Kardelių žiedai: ir šilti prisiminimai, ir atsakomybė

Rugpjūčio pabaigoje tradiciškai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Atrijaus terasoje 15-tą kartą dvi dienas vyko paroda „Gėlė Baltijos keliui“. Panevėžiečiai ir po Lietuvą pasklidę kardelių kolekcininkai bei selekcininkai puikiai prisimena šios tradicijos įkvėpėją ir parodų organizatorių gydytoją A. Žobaką. Pernai surengtas renginys buvo pirmasis, kai kolekcininko vardas jau buvo tariamas ne kreipiantis į jį, bet prisimenant šią šviesią asmenybę. Kaip ir praėjusiais metais, padedama artimiausių šeimos narių šį rugpjūtį Regina Žobakienė parodos lankytojams vėl pristatė kelias vyro puoselėtas kardelių veisles.

„Kol galiu, kol sulaukiu pagalbos, prižiūriu likusią kardelių kolekcijos dalį. Norint išsaugoti gėles, reikia mokėti jas prižiūrėti, žinoti, kaip apsaugoti nuo ligų, kada patręšti. Alfonsas tai puikiai suprato ir pats didžiąją dalį jų išdalijo tiems, kas gali jomis profesionaliai pasirūpinti, – „Rasų“ pakalbinta prisiminė kolekcininko žmona. – Aš visada buvau žmogus, kuris kardeliais tik grožėjosi, o visas rūpestis teko vyrui.“

Prižiūrėti kardelius dabar padeda marti Violeta, o prireikus patarimų, pasak R. Žobakienės, teiraujasi vieno artimiausių vyro bičiulių Leono Adomavičiaus. Kažkada būtent A. Žobakas jį „užkrėtė“ meile šioms rudens pranašėms. Bet gamtos faktorius, deja, kartais būna lemiantis. Pernai pavasarį buvo pasodinti 104 gumbai, o rudenį nukasti 96, kitus, pasak pašnekovės, sunaikino kurkliai.

Kai kurių kolekcininkų kardeliai neatlaikė šiųmetės vasaros karščių ir sausros, o kitiems į parodą atvežti savo augintinių sukliudė prieš pat renginį praūžusi audra ir kruša, išlaužiusi ir iškapojusi aukštyn besistiebiančius augalus.

„Šiemet kol kas nesimatė, kad gumbai būtų labai pažeisti, bet reali situacija paaiškės nukasus, – sako kolekcininko žmona. – Alfonsas kasmet sudarydavo specialius žemėlapius, kuriuose pažymėdavo kiekvieną veislę, kiek tos veislės gumbų ir kokio dydžio, suklasifikuodavo kiekvieną: nuo didžiausio iki mažiausio. Labai detaliai fiksavo informaciją. Esu išsaugojusi keletą tokių žemėlapių.“

Ji prisimena, kad aistra kardeliams kilo po viešnagės pas vieną iš šiuolaikinės gėlių selekcijos pradininkų Petrą Balčikonį, dar prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę: „Tada prasidėjo važinėjimas po parodas visoje šalyje. Turėjome draugų Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl turėjome galimybę keliskart nuskristi į rengiamas parodas Minesotoje. Parsisiųsdavome patikusių veislių gumbų, prenumeruodavome amerikietišką kardeliams skirtą žurnalą.“

Pasiteiravus, kokia kardelio savybė labiausiai traukia dėmesį, R. Žobakienė prisipažino, kad jai patinka visos gėlės. „Myliu gamtą, myliu gėles. Kalbant apie kardelius, gražiausi tiesiai nuaugę, dideliu žiedynu. Kartais būna gražios spalvos, bet žiedai išsidėstę retokai, arba atvirkščiai, žiedynas tankus, gražiai išsidėstęs, bet spalva niūroka, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė. – Patinka ir retesnių, ir akiai malonių spalvų, jų derinių žiedai. Labai sunku išrinkti gražiausią. Reikia tiesiog vaikščioti ir grožėtis…“

R. Žobakienei rūpintis neįprastu, labai lepiu vyro palikimu padedanti marti Violeta pritaria anytai, kad prižiūrėti gėles reikia išmanymo, atsidavimo ir priduria, kad šeimai jos – tai artimo žmogaus atsiminimas. „Kiekvienas prisilietimas – tai tarsi sugrįžimas mintimis prie žmogaus, kuris jas sodino ir augino. Bet reikia mokėti jas puoselėti.“

Šeimos archyvo ir Gedimino KARTANO nuotraukos