Columbus +22,7 °C Debesuota
Ketvirtadienis, 4 Lie 2024
Columbus +22,7 °C Debesuota
Ketvirtadienis, 4 Lie 2024

Irma DUBOVIČIENĖ
ŪP portalo redaktorė
 

Kas bendro tarp šikšnosparnių ir... Tėvo Stanislovo testamento

2024/06/29


Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugija (ŠALD) veikia ne kuriame nors didmiestyje, o Žemaitijoje – Mažeikiuose. Kone prieš du dešimtmečius šią draugiją įkūręs biologas Deividas Makavičius jai iki šiol vadovauja. Netradicinis pomėgis, netradicinė ir veikla – visuomenei padėti atverti langą į gamtą, į biologinę įvairovę.

Vyras juokauja, kad šikšnosparnininkais mažai kas gali būti. Visą dieną praleidęs miške, toks žmogus namo grįžta tuščiomis rankomis. Tai ne medžiotojas ar meškeriotojas, kuris gali pasigirti labai konkrečiu savo laisvalaikio pomėgio rezultatu. Todėl anot D. Makavičiaus, ŠALD nariai yra tik vienišiai arba poros.

Aktyvių šikšnosparnininkų nedaug – visoje Lietuvoje jų yra devyni, iš jų du mažeikiškiai. Tačiau į veiklą įsijungia daugiau žmonių – dalyvauja įvairiose akcijose, gamina inkilus.

Kas paskatino Deivido susidomėjimą šia paslaptinga, sutemų gyvūnų rūšimi? Pasirodo, kad viskas prasidėjo nuo Lietuvos narystės ES, kai šalis turėjo pasirašyti įvairias aplinkos apsaugos srities direktyvas. Tarp jų buvo ir šikšnosparnių apsaugos direktyva, taigi Lietuvai prireikė ir tos srities specialistų – o jų nebuvo. Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo suburta grupė saugomų teritorijų biologų, ornitologų mėgėjų, kuriems iš užsienio atvykę ekspertai surengė kelių naktų mokymus bei aprūpino įranga...

„Likau aš, dar keletas žmonių“, – apie pradžią, kaip 2005-aisiais susibūrė šikšnosparnininkai, pasakoja D. Makavičius ir juokiasi prisimindamas to meto direktyvos svarstymą Seime, nes toli gražu ne visi politikai suprato, kam to reikia, ne visiems sekėsi ištarti rūšies pavadinimą „šikšnosparnis“.

Deividas Makavičius
Deividą Makavičių šikšnosparnių pasaulis įtraukė Lietuvai įstojus į ES.

Paneigia paplitusius mitus

Pasak Deivido, tai yra rūšis, genetiškai artimiausia žmogui ir nieko bendra neturinti su pele, kaip neretai žmonės mano, ar kokiu nors kitu gyvūnu. Paplitę ir daugiau klaidingų įsitikinimų – apie tai, kad šie gyvūnai mato tik naktį ar net kad jie darantys kažkokią žalą. Priešingai, šie beveik nepastebimi gyvūnai yra tylūs žmogaus draugai, nes misdami sunaikina daug kenkėjų.

Šikšnosparnių populiacijos nėra didelės, nors jų rūšių įvairovė įspūdinga. Jie sudaro reikšmingą visų žinduolių dalį: pasaulyje yra iš viso apie 40 tūkst. rūšių žinduolių, iš jų šikšnosparnių – net 1200 rūšių. O Lietuvoje gyvena 14 rūšių. Pasak D. Makavičiaus, net po kelias rūšis įsikuria senose dvarvietėse, kur yra brandūs miškai, jie įsikuria ir miestuose. Dvi rūšys gyvena net Vilniaus centre, o dvispalvis plikšnys puikiausiai jaučiasi įsikūręs prie daugiaaukščių stiklinių pastatų, kurie jiems veikiausiai primena žiemavietes Pietų Europoje – kalnų stačias uolas.

Biologas paneigia mitą, kad šikšnosparniai esą nemato dieną. Jie puikiausiai mato, tačiau medžioja sutemus, minta vabzdžiais. Žinovas patikina, jog šie gyvūnai aplinkai nedaro ir kokios nors kitos žalos įsikurdami prie medžių ar pastatų: nei drevių platina, nei pastatų konstrukcijų gadina. Gyvūnai tiesiog būna prisišlieję prie paviršiaus.

Kreipėsi Tėvo Stanislovo testamento vykdytojai

Deividas pastebi, kad požiūris visuomenėje jau keičiasi, atsiranda vis daugiau supratimo.

„Anksčiau sulaukdavome klausimų, kaip jais atsikratyti, o dabar – kaip juos prisivilioti, kaip jiems padėti ar kaip draugiškai išsiskirti“, – pastebėjimu dalijasi pašnekovas. Nuotaikas visuomenėje išduoda draugijai, neretai per paskyrą socialiniame tinkle pateikiami klausimai.

Įsimintinas atvejis, kai kreipėsi Kėdainių paveldosaugos specialistai. Jie paprašė pagalbos įgyvendinant vieną Tėvo Stanislovo (Algirdo Mykolo Dobrovolskio, 1918–2005) testamente įrašytą norą – išsaugoti Dievo kūrinėlius šikšnosparnius.

D. Makavičius pasakoja, kad tai buvo prieš kelerius metus, susiruošus keisti Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios stogą. „Būtų padarę sandarų stogą, kad patekimo į palėpę neliktų“, – situaciją prisimena biologas. Pasak jo, tuomet jie padarė specialius plyšius, kad įlystų šikšnosparniai, bet ne paukščiai. O palėpėje iš tos pačios medienos, kuri būtų pašalinta, buvo padarytos slėptuvės gyvūnams.

Inkilai šikšnosparniams daromi panašūs į pašto dėžutes, tik su landa iš apačios, arba tarsi aviliukai – su keliais „kambariais“. Pasak specialisto, viename inkile gali gyventi 50–60 patelių su vaikais. O patinėliai įsikuria atskirai.

Globotinis – rudasis nakviša

Šikšnosparnininkui ne kartą teko pasirūpinti į bėdą patekusiais gyvūnais. Vieną iš jų, rudąjį nakvišą, Deividui teko priglausti savo namuose visam gyvenimui.

Rastas išsekęs, sulaužytu sparnu gyvūnėlis D. Makavičiui buvo atneštas prieš aštuonerius metus. Deja, sparno kaulai sugijo kreivai. Paaiškėjus, kad rudasis nakviša niekada nebegalės skraidyti, Aplinkos apsaugos agentūra Deividui suteikė specialų leidimą globoti gyvūną.

Tai rimtas įpareigojimas – šios rūšies šiknosparniai gyvena 40 metų.

Betei, kaip praminta globojama šikšnosparnio patelė, tenka parūpinti jai įprasto maisto – vabzdžių. Siūlomą valgį Betė savo dantukais kaip mat sutriauškina. Ir šlamščia tiek, kiek tik telpa. Pasak Deivido, šikšnosparniams tai įprasta – toks instinktas, nes maitintis palankus yra ne kiekvienas vakaras.

Delne išsitenkantis rudasis nakviša yra didžiausia Lietuvoje šikšnosparnių rūšis.

rudasis nakviša
Delne išsitenkantis rudasis nakviša yra didžiausia Lietuvoje šikšnosparnių rūšis.

Patelės vaikingumas trunka 9 mėn., ji atsiveda 1, retai 2–3 vaikus. Delne gulinti ir maitinama Betė kažką savo kalba tyliai „šneka“, nesunku pastebėti – ir dreba visu kūnu.

Deividas atskleidžia dar vieną šių plačiajai visuomenei mažai pažįstamų gyvūnų ypatumą: drebulys ne iš baimės, o norint pakelti kūno temperatūrą iki 29 laipsnių.

Įdomu, kad Betė Deividą atpažįsta iš kvapo, namuose jį pati susiranda, užropoja.

rudasis nakviša
Rudojo nakvišos patelė Betė triauškina karkvabalį.

Gidas po lengvam pasivaikščiojimui nepritaikytas vietas

Betės giminaičiai rudosios nakvišos bei šiauriniai šikšniai atskkrenda medžioti ir į Plinkšių pelkę, kurioje lankomės kartu su D. Makavičiumi. Čia šikšnosparniai atlekia iš netoliese esančio Plinkšių dvaro sodybos parko.

Plinkšių pelkę, kuri yra vieną iš nedaugelio išlikusių aukštapelkių Mažeikių rajone, Deividas pažįsta kaip savo penkis pirštus. Jis yra gidas po lengvam pasivaikščiojimui nepritaikytą buveinę. Biologas sako, kad nepatogi ekskursija įspūdžių suteikia daugiau nei nuėjus didesnį atstumą. Smalsuoliams jis padeda suprasti, kokia svarbi biologinei įvairovei yra pelkė, kokie procesai joje vyksta.

Praeityje durpių gavybai eksploatuota Plinkšių pelkė stipriai pažeista, tačiau šiuo metu atsikuria. Senųjų durpių kasimo juostos jau pasidengė ištisine kiminų veja. Virš kiminų paklotų stiebiasi apskritalapės saulašarės, paprastosios spanguolės, siauralapės balžuvos, kupstiniai švyliai ir kiti natūralioms aukštapelkėms būdingi augalai, prieglobstį čia randa daugiau kaip 20 saugomų gyvūnų rūšių. Pelkės atsikūrimo procesas tęsiasi, kraštovaizdyje po kurio laiko bebeliks šiuo metu apsemtų, jau nykstančių beržų, eglių.

Pasak D. Makavičiaus, norisi, kad žmonės gamtoje nebūtų akli. Biologas pelkėje rengia ir temines edukacijas – pelėdų klausymosi, šikšnosparnių, laumžirgių rūšių pažinimo... Gamtininkas sako, kad labai įdomūs žygiai į pelkę žiemą, kai galima stebėti gyvūnų paliktus pėdsakus, kurie kartais liudija ir gyvūnijos pasaulio dramas.

Deividas Makavičius
Deivido Makavičiaus rankose kiminas – aukštapelkes formuojantis augalas be šaknų, kuris per 100 metų paauga vos 10 cm.

Autorės nuotraukos

Viršelyje: Besimaitinanti rudojo nakvišos patelė – Deivido Makavičiaus globotinė. 

Dalintis
Mano ūkis