Kas trukdo statybos sektoriui ryžtingiau mažinti pastatų anglies pėdsaką

Tačiau artimiausiais metais statybų sektoriaus laukia esminiai pokyčiai. Pagal atnaujintą Pastatų energinio naudingumo direktyvą (EPBD), nuo 2028 ir 2030 metų naujiems pastatams taps privalomas viso gyvavimo ciklo šiltnamio efektą sukeliančių dujų (GWP) skaičiavimas ir ribinės reikšmės.

Vis dėlto, kaip tikina Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) mokslininkai, ši problema, kaip ir visas statybos sektorius, yra labai kompleksiška ir viena iš pagrindinių užduočių – suprasti sektoriaus poreikius, bei padėti priimti tinkamus sprendimus.

Nepaisant to, šiandien daugelis rinkos dalyvių dar nėra visiškai įsisąmoninę, ką tai reiškia praktikoje – kokių naujų kompetencijų, įrankių bei darbo metodų tam reikės.

Kurs skaitmeninę sprendimų sistemą

Būtent į sprendimų ieškojimą sutelktas Baltijos šalių mokslinių tyrimų ir plėtros projektas SUSTAINOVATE, kuriam vadovauja KTU, o prie jo prisideda Rygos bei Talino technologijų universitetai. Bendro projekto metu bus kuriama ir išbandoma atviros prieigos skaitmeninė sprendimų palaikymo sistema.

Tarptautinėse diskusijose vis dažniau akcentuojama, kad tvarumo vertinimo įgyvendinimas priklauso ne tik nuo metodikų, bet pirmiausia nuo duomenų infrastruktūros.

„Šiuo metu egzistuoja kritinis atotrūkis tarp politinių ambicijų ir techninės realybės – trūksta patikimų duomenų apie statybines medžiagas, aplinkosauginių produktų deklaracijų (angl. EPD) ir nacionalinių duomenų strategijų. Dėl to net ir gerai suformuluoti reikalavimai gali lemti fragmentuotus ir sunkiai palyginamus rezultatus.

Mūsų sistema sujungs pastatų informacinio modeliavimo (BIM) modelius, gyvavimo ciklo vertinimo (LCA) metodiką ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų skaičiavimus vienoje priemonėje. Tai leis projektuotojams ir vystytojams dar projektavimo etape įvertinti, kurios medžiagos ir sprendimai labiausiai sumažins pastato poveikį aplinkai“, – pasakoja projekto koordinatorė, KTU SAF profesorė Lina Šeduikytė.

Darbus mokslininkų komanda pradėjo nuo esamos situacijos įvertinimo ir sektoriuje dirbančių specialistų apklausos.

Teisinė bazė nespėja su skaitmeninėmis galimybėmis

Esamų teisinių bazių ir reglamentų analizė atskleidė svarbų paradoksą – nors politiniai tikslai yra ambicingi, praktinis pasirengimas vis dar atsilieka nuo numatomų reikalavimų. Sektorius artėja prie privalomų pokyčių, neturėdamas visų reikalingų priemonių jų įgyvendinimui.

„Šiuo metu didžiausia problema yra ne tik reglamentai, o jų įgyvendinimui reikalingi duomenys ir įrankiai. Trūksta vieningų metodikų ir patikimos informacijos apie medžiagas, todėl praktikoje kyla sunkumų atlikti palyginamus ir patikimus skaičiavimus“, – sako profesorė.

Rezultatai rodo, kad šiuo metu iš trijų Baltijos valstybių labiausiai į priekį pažengusi yra Estija.

Statybos sektorius už tvarumą linkęs sumokėti daugiau

Tyrėjai taip pat atliko ir statybų sektoriaus atstovų apklausą Lietuvoje, siekdami geriau suprasti jų požiūrį į tvarumą.

Rezultatai atskleidė, kad tvari statyba vis dar dažniausiai siejama su atskirais aspektais, o ne viso gyvavimo ciklo požiūriu. Dauguma respondentų tvarumą sieja su žiediškumu (88 proc.), energijos efektyvumu (85 proc.) ir mažai anglies išskiriančiomis medžiagomis (85 proc.). Tačiau tik 72 proc. respondentų tvarumą sieja su gyvavimo ciklo vertinimu (LCA), o tik 61 proc. – su skaitmeniniais projektavimo įrankiais (BIM). Tai rodo, kad integruotas požiūris dar nėra pilnai įsitvirtinęs sektoriuje.

„Įdomu tai, kad gyvavimo vertinimo įrankiai nėra suvokiami kaip sudėtingi – tik 15 proc. atsakiusių tiki, kad sunku juos įvaldyti, o 60 proc. neturėjo nuomonės ir, tikėtina, nebuvo su jais susidūrę. Kalbant apie ekonominius aspektus, apklausa parodė, kad rinka yra gana atvira tvariems sprendimams: 33 proc. respondentų sutiktų mokėti 6–10 proc. daugiau, o dar 21 proc. – net 11–20 proc. daugiau. Tik nedidelė dalis (7 proc.) visiškai nenorėtų mokėti papildomai už tvaresnius statybų sektoriaus sprendimus“, – sako KTU mokslininkė.

Šie rezultatai patvirtina, kad iššūkiai statybų sektoriuje yra sisteminiai ir tarpusavyje susiję. Vien reglamentų ar pavienių įrankių nepakanka – būtina derinti duomenų infrastruktūrą, skaitmeninius sprendimus ir kompetencijų stiprinimą.

Sėkmė priklauso nuo dalyvių suvokimo

Svarbi projekto dalis – specialistų mokymai ir žinių sklaida. Siekiama ne tik sukurti įrankį, bet ir užtikrinti, kad rinkos dalyviai gebėtų juo naudotis bei priimti pagrįstus sprendimus.

Projektas prisideda prie visų suinteresuotų dalyvių edukacijos, skatina tvaresnius projektavimo sprendimus ir prisideda prie atsparios bei išteklius tausojančios statybos aplinkos kūrimo. Tai ypač svarbu artėjant naujiems ES reikalavimams, kurie iš esmės keis statybų sektoriaus praktiką.

Kuriama sistema bus išbandyta realiuose statybos projektuose, o remiantis rezultatais bus parengtos rekomendacijos nacionaliniams ir vietos sprendimų priėmėjams. Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

KTU informacija