Kas bendro tarp japonų ir lietuvių

– Pakruojo r. savivaldybė su Jamagatos miestu bendradarbiauja devintus metus. Koks buvo šio vizito tikslas?

– Tai buvo atsakomasis vizitas. Buvome pakviesti atvykti į Jamagatos miesto rudens šventę, kuri vadinasi „Kaštainių šventė“. Jie šią fiestą rengia jau 26 kartą. Jamagatos regione auginama daug kaštainių, iš kurių vaisių gaminami įvairūs produktai: saldainiai, patiekalai, kremai ir kiti gaminiai.

Įspūdingas priėmimas buvo Jamagatos miesto savivaldybėje. Pasitiko atsakingi asmenys, skambėjo Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“, japonai buvo išmokę lietuviškus pasisveikinimo žodžius. Jamagatos savivaldybės teritorijoje gyvena 24 tūkst., o Pakruojo savivaldybės – 18 tūkst. gyventojų. Japonijoje yra 46 prefektūros (apskritys). Buvome susitikę su Gifu prefektūros gubernatoriumi. Verta priminti, kad Jaocu miestas (Gifu prefektūra) yra Čijunės Sugiharos, žinomo Japonijos diplomato, tarpukariu rezidavusio Kaune, gimtinė.

– Gal teko susipažinti su japonų buitimi?

– Buvome apgyvendinti japonų šeimose. Tai – puiki pažintis su kasdieniu japonų gyvenimu. Regionuose beveik visi gyvena privačiuose namuose, mažai daugiaaukščių. Japonų buitis panaši į lietuvių, tik jie laisviau viską daro, taip „neblizgina“ savo namų, viskas, kas jiems reikalinga, yra po ranka.

Pasirinkau miegoti ant tatamio – ant minkšto kilimėlio, padėto ant grindų. Šeimininkų namai – ant kalvelės. Jų sodyboje, pačioje garbingiausioje vietoje, yra šeimos kapai, pasodinta sakurų, dekoratyvių medelių, klevų, atsiveria graži panorama.

Kelionės programa buvo įdomi, įspūdžių – daugybė, aplankėme keletą muziejų, buvome nuvykę į Kioto miestą, į sostinę Tokiją, susitikome su Lietuvos ambasadoriumi Japonijoje dr. Aurelijumi Zyku. Arbatos namuose dalyvavome arbatos gėrimo ceremonijoje.

Kai ėjome į šventyklą, delegacijos moterys privalėjo apsirengti išnuomotais brangiais kimono, o samurajų nindzių muziejuje nindzių apranga aprengė ir vyrus, ir moteris, demonstravo, kaip reikia treniruotis su samurajų ginklais. Buvome progimnazijoje, apžiūrėjome mokyklą, moksleiviai surengė koncertą. Pedagogai, vadovaujantys darbuotojai daug gražių žodžių skyrė Lietuvai, teigė, kad mūsų šalyje gerai parengiami moksleiviai, aukštas švietimo lygis.

– Pažintis su Japonijos bičiuliais užsimezgė padedant Japonijos ambasadoriui Lietuvoje Toyoei Shigeeda, kuris pirmąkart Pakruojyje apsilankė sodinant sakurų parką. Anuomet miestui Pakruojo Rotary klubas padovanojo 70 sakurų. Gal jau ketinama pasirašyti ir bendradarbiavimo sutartį?

– Tuomet į parko sodinimo šventę nutarėme pasikviesti Japonijos ambasadorių, reziduojantį Vilniuje. Kaip lietuvių tvirtybės simbolį, ambasadorius pasodino ąžuoliuką, o pakruojiečiai – 70 sakurų. Užsimezgė pažintinė draugystė. Pakruojo rajone japonų delegacija lankėsi jau du kartus. Šiais metais Pakruojo miesto šventėje šoko šokėjos iš Japonijos, koncertavo būgnininkai. Mūsų rajono atstovai pirmą kartą į Japoniją vyko 2017 m., pristatė krašto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Vėliau prasidėjo COVID-19 pandemija, visi susitikimai buvo atidėti.

Jamagatos savivaldybės ir Pakruojo savivaldybės bendravimas yra pažintinis ir kultūrinis, keičiamasi delegacijomis, susipažįstama su abiejų šalių istorija ir tradicijomis. Kol kas nesame pasirašę bendradarbiavimo sutarties. Labai tikimės, kad ateityje pavyks pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Jamagatos savivaldybe ir plėtoti bendradarbiavimą, įtraukiant kultūros, švietimo ar kitus specialistus. Manome, kad tokią sutartį pasirašysime, nes įdirbis padarytas jau nemažas. Kol kas nedaug savivaldybių šalyje yra pasirašiusios sutartis su japonų savivaldybėmis, nes japonai vertina ilgalaikį bendradarbiavimą. Be abejo, padės ir patars Lietuvos ambasada, įsikūrusi Tokijuje. Japonai skubių sprendimų nepriima, yra konservatyvūs, jie pirma svarsto, pasitikrina, skaičiuoja, tik tada taria svarų žodį.

– Gal nors kiek teko susipažinti su Japonijos žemės ūkiu?

– Regionuose žmonės dirba žemę, augina ryžius, kelių rūšių bulves, moliūgus, pupeles ir kitas daržoves. Bet pati didžiausia problema – derlių „vagia“ beždžionės, žmonės praranda užaugintas gėrybes. Net gubernatoriaus rinkimų programos vienas punktų buvo „kova“ su beždžionėmis, kad jos nenusiaubtų laukų ir nevogtų prinokusių daržovių. Jamagatos regionas kalvotas, iš aplinkinių miškų į žmonių daržus atpėdina daug šernų. Nuo jų žmonės dar pajėgia apsisaugoti, įrengia „elektrinius piemenis“, bet nuo beždžionių nėra jokių apsaugos priemonių.

– Kuo dar stebino Japonija?

– Lietuvą Japonijoje gerai žino. Mums, lietuviams, reikėtų daugiau optimizmo, mes daug kur galime su japonais lygiuotis. Tik esminis skirtumas – Japonijoje visi keliai asfaltuoti – nėra neasfaltuotų kelių, mažas nedarbo lygis. Buvome vienoje verslo įmonėje: daug rankų darbo, daug kontrolės, vieni padaro – kiti kontroliuoja. Gatvėse daug eismo reguliuotojų. Matėme, kaip lipančius į autobusą keleivius reguliuoja, kad suliptų tvarkingai, be stumdymosi. Japonai draugiški, paslaugūs, nuolat šypsosi.

Japonijoje maistas šiek tiek kitoks, bet mums, lietuviams, jų patiekalų skonis žinomas, nes Lietuvos prekybos centruose yra įvairių japoniškų maisto produktų. Jie valgo daug šviežios žuvies ir kitų jūros gėrybių.

Palyginome japoniškų ir lietuviškų prekių kainas – ten prekės yra pigesnės negu Lietuvoje. Regionuose kavinių patiekalai nebrangūs, kitokia kaina yra didžiuosiuose miestuose. Nei restoranuose, nei kavinėse padavėjai negali imti arbatpinigių – tokia tvarka, nes gauna atlyginimą. Japonų vidutinė mėnesio alga – apie 2 150 Eur. Politinė situacija įtempta, po vienų darbo metų atstatydino premjerą, išsirinko premjere moterį. Buvusį premjerą nuvertė dėl ekonominių priežasčių – kainos didėjo daug sparčiau nei atlyginimai.

Simonos LIPSKYTĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo