Kazachstane apsisprendimo diena

Pirmojo punkto nuomonės

Pirmajame rinkimų punkte Astanos centre mūsų 26 užsienio valstybių akredituotų žurnalistų delegacija pasirodė kiek prieš 9 val. Vietos rinkimų komisijos pirmininkė mus iškart informavo, kad viskas jos valdose gražu ir ramu, jau balsavę apie 200 žmonių iš 780 registruotų rinkėjų. Nors biuletenių skaičius permatomoje urnoje, man regis, nesiekė tiek, o greta stovėjęs kolega iš Slovakijos pastebėjo, kad tai tikriausiai suplanuotas skaičius dar iš ankstesnių referendumų.

Tačiau pasikalbėjus su ateinančiais balsuoti žmonėmis mūsų skepticizmas kiek atslūgo. Štai mokslininke prisistačiusi balsuotoja mums sklandžiai paaiškino, jog balsavo „už šalies ateitį“: „Mūsų pramonė auga, jai reikalingi vis nauji energetiniai pajėgumai, o dabar mes dažnai priversti importuoti elektrą iš Rusijos – be nuosavos nepriklausomos energetikos nebus ir pramonės, ir žmonių gerovės. Todėl aš nedvejojau, kai balsuoti...“. Paklausta, ar jai neteko sutikti referendumo oponentų ir išgirsti jų argumentų, moteris atsakė: „žinoma teko, tačiau, kaip taisyklė, tai vis mažiau išsilavinę žmonės arba iš prigimties oportunistai, kurie visada balsuos priešingai, nei rekomenduoja valdžia. Laimei, jų yra nedaug. O kokie argumentai? Jie visi motyvuoja ekologija, nors dabar pas mus apie 70 proc. elektros pagamina anglimi kūrenamos jėgainės, kurios teršia orą, žemę ir vandenį savo išmetimais – prieš anglies kūrenimą jie kažkodėl neprotestuoja...“.

Nusprendžiau paieškoti paprastesnių pašnekovų ir akis užkliuvo už dviejų merginų, padedančių susiorientuoti rinkimų apylinkės, kuri įsikūrusi Astanos Moksleivių rūmuose, referendumo dalyviams.

„Na, papasakokite, ar jaunimas aktyviai domisi referendumu?“, – pradėjau atsargiai.

„Mes domimės“, – atsakė viena, tačiau kita netikėtai pareiškė, jog joms uždrausta dalinti interviu. Teko paaiškinti, jog čia ne interviu, o improvizuota sociologinė apklausa, tad abi merginos labiau atsipalaidavo ir paaiškino, jog bendraamžiai (maždaug 20–22 m.) politika ne itin domisi ir daugelis tikriausiai į referendumą neateis, tačiau yra ir labai motyvuotų jaunuolių.

Antrajame punkte

Po valandos buvome kitame Astanos gale, o antrosios mūsų aplankytos rinkimų apylinkės apsauginiams šis vizitas buvo akivaizdžiai netikėtas – jie nenorėjo mūsų praleisti, nepaisant rodomų akreditacinių kortelių. Laimei, mūsų šaunusis kuratorius iš vietos URM‘o (Užsienio reikalų ministerijos – Red.) Makhambetas Sagatovas kaip visada pasirodė laiku ir vietoje, kažką piktokai jiems suburbėjo, ir netrukus buvome viduje.

Čia taip pat vyravo tvarka ir ramybė, vietos komisijos pirmininkė tiesiog spindėjo optimizmu, nors permatoma urna tarsi neturėjo jos taip džiugiai nuteikti (10 val. ryto ten gulėjo vos 70 biuletenių, o apylinkėje registruoti 2023 rinkėjai).

Žmonės ateidavo, įmesdavo į urną savo biuletenį ir vėl ramiai išeidavo. Žurnalistų apmaudui, niekas nereiškė jokio nepasitenkinimo, neprotestavo ir netriukšmavo. Tokia ramybė man nepatiko, tad pamatęs žymią vietos žurnalistę Kulpaš Konyrovą, dirbančią vienam šveicarų portalui, iškart puoliau prie reikalo: „Sakyk, kur čia pamatyti kokius nors protestuotojus ar kuo nors nepatenkintus asmenis?“.

„Jų reikėtų ieškoti Almatoje, čia jie gali pasirodyti nebent vėlyvą popietę, bet mūsų valdžia apdairiai organizavo posovietinio karinio aljanso pratybas tose vietose, kur jų tikimasi , – atsakė žurnalistė. – Tu tik nepagalvok nieko blogo, tai tiesiog toks sutapimas...“.

Žinoma, aš drausmingai nieko blogo ir nepagalvojau – pratybos visada yra gerai.

Ji pasakė, jog jau pakalbino AE statyboms prieštaraujančius žmones. „Būtina įsiklausyti ne tik į Vyriausybės, bet ir ekologų bei akademikų nuomonę“, – sakė jai kovotojas su branduoline energetika ir tapytojas Karipbekas Kujukovas, kuris gimė be rankų dėl radiacijos. Žurnalistės teigimu, net oficialiais duomenimis per pastaruosius kelerius metus sergančiųjų onkologinėmis ligomis skaičius šalyje išaugo 25–30 proc. iki 36 tūkst. Be to, gerokai sumažėjo nukentėjusiųjų amžius.

Visi galvoja, jog tokios tendencijos įsivyravo dėl šalyje liūdnai pagarsėjusio Semipalatinsko poligono, kur rusai atlikinėjo branduolinius bandymus. Iki 1962 m. šioje 18 000 km² teritorijoje vykdyti sprogdinimai atmosferoje, daugiausia šiaurinėje poligono dalyje. Nuo 1963 m. bandymai vykdyti gręžiniuose ir tuneliuose Balaplano vietovėje Degelio kalnuose. 1991 m. Semipalatinsko branduolinis poligonas buvo uždarytas, tačiau praeities šešėliai iki šiol persekioja Kazachstano gyventojus.

Provincijos dvasia

Netrukus mūsų linksma kompanija patraukė į... kaimą Aqmol, Akmolinsko srityje, kad įsitinkintume, ar ir provincijoje žmonės taip gražiai balsuoja už branduolinę Kazachstano ateitį.

Artėjant link Kultūros namų pasigirdo muzikos garsai – paaiškėjo, jog vietos referendumo entuziastams ties paradiniu įėjimu nemokami pasikeisdami koncertuoja keli dainininkai. Kiek tolėliau šurmuliuoja nedidelė mugė, o vietos gurmanai kepa šašlykus. Tačiau viskas ramu ir gražu, o kas keisčiausia – žmonės linksminasi be jokio alkoholio...

Mano kolega iš Vengrijos Kohan Matyas, kuris jau ne pirmą kartą lankosi šiuose kraštuose, paaiškino visiems alaus mėgėjams iš Europos: „O ko jūs tikėjotės? Čia juk dievobaimingas musulmoniškas kraštas, ne koks ES užkampio bordelis, be to, ir renginys visai ne apie tai...“.

Tiesa, šiokių tokių juokingesnių dalykėlių pavyko ir čia aptikti. Pirmiausia, akis užkliuvo už didžiulio obelisko, stūksančio prieš kultūrnamį – ten surašytos vietos gyventojų, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, pavardės. O kiek atokiau nuo obelisko – paminklas didvyriui, kuris neva iškėlė pergalės vėliavą ant Reichstago (žr. nuotr.): iš tikrųjų, tą vėliavą iškėlė dviese – gruzinas ir ukrainietis, jiems padėjo ir vienas rusas su laikrodžiais ant abiejų rankų (vėliau tą legendinę nuotrauką teko retušuoti, kad žmonės nepagalvotų, jog rusas buvo marodierius...), tačiau kiekvienam buvusios Sovietų Sąjungos kaimui yra tiesiog garbės reikalas pasiskelbti, kad vėliavą kėlė būtent jų žemietis – vieno bičiulio istoriko kukliais paskaičiavimais, tokių vėliavnešių vien tik Rusijoje priskaičiuojami keli tūkstančiai... Tačiau grįžkime prie referendumo Aqmol kaime.

Komisijos pirmininkė ir čia spindėjo optimizmu – jos manymu, ateis balsuoti ne mažiau, nei 60 proc. vietos gyventojų, nes taip esą buvo visada. O mūsų atvykimo momentui (tai įvyko jau įdienojus) prie urnų apsilankė 35 proc. gyventojų. Džiuginantys skaičiai.

Pavyko rasti pusiau opozicionierių

Kadangi jokių opozicionierių prie balsavimo punktų rasti ir toliau nesisekė, nutariau pakeisti taktiką ir atsitiktinių žmonių paklausiau: „Ar Jūs pritartumėte, jeigu AE Kazachstane statytų „Rosatomas“?“.

Žinoma, daugelis iškart nusukdavo akis ir pareikšdavo, jog „aš politika nesidomiu“. Tačiau kai jau buvau visiškai praradęs viltį, netikėtai nusišypsojo sėkmė.

Likus valandai iki valdžios brifingo, atsiskyriau nuo mūsų kompanijos ir nuėjau papietauti bei pasikrauti telefonų. Vienoje užeigoje užsisakiau maisto ir pasiteiravau simpatiškos padavėjos, ar jau balsavo referendume. Kaip ir tikėjausi, ji atsakė, jog „politika nesidomi“ ir tuo metu nuo gretimo staliuko pasigirdo vyriškas balsas: „Teisingai darė, kad nebalsavo...“. Negalėjau tokio žmogaus nepakalbinti...

„Aš esu Pavelas, ukrainietis, iš senų tremtinių giminės, - prabilo pašnekovas. – Jau vien dėl to negaliu balsuoti už tą atominę...“.

„O kas bendro su tremtiniais?“, – pasiteiravau.

„Kaip tai kas bendro? Jie juk su rusais jau susitarė, tik žmonėms nesako, – atsakė Pavelas. – Mums ką, Semipalatinsko maža? Aš, aišku, suprantu, kad reikia naujų energetinių pajėgumų, ypač pramonei, bet rusų čia negalima įsileisti. Jeigu valdžia būtų garantavusi, kad ruso prie statybų neprileis, eičiau ir aš balsuoti...“.

Pastačiau žmogui bokalą alaus už nuoširdumą.

Oficialūs duomenys

Referendume 14 val., Centrinės referendumo komisijos duomenimis, buvo daugiau nei 51 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių, tad oficialioji Astana referendumą laiko įvykusiu.

Biuletenyje buvo tik vienas klausimas: „Ar sutinkate su atominės elektrinės statyba Kazachstane? Yra du atsakymo variantai – „taip“ ir „ne“.

Preliminariais valdžios vertinimais, atominė elektrinė – jei bus patvirtinta jos statyba – kainuos nuo aštuonių iki 12 milijardų JAV dolerių (čia įprasta viską vertinti doleriais).

Vyriausybė jau oficialiai pranešė, kad svarsto paraiškas iš Rusijos, Kinijos, Prancūzijos ir Pietų Korėjos.

Referendumo dėl atominės elektrinės statybos datą Kazachstano prezidentas Kasimas Jomartas Tokajevas paskelbė dar rugsėjo 2 dieną. Balsavimas vyko iškart po Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSTO) karinių pratybų „Nesunaikinama brolija“ Kazachstane, kurioje dalyvavo Rusijos, Baltarusijos, Kirgizijos ir Tadžikistano kariškiai (būtent apie šias pratybas minėjo žurnalistė K.Konyrova).

Skaitytojams priminsiu, jog aljanso kariškiai į Kazachstaną atvyko per 2022 metų sausio įvykius, kai K.J. Tokajevas, kilusių neramumų paskatintas, kreipėsi pagalbos į šią organizaciją. Karių siuntimas į Kazachstaną buvo pirmasis ir kol kas vienintelis bloko pajėgų dislokavimo atvejis.

Tiesiogiai referendumo išlaidoms buvo skirta 15,5 milijardo tengių (daugiau nei 31 mln. eurų pagal dabartinį kursą).

Ričardas Čekutis, ŪP specialusis korespondentas Kazachstane

Autoriaus nuotraukos