Pieną geria ir draugai, ir kaimynai
Šiandien jis turi 42, o vasarą, kai apsiveršiuos dar 10 telyčių, turės per 50 melžiamų karvių. Pieno jūros neprimelžia, todėl gerai supranta, kad perdirbėjai jam už pieną mokėtų tik grašius. Tuomet visos jo įdėtos investicijos, darbas, kuris ne tik atostogų, bet ir išeiginių nesuteikia, gal ir atsipirktų, bet tik žilo plauko sulaukus. To V. Kasparavičius nenori, tad jaunasis ūkininkas pasirinko kitą kelią – kiekvieną rytą į Žemaitijos miestus bei miestelius išrieda autobusiukas-šaldytuvas su užrašu ant šono – „Ūkininko Valdo pienas iš Žemaitijos“. Per nepilną pusmetį V. Kasparavičius sulaukė sėkmės – beveik visuomet parduoda visos dienos pieną.
Siūlyti savo ūkio pieną aplinkinių miestų ir miestelių gyventojams jis pradėjo sausį – dar iki įsisiūbuojant pieno skandalui. „Aš jau mačiau, kad čia nebus nieko gero, pieno kainos krito stambiems ūkininkams, tad smulkesniems nebebuvo ko laukti, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo neseniai ūkininkauti ėmęsis vaikinas. – Nenorėjau rizikuoti. Į ūkį su žmona Enrika sudėjome savo santaupas, dar ir paskolą paėmiau, be to, auginame dvi dukreles – Liviją ir Kamilą, kuriai dabar 9 mėnesiai, tad laukti perdirbėjų malonės negalėjau. Įkroviau į savo automobilį 50 litrų pieno ir išvažiavau į pirmąją kelionę... Man sekėsi, tad susitvarkiau visus reikalingus dokumentus ir ėmiau pieną vežioti kasdien. Mūsų pienas tikrai labai riebus ir geras. Jį geria draugai ir kaimynai – nė vienas nėra pasakęs, kad neskanu. To ir pirkėjai nėra minėję. Jau samdau vadybininką, kuris vietoje manęs pieną vežioja. Man ir ūkyje darbo – iki kaklo...“
Tik 20 hektarų žemės
V. Kasparavičius teisus – darbų tiek, nors vežimu vežk. Kol nusipirko savo, jis dirbo tėvų valdose. Ten tebedirba iki šiol. „Mes padedame vieni kitiems. Pašeriu savo bandą, tada pasirūpinu tėvų gyvuliais. Jų ūkis gerokai didesnis – valdo apie 150 ha žemės, turi 70 melžiamų karvių ir visą reikalingą techniką, – aiškino Valdas. – Pats nusipirkau tik vieną traktorių, šienapjovę, keletą agregatų. Daugiau nelabai ir reikia, nes turiu tik 20 ha žemės: 10 – savo, o kitus 10 – nuomoju. Jei prireikia technikos ar kokio agregato, pasiimu iš tėvų. Aš jiems ir pasėju, ir kitus žemės darbus padedu įveikti. Šiemet ir savo 7 ha kukurūzais apsėjau – turėsiu siloso. Klausiat, kur gaunu pašarų savo karvėms? Perku. Patikėkite, apsimoka. Aplink daug stambių, stiprių ūkių, kurių šeimininkai priruošia tiek pašarų, kiek patiems nereikia. Tada juos parduoda, o aš nuperku.“
Jis ne tik naudojasi tėvų, Dalytės ir Kęstučio Kasparavičių, technika, bet ir ją prižiūri, remontuoja, nes yra įgijęs automechaniko profesiją. Pasiteiravus, kada išmoko vairuoti traktorių, garsiai nusijuokia: „Būdamas pirmokas jau mokėjau.“ Taigi, prie vairo atsisėdęs, dar ir pedalus nelabai pasiekė, bet jau vairavo.
Nuo pat mažens ūkio darbai jį traukė. Gal todėl ir sunkiausios darbų naštos dabar nesibaido. Pats ir karves melžia, ir visus kitus darbus nudirba. Niekuo kitu, kaip tik ūkininku, nenorėjo ir nenori būti. Dabar tėvams padeda ir jaunesnysis jo brolis Mantvydas. Todėl V. Kasparavičius labai nudžiugo, kai Enrika pritarė jo svajonei – turėti savo ūkį. Tėvai, matyt, nelabai tuo apsidžiaugė, nes gerai suprato, kiek darbo, pinigų jų sūnus į tą ūkį turės įdėti, kol šis taps pelningu. Be to, gali nutikti ir taip, kad pelno niekada ir negaus... Valdas nenusileido ir nusipirko nusižiūrėtą ūkį. Gal būtent dėl to sūnus dabar ne visuomet drįsta tėvų pagalbos paprašyti.
Ūkininko galva pilna idėjų
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.