Kapinių istoriją primena knyga: populiariausias simbolis – ąžuolo šakelė

Pasak R. Bliūdžiuvienės, tiek kapinėse, tiek visur kitur matomas didelis pokytis:

– Labai nyksta viskas. Daug ko neberandu, ką buvau radusi, ką pavyko užfiksuoti.

Moteris šį tyrimą atliko 2019–2020 m.

– Iš pradžių neturėjau jokio tikslo, pačiai buvo įdomu išsaugoti įdomius paminklus, – pasakojo R. Bliūdžiuvienė. – Vėliau bendruomenės pirmininkė pasiūlė rašyti projektą ir bandyti gauti finansavimą knygos leidybai. Deja, finansavimo gauti nepavyko, tad nutariau knygą išleisti savo iniciatyva.

Leidinyje moteris rašo, kad skaudu matyti, jog ir kapinėse nėra amžinybės – viskas irsta, nyksta, kinta. Laikas pamažu trina, braukia, griauna, sakraliąją erdvę atveria naujiems dalykams:

„Man kapinės yra kaip dvasinis metraštis, deja, blunkantis, vis sunkiau įskaitomas ir negrįžtamai prarandamas. Mūsų pačių rankomis griaunamas. Suvokiu, kad ir aš „praeinančiam pasaulyje praeisiu“ (V. Mačernis), tad noriu atversti kelis šio metraščio puslapius ir atimti iš laiko tai, ką jis nesiliaudamas glemžia. Dairausi į antkapinius paminklus, atsiriboju nuo jų istorijos – ją gal kas kitas giliau pasklaidys. 2019–2020 metais lenkiausi prie antkapinių ženklų ir simbolių, kaupiau paminklų nuotraukas“.

– Man įdomiausi buvo mediniai kryžiai ir senieji paminklai, patys seniausi ornamentai – gėlė vazone. Įdomiausia, kad pasodinta vazone gėlė pačiame paminkle, jo plokštėje įspausta. Labai įdomūs ir akmenys, jie ilgaamžiai, – įteikdama knygą vardijo Regina.

Vaikščiodama po kapines ir tyrinėdama paminklus, R. Bliūdžiuvienė aptiko daug simbolių, daugiausia jų – net 175 – ąžuolo šakelės.

Pastebėti simboliai – 44 rožės, 42 žvakės, 22 mėnuliai, 16 tautinės ornamentikos simbolių, 15 tulpių, 11 rūtų ir lapų šakelių, 7 gvazdikai, 6 palmės šakelės, po 5 – kalijų, siužetinių vaizdelių, žiedų su aštuoniais žiedlapiais, po 3 – pakalnučių, lelijų, po 2 – erškėčių, javų varpų, knygų, šešių žiedų gėlių be vazonų. O mažiausiai, vos po vieną – Gedimino stulpai, kelmai su kryžiaus atžala, rugiagėlės, gėlės vazone, medis, traukinio bėgiai, penklinė su natomis, liepsna, girnapusė, Jogailaičių kryžius ir Vytis.

Knygoje Moteris aiškina, kodėl nusprendė išleisti knygą: „Mano tikslas, kad žmonės paminkluose matytų ne vien formą, bet įžvelgtų ir gilią esmę. Galima sutikti su mano pateikiamomis interpretacijomis arba ne, tačiau kuo daugiau žinosime apie ženklus ir simbolius mums sakralioje aplinkoje, kuo giliau suvoksime daugiasluoksnę jų prasmę, užkoduotą antkapiniuose paminkluose, tuo labiau išplėsime savo santykį su išėjusiais artimaisiais ir metafizine erdve“.

Stogastulpiai

Kaip rašoma knygoje „Sakralioji Žygaičių kapinių erdvė“, seniausios formos kapų paminklas buvo medinis stulpas. Kodėl jis? Mat tolimais laikais, dar iki krikščionybės, buvo tikima, kad dangus yra skliautas, lyg stogas, prilaikomas medžio arba stulpo. Taip dabar matome bažnyčiose, kuriose kolonos laiko viršutines konstrukcijas. Krikščionišką pobūdį stulpai įgijo tik XVIII amžiaus pabaigoje, nors rašytiniuose šaltiniuose stogastulpiai minimi jau XV amžiaus pradžioje. Keletą stogastulpių randame ir Žygaičių kapinėse.

Joanitų kryžius

Vieną įdomesnių simbolių, panašų į joanitų kryžių, rodydama Regina svarsto, kad jis ant paminklo atsidūrė greičiausiai tik dėl gražaus ornamento. Jis iškaltas po Mergelės Marijos skulptūra, virš mirusiųjų pavardžių.

Knygoje moteris rašo:

„Neįtikėtina, bet kapinėse radau joanitų kryžių. Radau ten, kur beveik neįmanoma pastebėti, jei žiūrėsi nesutelktu žvilgsniu, o perbėgsi akimis ir jį laikysi tik ornamentu. Gal paminklo autoriai jį taip ir suprato – nesiginčiju. Sakau tai, ką aš matau ir kaip suvokiu. Eidami centriniu taku ir išilgai kapinių dešinėje pusėje sustokime prie Mergelės Marijos statulos – gana aukštos, iš toli pastebimos. Šv. Marija pavaizduota vienplaukė, basa, po kojomis trys sparnuotos angelų galvutės – jos buvo paplitusios Renesanso mene. Tai supaprastinti cherubinai, dabar suvokiami kaip angelai apskritai.“

Laidoti viena kryptimi

Kaip knygoje rašo Regina, Žygaičių kapinėse beveik visi palaidojimai orientuoti viena kryptimi, išskyrus seniausios dalies patį pakraštį:

„Į ką žvelgia antkapiniai paminklai, parimę prie mirusiojo galvūgalio? Taip, kapai orientuoti į bažnyčią – mistinį šventąjį centrą. Vadinasi, ir mirusieji lieka mūsų erdvės dalimi, kaip sodybos, laukai, ganyklos, kalneliai. Jie irgi parapijos ir mūsų tikėjimo dalyviai.“

Pasak Reginos, tik kunigo Petro Dirvianskio kapas žvelgia ne į bažnyčios pusę.

„Teko girdėti pasakojant, kad taip kunigus laidoti buvę priimta: lyg būtų prie altoriaus – atsigręžę į žmones. Naujosiose kapinėse irgi yra vienas priešingos krypties palaidojimas, bet netrukus paminklas buvo apgręžtas, nors mirusysis neperlaidotas. Štai kaip simbolika tampa tradicija – visi taip laidoja ir aš kaip visi darau“, – istorija ir tradicijomis dalijasi Regina.

Ąžuolo šakelės

R. Bliūdžiuvienė mano, kad kapinės, kaip ir visas mūsų bei protėvių tikėjimas, yra persunktos augalinių simbolių. Nenuostabu, kad kai kurie ženklai ir simboliai antkapiniuose paminkluose yra perėmę gamtinės, pagoniškosios, t.y. senesnės religijos bruožus.

„Mūsų kapinėse populiariausias ženklas yra ąžuolo šakelė arba vien šio medžio lapai. Įvairiai komponuojami, jie įrėžti net 175 antkapiniuose paminkluose. Ąžuolas yra vienas iš svarbiausių mūsų miškų medžių. Tai tobulos dvasinės stiprybės, ilgaamžiškumo simbolis. Tai jėgos, vyriškumo, didvyriškumo, ištvermės ir tvirtumo simbolis, senovėje – dievų buveinės ženklas. Jis laikomas medžių valdovu, o iš jo lapų nupinti vainikai buvo įteikiami nugalėtojams ir simbolizavo jėgą, tvirtybę, orumą“, – tikina autorė.

Pasak jos, beveik visoms tautoms ąžuolas yra stiprybės, išminties, nepalaužiamos galios simbolis. Naujaisiais laikais ąžuolo lapai tapo ir ordinų atributu.

„Bet ąžuolo medžio Žygaičių kapinėse nėra. Tai ne kapinių medis, kadangi jo šaknys eina labai giliai, o šakos plačiai išsišakoja ir smelkia kapų augalus. Antkapiniuose paminkluose ąžuolo šakelė neretai būna su gilėmis – jos dažniausiai dvi arba, jei šakelė didesnė, keturios. Yra keletas ir su šešiomis gilėmis“, – rašoma „Sakralioje Žygaičių kapinių erdvėje“.

Gyventojos prisiminimai

Knygos autorė dalijasi ne tik savo įžvalgomis, bet ir dviejų gyventojų prisiminimais. Dalijamės ištrauka iš Elenos Bazinienės, kilusios iš Žygaičių krašto, dabar gyvenančios Lomiuose pasakojimu:

„Vaikystėje kaimo kapinės mums ir mūsų tėvams buvo sekmadienių popiečių lankymo, pasivaikščiojimo vieta sustojant ties palaidotų kaimynų, miestelio gyventojų kapais, savo artimųjų kapelių priežiūra. Prie kapinių (rytinėje pusėje) buvo prigludusios vadinamos nešventintos kapinės, apžėlusios žole, be atminimo ženklų. Buvo pasakojama, čia palaidoti pakaruokliai, nekrikštyti kūdikiai ir kt. Šios vietos šalindavomės“, – prisiminė E. Bazinienė.

Pasak jos, nešventintų kapinių teritorijoje augo laukinė obelis, gausiai vedusi vaisius, kurie birdavo ant žemės tarsi akmenukai. Vėliau (apie 1962–1963 m.) toje vietoje buvo išarta dirva, kurioje kaimo gyventojai augino bulves, javus. Pietinėje kapinių pusėje šiltomis vasaromis sirpdavo žemuogės, kurias vaikai mėgdavome rinkti. Verdavo ant smilgų ir nešdavosi į namus.

Moteris prisimena ir sekmadienio tradicijas:

„Sekmadieniais po pietų kapines lankydavo gana daug žmonių (tradicija ypač gyva šiandieniniais laikais, nes dirbantys neturi galimybių paprastomis dienomis atvykti aplankyti giminės kapų). Mus, vaikus, į kapines vesdavosi arba tėvai, arba mūsų babūnikė Ona Olberkienė. Eidavome lauko takeliu, kuris vingiavo per pievą vietomis suartėdamas su Ežerūnos krantu. Tako pradžioje (ties dab. V. I. Žebelių sodyba) stovėjo ąžuolinis kryžius. Takelis buvo panaikintas, kai prasidėjo gyvenamųjų namų statybos. Suaugusieji mus mokė katalikiško elgesio: įėjus pro didžiuosius kapinių vartus, reikia persižegnoti, o dar geriau tris kartus tyliai sukalbėti „Amžiną atilsį“. Negalima kapinėse šūkauti, lakstyti, nes mirusieji reikalaują tylos po žemiškojo gyvenimo darbų ir patirtų sunkumų.“

Aušra AUGUSTYTĖ / TAURAGĖS ŽINIOS

Reginos Bliūdžiuvienės nuotr.