Karvė iš hektaro duoda triskart daugiau eurų nei javai

„Pieno suvartojimas, per metus tenkantis vienam gyventojui, yra didėjantis ir jau siekia 119 kg. Ši tendencija išliks auganti, nes populiacija auga ir gamyba po truputį didės. Azija pieno produktais pati dar neapsirūpina ir yra pieną importuojantis žemynas, bet žengiantis didelius žingsnius į priekį, nes gyventojų skaičius jame sparčiai auga, vartojimas didėja. Tikėtina, kad ir toliau Indija bei kitos pietryčių Azijos šalys išliks tos, kuriose pienas turės didelę paklausą ir jos bus pieno eksporto kryptis.

Galima prognozuoti, kad iki 2029 m. Indija vis dėlto nestabdys pieno gamybos plėtros, nes jau turi tam tikras programas, eina į priekį. Tad tikėtina, jog dėl labai mažos plėtros ES po penkerių metų Indija taps pasaulyje pirmaujančia šalimi pagal pieno gamybą. Šiek tiek didinti gamybą numato ir kitos Pietryčių Azijos bei nedidelės postsovietinės Europos šalys ir Šiaurės Amerikos šalys.

Bet yra ir blogasis scenarijus, turbūt labiausiai tikėtinas, kas gali įvykti. Prognozuojama, kad Europoje vietoj 0,2 proc. gamybos augimo per metus 2029 m. pieno gamybos apimtys sumažės 4 mln. t. Gali atsitikti taip, kad Europa praras lyderės pozicijas, nebedidins pieno kiekio – dėl tam tikrų priežasčių jis pradės mažėti. Nes jau dabar matome, kad pieno gamyba iš Vakarų perkeliama į Rytų šalis. 9 mln. t pieno per metus sumažėjimas prognozuojamas 15-oje šalių – Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šiaurės Airijoje ir kt. O Lenkija žengia didelius žingsnius ir prognozuojama, kad ten pieno gamyba padidės 2 mln. t per metus. Lietuvoje pagaminamo pieno kiekis irgi gali šiek tiek augti, bet tas augimas neatpirks to kiekio, kiek pieno sumažės visoje ES. Iš tikrųjų, iš apsirūpinimo pienu 110 proc. dėl paklausos, kuri yra auganti, ir dėl gamybos, kuri mažėja, mes prarasime lyderio pozicijas ir nebebūsime pirmaujantis eksporto regionas.

Pagrindinės priežastys, kurios šiandien stabdo ūkininkus ir visą pienininkystės plėtrą, yra būtent Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP), dėl jos kilęs tam tikras nestabilumas, nežinomybė. Kartais manęs ūkininkai klausia, ar aš žinau, kad Danijoje apmokestins karves. Atsakau, kad žinau. Tada jie nusivilia: „Turbūt ir pas mus apmokestins?“ Paklausiau valdžios atstovų, ar jie ką nors apie tai žino. Atsakė, kad ne. Todėl tvyranti tam tikra nežinomybė pačioje ES bei mūsų šalies politikoje ateina ir į pieno ūkius, kurie dabar sprendžia, kaip reikės toliau gyventi. Kur eisime, ar dėl žaliosios politikos mažinsime melžiamų karvių skaičių ar didinsime? Iš tikrųjų Lietuva, kaip regionas, yra palankus pienininkystei.

Pietų Amerikoje apsirūpinimas pienu yra 100 proc., tai nėra stiprios pieno produktus eksportuojančios šalys. ES ir MERCOSUR laisvosios prekybos susitarimas, kuris apimtų Braziliją, Argentiną, Paragvajų ir Urugvajų, Lietuvai būtų privalumas, nes būtų galima į šias šalis eksportuoti pieno produktus. Ir mūsų kooperatyvas, ir kiti pardavėjai mato Braziliją kaip potencialią rinką lietuviškiems pieno produktams, o MERCOSUR susitarimas leistų vystyti eksportą.

Taip pat noriu akcentuoti, kad šiandien svarbiausia yra auganti Pietryčių Azijos rinka, nes šis regionas dėl klimato sąlygų labai nepalankus pienininkystei. Tai didelė rinka, kurioje yra 600 mln. gyventojų, o pieno produktų poreikis ten yra didėjantis. Iki šiol Kinija buvo pagrindinė rinka, bet dabar ji bando pati apsirūpinti pieno produktais.

ES savo pieno produktais apsirūpina 110 proc., tačiau pagal dabar vyraujančias kai kurias tendencijas gali atsitikti taip, kad per kelerius metus liksime ties 100 proc. riba.

Lietuvoje pieno supirkimo kainos, palyginti su kitomis ES šalimis, dažniausiai būna vienos žemiausių. Mūsų kooperatyvo „Pienas LT“ ir kitų šalies pieno supirkimo įmonių statistika rodo, kad pieno kainą labai iškreipia smulkūs pienininkystės ūkiai, supirkimo tarpininkai ir panašūs veiksniai. „Pienas LT“ pieno gamintojams moka maždaug 5 ct daugiau nei kitos įmonės.

Buvo atlikta apklausa, kas skatina jaunimą perimti ūkininkavimą, pienininkystės ūkius. Pirmoje vietoje – šeimos tradicijos, kai kuriose šalyse tai net labai skatinama. Pas mus, Lietuvoje, neretai galima išgirsti: „Vaikeli, gal tu geriau važiuok į miestą, baik mokslus, o tos karvės buvo ar nebuvo...“ Mes esame ta šalis, kuri turi gilias pienininkystės tradicijas, todėl turėtume stengtis jaunąją kartą labiau orientuoti į verslą kaime ir leisti gyvuoti pienininkystei. Iš visų žemynų vienintelėje Azijoje pienininkystės sektoriuje dirba daugiausia ūkininkų iki 55 metų amžiaus.

Dauguma pieno gamintojų ruošiasi „Net Zero 2050“ planams, tai yra svarbu, to reikalauja pirkėjai, jaučiamas spaudimas būti neutraliems aplinkai. Šituo keliu jau eina kooperatyvai ir stambieji pieno gamintojai. Kooperatyvas „Pienas LT“ apie tai jau irgi galvoja. Kitais metais planuojame rengti „Net Zero 2050“ planus. Dabartinė karta reikalauja produktų, kurių gamyba nedaro žalos gamtai, todėl mūsų prognozės rodo, jog pieno kainos aštuonerių metų laikotarpiu šiek tiek augs, aukštas kainas išlaikys ir pastaruoju metu gana sparčiai brangstantis sviestas.

Pieno rinka turi didžiulį potencialą. Prognozuojama, kad iki 2033 m. pieno produktai rodys vieną didžiausių augimų pagal vartojimą. Tai vis dėlto yra svarbi žaliava. Prognozuojama, kad kasmet po 2 proc. augs vartojimo paklausa, o gamyba didės tik po 1,4 proc. Pastaruoju metu atsirado toks naujas trendas – pienas dabar pripažįstamas kaip super maistas. Yra įdomių straipsnių, kuriuose mokslininkai rašo, kad pienas naudingas net širdžiai, nors anksčiau buvo pasakojama, jog pienas kraujyje didina cholesterolio kiekį ir t. t. Dabar jau aiškinama, kad piene yra ne tik baltymų, riebalų, bet iš viso net 28 sveikatai reikalingi elementai.

Lietuva – palankus regionas pienininkystei, kitose Vakarų Europos šalyse pieno gamyba turėtų mažėti dėl aplinkosauginių reikalavimų, dėl kitų priežasčių. Pas mus dar ir žemės kainos yra palankios pienininkystei, o to negalime pasakyti apie kitas Vakarų Europos šalis.

Kokios mūsų galimybės iki 2030 metų? Skaičiai optimistiniai, bet jie gali būti pasiekti. Manyčiau, kad karvių skaičius galėtų augti iki 230 tūkst. – bent 10 proc. Pieno gamyba galėtų didėti iki 1,9 mln. t per metus, arba 28 proc. Tą galima pasiekti per bendrą produktyvumą, nes šiandien iš karvės melžiame vidutiniškai po 6,8 t pieno per metus, bet galėtų būti ir 8,2 t per metus. Reikia skirti didesnį dėmesį karvių genetikai, pašarų kokybei. Kaip vieną iš priemonių šiems tikslams pasiekti mes matome kooperaciją – ji gali būti variklis, stumiantis pienininkystę į priekį. Svarbus dalykas – biurokratijos mažinimas fermų statyboms. Nėra normalu, kai statybos leidimo reikia laukti trejus ar penkerius metus. Reikėtų labiau stengtis išlaikyti jaunimą, skatinti fermų robotizavimą, teikti paramą veislinėms telyčioms įsigyti.

Pienininkystė yra ir gali būti pelningas verslas, įdiegus veiklos efektyvinimo priemones, daugiau dėmesio skyrus karvių genetikai, primilžių didinimui, investicijoms, robotizacijai. Siekiant būti konkurencingiems su kitomis ES šalimis, reikalingas kitoks požiūris į pienininkystę. Mes, pienininkai, politikų buvome šiek tiek palikti nuošalyje. Dabar reikalingas kitoks požiūris, nes šiame sektoriuje sukuriama viena didžiausių pridėtinių verčių iš 1 ha žemės. Turint produktyvią karvę, iš 1 ha galima gauti iki 5 tūkst. Eur pajamų, o iš 1 ha javų galima uždirbti 1,5–2 tūkst. Eur. Tad iš pienininkystės galima triskart didesnė nauda. Be to, pieno ūkiai regionuose kuria stiprią socialinę ir ekonominę gerovę, todėl reikia skirti didesnį dėmesį, siekiant įtraukti jaunąją kartą į pienininkystę, dirbti šia linkme. O kooperacijos skatinimas – raktas į sėkmingos pienininkystės plėtrą.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.