryptoje žemėje. Pasodinus saulėtoje vietoje, augs kiek silpniau, nes jų lapai ims džiūti jau vasaros viduryje. Todėl išaugs silpnesni šakniastiebiai ir susidarys mažiau pumpurų.

Jei sąlygos palankios, sangvinarijos bus ilgaamžės ir kasmet vis gausiau žydės. Vienoje vietoje nepersodinti augalai auga 10 metų ir ilgiau. Galima sodinti ir į vazonus, derinti su kitais augalais.

Jeigu pavasarį ir vasaros pradžioje trūksta drėgmės, būtina palaistyti. Tręšti nereikia. Patartina mulčiuoti kompostu ar puveninga žeme, palaikančia drėgmę ir sulaikančia piktžolės, o žiemą – saugančia šakniastiebius nuo iššalimo. Nors iš tiesų augalai nėra lepūs, net šaltos besniegės žiemos jiems nekenkia.

Sėkmingesnis – dauginimas šakniastiebiais

„Rūšiniams sangvinarijų augalams peržydėjus, susiformuoja sėkladėžės. Sėklos subręsta ir pradeda byrėti birželio pabaigoje, tačiau yra labai nedaigios: maža dalis sudygsta tik po metų, o kitos po 2–3 metų. Sėjinukai pražysta po 3–4 metų, – atkreipia dėmesį augintoja. – Todėl daug paprasčiau šiuos augalus dauginti vegetatyviniu būdu – šakniastiebių atkarpomis.”

Rugpjūtį pradėjus džiūti lapams, maisto medžiagos nukeliauja į šaknis ir augalai pereina į visišką ramybę. Rugsėjį kolekcininkė pataria dalyti šakniastiebius, svarbu, kad tame gabalėlyje būtų bent vienas pumpuras. Sodinti tik ką iškastus šakniastiebius 10 cm gylyje (nuo viršutinio pumpuro), juos paguldyti, nes augdami vėliau iškyla į paviršių. Galite persodinti gėlyne ir anksti pavasarį (prieš prasidedant vegetacijai), nes naujos šaknys ima augti tik pavasarį.

Pasak V. Vyšniauskienės, stori (apie 2 cm skersmens), raudoni šakniastiebiai po žeme driekiasi 5–10 cm gylyje. Tik jaunų viršūnėse kasmet susiformuoja stambūs pumpurai, iš kurių pavasarį stiebiasi jauni ūgliai. Be pumpurų likusi pagrindinė kero dalis niekuomet nebūna tuščia, nes jauni šakniastiebiai driekiasi visomis kryptimis ir sudygsta daug naujų daigų.

Jei pritrūkote laiko ir nespėjote paruošti žemės plotelio, iškastus šakniastiebius sudėkite į maišą su sausomis ar beveik sausomis durpėmis arba laikinai užberkite žemėmis, kad neišdžiūtų.

Gali pastiprinti ir organizmą

Kanadinė sangvinarija naudojama farmacijoje ir medicinoje, kuriant homeopatinius vaistus, taip pat veterinarijoje. Dėl vertingų savybių naudojama visaverčių pašarų gyvuliams ir lesalų paukščiams gamyboje.

Nuo seno indėnai ją naudojo kaip dažinį ir vaistažolinį augalą, vartojo arbatas ir antpilus.

Tačiau negalima ragauti šaknų ir lapų, nes turi nuodingų medžiagų, gali nudeginti burnos gleivinę, liežuvį ir lūpas. Gydymui naudojami tik homeopatiniai vaistai, kurių sudėtyje yra labai maži šio augalo kiekiai, ir, žinoma, tik pasitarus su gydytoju.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Editos Juozupaitienės, Viktorijos ir Kęstučio Vyšniauskų nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.