Kazachstano nepriklausomybės dienos proga – istorinis romanas

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka surengė žymaus kazachų kino dramaturgo ir režisieriaus, rašytojo ir visuomenės veikėjo J. Tursunovo knygos „Mameliukas“ pristatymą lietuvių kalba.

Renginys prasidėjo autoriaus vaizdo žinute. J. Tursunovas padėkojo visiems renginio dalyviams už dėmesį jo kūrybai ir išreiškė tikėjimą, kad knyga ras savo skaitytoją Lietuvoje. Knygos autorius sakė, jog jam tai buvo žavus tyrimų ir kelionių po Rytus procesas sultono Baibarso keliais.

Bibliotekos direktorė Emilija Banionytė akcentavo, kad knyga „Mameliukas“ taps Abajaus Kunanbajuly vardo skaityklos perlu. Pasak direktorės, skaitykla buvo atidaryta 2020 m. ir išliko kazachų kultūros traukos centru ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione.

Knyga išleista Kazachstano ambasados ​​Lietuvoje lėšomis. Už pagalbą ambasada dėkoja Kazachstano garbės konsulams Lietuvoje, vietinei kazachų diasporai, Lietuvos įmonėms ir leidyklai „Žara“. Ypatinga padėka už vertimo darbą reiškiama Vilniaus universiteto docentui Antanui Smetonai.

Renginio dalyviai išreiškė įsitikinimą, kad kazachų grožinės literatūros pažinimas padeda praplėsti lietuvių skaitytojų žinias apie mūsų šalies istoriją ir tiurkų paveldą per didžiųjų istorinių asmenybių pavyzdį, pateisinantį šalį reklamuojantį „Born Bold“ logotipą.

Tikimasi, kad knyga „Mameliukas“ lietuvių kalba bus pristatyta kasmetinėje knygų mugėje „Vilniaus knygų mugė“ kitų metų pradžioje.

Renginyje dalyvavo Seimo nariai, užsienio šalių ambasadoriai, valdžios, akademinių, visuomenės ir verslo bei Lietuvos žiniasklaidos atstovai.

Istorinis kontekstas

Knyga pasakoja apie ketvirtąjį tiurkų kilmės Kalifato valdovą sultoną al Zachirą Baibarsą (1223–1277).

Kaip teigia knygos leidėjai, Sultonas Baibarsas prisimenamas įvairiose sri­tyse – mokslininkų ir teologų gerbėjas, visų etninių tiurkų Viduramžių vergų turguose laisvintojas, vals­tybinės našlaičių globos institucijos įkūrėjas, kultūros ir architektūros globėjas, aukštų humanistinių verty­bių skelbėjas… Sultono dorybių sąrašą galima tęsti be galo. Tačiau ypač svarbu tai, kad Baibarsas išliko tė­vynės sūnumi ir svetimoje žemėje, tapusioje jo antrą­ja tėvyne, liko ištikimas kipčiakų kalbai ir gimtosios tautos tradicijoms.

Baibarsas buvo didis karys ir strategas, suvaidinęs ypač svarbų vaidmenį stabdant mongolų veržimąsi į Artimuosius Rytus. Vienas svarbiausių įvykių – Ain Džaluto mūšis 1260 m., kurio metu Baibarsas, vado­vaudamas mameliukams, kartu su kitais vadais sėkmingai atrėmė mongolus. Nors karalius Liudvikas IX siekė sąjungos su mongolais prieš musulmonus, reali sąjunga nesusiklostė. Po Ain Džaluto Baibarsas taip pat organizavo kovas prieš kryžiuočius ir užėmė kelias tvir­toves. Antiochijos princas Boemundas VI, bendradar­biaudamas su mongolais, leido jiems kirsti savo valdas, bet galiausiai pats nukentėjo nuo mameliukų puolimo.

1277 m. – Baibarso žūties metais – Damaske buvo baigtas statyti švietimo kompleksas – medresė al Zachirija. Būtent joje yra sultono Baibarso kapas ir memorialas.

Šiandien jau akivaizdu, kad Baibarsas pelnytai uži­ma vietą vienoje gretoje su tokiomis istorinėmis asme­nybėmis kaip Atila, Aleksandras Didysis, Hanibalas, Gajus Julijus Cezaris, Čingischanas, Napoleonas... Kaip ir šios asmenybės, Baibarsas padarė realią įtaką pasaulio raidai. Tačiau esminis Baibarso skirtumas tas, kad šis žmogus, atvežtas į svetimą šalį kaip bejėgis belaisvis, tapo jos valdovu.

Parengė Ričardas Čekutis