Kas dainon nesudėta – mintys po suvažiavimo

Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas MACIULEVIČIUS:

„Pirmiausia norėjau kalbėti apie akcizus dyzelinui – ketinau papasakoti apie pokalbį su vienu ūkininku. Jis man pastebėjo, kad ankstesnė – konservatorių – valdžia nustatė  žemdirbių naudojamam žymėtajam dyzelinui žvėriškus akcizus ir CO₂ dedamąsias dėl to, kad ūkininkams gyvenime daugiau nekiltų minčių traktoriais suvažiuoti į Vilnių. Ūkininkas tikino, kad nenusileis – jei iki „kosmoso“ brangins dyzeliną, tai žemdirbiai traktorius į Vilnių arkliais nutrauks. Mat pagal ankstesnės valdžios nustatytą tvarką akcizas dyzelinui kasmet vis didės, o nuo kitų metų atsiras ir CO₂ dedamoji. Gaila, kad pritrūko laiko ir negalėjau kalbos pasakyti suvažiavime, bet į suvažiavimo rezoliuciją punktą dėl akcizo ir CO₂ dedamosios vis dėl to pavyko įtraukti.

Norėjau pakalbėti ir apie priemones, padedančias skatinti investicijas į maisto pramonę bei visą žemės ūkio sektorių. Tik priminsiu, kad per visą ankstesnės valdžios kadenciją maisto pramonė sulaukė lygiai 0 naujų projektų ar investicijų. Tad prarandame konkurencingumą, juolab kad likusios Europos Sąjungos (ES) šalys kaip įmanydamos skatina investicijas į šį sektorių. Ypač padėtų realiai veikiantis valstybinis plėtros bankas ILTE pagrindu, kuris realiai skolintų projektams su ypač mažomis palūkanomis.

Dar viena problema – laukinių nemedžiojamųjų žvėrių bei paukščių daroma žala. Akivaizdus faktas, jog Lietuvoje kasmet žymiai didėja jų populiacijos – tiek stumbrų, tiek vilkų bei kitų saugomų žvėrių, tiek ir gervių, žąsų, kranklių bei įvairių kitų migruojančių paukščių. Kiekvienai rūšiai reikia ieškoti atskiro sprendimo. Per dideles stumbrų populiacijas būtina perkelti į kitas Lietuvos vietas ar dalį sumedžioti. Vilkų medžioklėje reikia žymiai supaprastinti tvarką, kad ūkininkai, vos tik atsitikus atvejui, jau galėtų apsaugoti avis. Taip pat, saugant pasėlius, turėtų būti galimybė kelias žąsis sumedžioti, kaip yra aplinkinėse valstybėse. Yra būtina ieškoti inovatyvių būdų, kaip iš ES „LIFE“ programos kompensuoti ūkininkams realius nuostolius, kuriuos padaro gervės. Tad reikia realių skubių veiksmų, žodžių jau neužtenka.

Dėl klimato kaitos – jam šiltėjant, Lietuvoje sulaukiame vis daugiau augalų ligų, kenkėjų ir kitų negandų. Todėl būtina kuo skubiau panaikinti nacionalinius įvesties kriterijus augalų apsaugos produktams, jų spektras Lietuvoje turi būti toks, kaip ir kaimyninėse šalyse. Juolab kad ir jų naudojimas nebūtų taip drastiškai sumažintas, kadangi jie tiesiog neveikia. Šiuo metu daliai ligų, ypač daržininkystėje, uogininkystėje ir sodininkystėje, veikliųjų medžiagų tiesiog nėra, esančioms jau atsiranda atsparumas ir jų naudoti jau reikia kur kas daugiau. Nuo to pralaimi ir žemdirbių gaunami derliai, ir bitininkai, o tai turi įtakos produktų kainoms, kurias moka galutinis vartotojas, nes su tokiomis didžiulėmis sąnaudomis užauginta produkcija tampa neproporcingai brangi.“

Lietuvos paukštininkystės asociacijos direktorius Gytis KAUZONAS:

„Pradėkime nuo kelių apmokestinimo. Žinau, jog dabar vyksta derybos tarp Žemės ūkio (ŽŪM) ir Susisiekimo (SM) ministerijų. Esminiai dalykai, kurie turės įtakos žemdirbių veiklai, yra tai, kad naujausioje įstatymo versijoje SM išbraukė maksimalius apmokestinimo tarifus ir padarė taip, kad kiekvienais metais Vyriausybė mokesčius nustatinės iš naujo. Tai reiškia, kad tie mokesčiai gali būti didžiausi visoje ES. Jų niekas neribos ir jie gali būti didesni nei numatyti direktyvoje. Tai tikrai politinė įtaka visiems ūkinę veiklą vykdantiems subjektams – tiek žemdirbiams, tiek visiems kitiems, kurie vykdo pervežimo paslaugas Lietuvoje. Direktyvoje yra numatyti maksimalūs mokėjimo už infrastruktūrą tarifai. Šį punktą, kuris į įstatymą buvo įtrauktas dar 2020 m. nurodant visus maksimalius tarifus, SM išbraukė, taip visiškai atsirišdama rankas koreguoti pačius mokesčius ir jų dydžius. Čia mums ir slypi labai didelis pavojus.

Žinome, kad skiriama parama perdirbimui. ŽŪM deklaruoja, jog  kooperatyvams yra teikiama pirmenybė skiriant tokią paramą. Bet tai labai pavojinga banga, kadangi kooperatyvai dar neturi idėjų nei ką gaminti, nei kur pardavinėti, neturi supratimo, kaip išsikovoti rinkas užsienyje. Ir dabar ŽŪM nori stabdyti paramos pinigų paskirstymą kitiems perdirbimo sektoriams, įskaitant ir tradicinę pramonę. Mūsų pasiūlymas, kad tie pinigai nekiršintų ūkininkų bendruomenių ir perdirbėjų – pusę lėšų ŽŪM skirti kooperacijai, o kitą pusę – perdirbimo pramonei. Reikia nepamiršti maisto perdirbimo pramonės, nes per paskutinius dešimt metų būtent tradicinės pramonės dalis bendrajame vidaus produkte sumažėjo 25 proc. vien dėl to, kad ji negauna paramos. Vis dėlto pats greičiausias būdas susirinkti gynybai reikalingų pinigų mokesčių pavidalu – nepamiršti tradicinės pramonės ir ją palaikyti. Grūdų, pieno ir mėsos perdirbimo pramonė gali per dvejus trejus metus sugrąžinti dotacijomis sumokėtus pinigus atgal į biudžetą. O štai kuriant naujus verslus tas ciklas yra gerokai ilgesnis. Prisiminkime „Pienas LT“, kuriuo šiandien visi džiaugiamės, juk tai yra geras pavyzdys. Bet kiek užtruko laiko, kol jis atsistojo ant kojų? Prireikė apie dešimties metų. Tai yra normalu, toks naujai sukuriamų ir paleidžiamų verslų ciklas. O šiandien vyksta muštynės ir ginčai dėl pinigų, kurių žemės ūkio kooperatyvai, kartu su Dainiumi Kižausku priešakyje, nori kuo daugiau susirinkti savo projektams. Nors jie dar net nežino, ką daryti, kaip daryti ir kada daryti.

Trečias svarbus punktas – mokestiniai reikalai. Suvažiavimo metu mes dar nebuvome matę projektų, bet jei mes būtume apie juos išgirdę, su jais susipažinę, dabar galbūt streso būtų mažiau. Bet vis tik reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip bus apmokestinamos ne žemės ūkio bendrovės, o patys ūkininkai – fiziniai asmenys, nes jiems turėtų gerokai augti mokestinė našta. Reikia atkreipti dėmesį, kad nebūtų daroma tokių klaidų, nes ūkininkai netylės ir tikrai sukils.“

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentas Nerijus GRICIUS:

„LŽŪT narių atstovų suvažiavimo metu, deja, nepakako laiko pasisakyti, tačiau gal būsiu išgirstas dabar. Kalbu kaip veislininkystės sektoriaus atstovas ir kaip žmogus, kuris jau daug metų dirba su mėsiniais galvijais – šaka, kuri tyliai neša vieną didžiausių žemės ūkio atsakomybių, bet sulaukia mažiausio dėmesio. Veislininkystė – tai ne tik gyvulių auginimas. Tai genetika, ilgalaikė selekcija, eksportas ir šalies konkurencingumas tarptautinėje rinkoje. Tai – brangiai kainuojantis darbas, reikalaujantis žinių, kruopštumo, atsakomybės. Ir kartu – tai sektorius, kuris valstybės lygiu nuosekliai smaugtas jau metų metus.

Per pastaruosius 5–10 metų finansavimas veislininkystei mažėjo sistemingai. Mažėjo tiesioginė parama veislininkystės veiklai, mažėjo lėšos informacinių sistemų palaikymui, nebuvo skiriama lėšų genetiniam vertinimui ar ilgalaikėms programoms. Tuo pat metu kiaulininkystės sektoriui buvo skiriami milijonai eurų – krizių valdymui, biosaugai, likvidumo palaikymui. Ar mėsinių galvijų sektorius nėra patyręs krizių? O veislininkystė – ar ji nėra vertinga?

Šaka iš esmės tapo nuostolinga. Ūkininkai, investavę į veislinius gyvulius, susiduria su milžiniškomis išlaidomis – selekcijos, kilmės dokumentacija, griežti reikalavimai laikymui, genetinių savybių vertinimas, ligų kontrolė ir t. t.  O ką gauna atgal? Fragmentuotą paramos sistemą, painius reglamentus ir... dar mažesnį biudžetą kitais metais.

Ypač skaudžiai jaučiame, kad valstybinės institucijos dažnai neturi aiškios strategijos. Veislininkystės centrai dirba atskirai, nėra centralizuotos duomenų analizės ar tikros skaitmeninės pažangos. Eksporto skatinimas beveik neegzistuoja. Privačios ūkininkų iniciatyvos (parodos, veisliniai aukcionai, mokymai) dažnai vyksta be jokio viešo palaikymo.

Negana to – grėsmę kelia ir ligų pavojai. Mėsinių veislinių bandų apsauga nuo ligų yra svarbiausias veiksnys išsaugant genetinę vertę. Vienas protrūkis gali sunaikinti dešimtmečių darbą. Tačiau paramos lėšų biosaugai taip pat trūksta. Mūsų šaka rizikuoja kasdien, bet kompensaciniai mechanizmai neegzistuoja arba veikia vangiai.

Todėl palaikau kolegas, kurie suvažiavimo metu drąsiai išsakė sistemines Lietuvos žemės ūkio problemas. Tai nėra emocijos, tai – realybė. Tai, apie ką seniai turėjome pradėti kalbėti garsiai, nes kai vieni sektoriai gauna viską, o kiti – pamirštami, tai vadinasi ne strategija, o politika be vizijos.

Šiandien sakau tiesiai – veislininkystė turi būti įtraukta į nacionalinės žemės ūkio politikos prioritetus. Reikia ilgalaikės programos, nuoseklaus finansavimo, veiksmingos biosaugos ir eksporto skatinimo. Tik tada galėsime kalbėti apie pažangą.

O kol kas kalbame apie išlikimą. Veislininkystė – pamirštas sektorius, už kurį dar turime kovoti.“

Redakcijos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.