Keičiantis poreikiams, keitėsi ir sodybos vaizdas

Pradžioje buvo 6 arai

„Sodu rūpinamės ir džiaugiamės jau 44 metus, nuo standartinio ploto išaugome maždaug iki 20 a, nes mūsų sklypas yra sodų pakraštyje, – pasakoja Vidmantas. – Per 30 metų teko būti ir sodų bendrijos pirmininku, gyventi ne vien savo, bet ir visos bendrijos rūpesčiais, gražinti bendrąją teritoriją. Augalams laistyti iškasėme tvenkinius, kurie puošia aplinką vandens lelijomis ir kitais vandens augalais.“

Vidmantas prisimena, kad kūrimosi pradžioje į savo 6 a visi įveisė sodelius, kasmet sodino daržoves, bulves, dalį ploto skirdami poilsiui ir tik kelis kvadratinius metrus vejai, nes pirmiausia šeimas stengėsi aprūpinti šviežiomis daržovėmis ir vaisiais. Ilgainiui plėtėsi poilsio erdvė, atsirado daugiau dekoratyvinių augalų, sklypas džiugino ne tik daržo gėrybėmis, bet ir grožiu, ramybe bei atgaiva širdžiai.

Gudobelių gyvatvorė

Prie vartų pasitinka dekoratyvi gudobelių gyvatvorė – sodo vizitinė kortelė. Vidmanto nuomone, ji ypač tvirta ir nereikli, tačiau šios savybės jokiu būdu nesumenkina grožio. Vienapiestės gudobelės (Crataegus monogyna) tinka arkoms virš takų ir įeigoms formuoti. Pavasarį ir vasarą sodą puošia gaivi žaluma, kuri rudenį nusidažo ryškiai geltona spalva.

Be lapų likusios gudobelių gyvatvorės grožis išryškėja žiemą – sutankėjusių krūmų ir susipynusių šakelių grafika. Ši ypatybė palanki ir laukinei faunai: paukščiai giesmininkai žiemą gyvatvorėje randa puikų prieglobstį nuo vėjo ir sniego.

Sodininkas gyvatvorę formuoja vidutinio aukščio (0,6–1,5 m), tvarkingą ir žymiai tankesnę už laisvai augančius, neformuotus gudobelių krūmus. Tokia kompaktiška gyvatvorė užima tik jai skirtą vietą, nesumažindama erdvės sode. Pasodintas gudobeles reikia perpus patrumpinti ir paskui dar 2–3 kartus per sezoną karpyti.

Kai pasiekia optimalų aukštį, gyvatvorė karpoma anksti pavasarį, prieš pumpurų sprogimą. Beje, jos aukštį galima pasirinkti pagal situaciją bei norus ir formuoti aukštą (1,6–2,5 m) arba auginti kaip žaliąją sieną (2,6–5 m).

Sodo kilimas

Sodininkų šeima visą sezoną džiaugiasi smaragdiniu vejos kilimu su baltų saulučių gojeliais. Juo sujungė senąjį sodą, mažesnį daržo plotą su šiltnamiu ankstyvosioms daržovėms ir dekoratyvinių augalų grupes į vientisą erdvę. Sode nėra plytelėmis išklotų takų, visur keliauji puria veja: pavasarį pasidžiaugti sodo augalų žydėjimu, vėliau jų augančiais vaisiais, link tvenkinėlio su vandens lelijomis ir antims perėti skirtu nameliu ar pavėsyje prisėsti po senąja obelimi, pasigrožėti naujai pražydusiomis gėlėmis.

Visoje sodo erdvėje jauti sodininkų rankomis sukurtą laisvę ir harmoniją, kur norisi būti ir džiaugtis augalų skleidžiama palaima.

Savo rankomis veisiamas sodas

Vidmantas pasakoja, kad sode tebeauga pažemintais vainikais per 40 metų senumo obelų: ‘Bogatyr’, ‘Alyvinis’, ‘Auksis’, ‘Spartan’. Dalis perskiepytų desertinio skonio vaisiais, ir žymiai jaunesnių vidutinio augumo veislių: ‘Rubinola’, ‘Rajka’. Pats sodininkas skiepijo ir kriaušes: ‘Vasarinė sviestinė’, ‘Jūratė’, ‘Kliapo mėgstamoji’, ‘Konferencinė’. Pastaroji pati derlingiausia, rudenį nuskinti vaisiai ilgai išsilaiko.

Vasarą šeima mėgaujasi saldžiosiomis vyšniomis, trešnėmis, slyvomis. Sodo šeimininkas sako, kad, be serbentų, agrastų, aviečių ir populiariųjų šilauogių krūmų, mėgstami ir graikiniai riešutmedžiai, lazdynai, šermukšniai (Sorbus), juodauogiai šeivamedžiai (Sambucus nigra), juodauogiai šilkmedžiai (Morus nigra). Sodinių saldžiavaisių šermukšnių vertingi obuolėliai pradeda nokti rugpjūtį ir itin dekoratyvūs medžiai išlieka visą rudenį bei žiemos pradžioje.

Nors dėl specifinio skonio nuskinti nuo medžio šeivamedžių vaisiai negardūs, bet pagamintos uogienės, želė ar pyragai tikrai skanūs. Jų žiedai ir vaisiai pasižymi vaistinėmis savybėmis. Pasak Vidmanto, žavi ir juodojo šilkmedžio svyruoklinė forma ‘Pendula’ žemyn lanku svyrančiomis šakomis. Tai mažų erdvių puošmena ir nereikia kopėčių derliui nuskinti. Liepą sunoksta vertingos juodos spalvos saldžiarūgštės uogos, jų forma primena avietes, atrodo puošniai ir patraukliai.

Užų šeima kasmet džiaugiasi ir gausiu lietuviškų veislių vynuogių derliumi. ‘Juodupė’ dera saldžiomis mėlynomis, o ‘Liepsna’ – skaniomis raudonomis uogomis.

Žiedai nuo pavasario iki žiemos

Užų sode be formuojamų (kad per daug nesiplėstų) dekoratyvių spygliuočių, gausu puošnių lapuočių, daugiamečių ir vienmečių gėlių, aromatinių prieskoninių augalų bei jaukiai tvarkomų daržovių lysvių, šiltnamių, kur sukauptos pomidorų ir paprikų kolekcijos.

Magnolijos yra vienos iš puošniausių anksti pavasarį žydinčių augalų sode, pratęsiančių slyvų, vyšnių, kriaušių, obelų ir rododendrų žydėjimą. Dalios teigimu, viena iš gražiausių ir mylimiausių – žvaigždėtųjų ir lelijažiedžių magnolijų hibridas ‘Susan’, įkurdintas nuo skersvėjų apsaugotoje saulėtoje vietoje. Magnolijos gražiai auga, nes šeimininkė nuolat pasirūpina, kad medeliams nestigtų drėgmės, ypač nuo gegužės iki liepos. Dėl trapių šaknų žemę apie augalus reikia ne purenti, o mulčiuoti spygliais, kompostuotų smulkintų spygliuočių žievių sluoksniu.

„Vėliau vasarą džiugina lelijų, rožių, raganių, levandų, dekoratyviųjų katžolių žydėjimas. Vasarai baigiantis, kviečia stabtelėti hortenzijų ir kinrožių žiedai, – sako sodininkė. – Rudeniop šluotelinių hortenzijų (Hydrangea paniculata) žiedyna įgauna rausvų atspalvių, vėliau purpurinį spindesį. Jos gerai žiemoja, nebijo šalčių. Didžialapės hortenzijos (H. macrophylla) neįprastos – dėl dirvožemio rūgštingumo gali keisti žiedų spalvą. Šarmingame dirvožemyje pasodinto augalo žiedai bus rožiniai, o rūgščiame – mėlyni (mėlynų žiedų spalvai išlaikyti jas reikėtų tręšti specialiomis trąšomis su papildomu aliuminio kiekiu). Būna krūmų, vienu metu žydinčių dviem arba keliais atspalviais.“

Dalia džiaugiasi, kad jau keletą metų sėkmingai žiemoja pelkinės kinrožės (Hibiscus moscheutos). Jų hibridas ‘Rose Mallow’ stebina itin puošniais baltais, stambiais, beveik delno dydžio žiedais, jų lapai dekoratyvūs ir didoki. Kinrožės pražysta rugpjūtį ir puošniu žydėjimu džiugina iki didesnių šalnų. Vienas žiedas žydi tik vieną dieną, kartais dvi, tačiau nuvytus tuoj skleidžiasi kitas.

Lietuvoje šaltomis žiemomis krūmai gali apšalti, todėl pavasarį atžėlę pražysta tik rugsėjį. Šaltuoju sezonu patartina apdengti eglišakėmis, mulčiuoti durpėmis ar smulkintomis medžių žievėmis. Praeitą žiemą Užų sode po storu sniego patalu jos neblogai peržiemojo.

Dalia didžiuojasi ir diemedžiu (Artemisia abrotanum) – lietuvišku kaimiškos sodybos simboliu. Krūmas kuklus, smulkiais, žaliais, gelsvais žiedais ir sidabriškai žalia lapija, tačiau nuostabus citrinų aromatas primena vaikystę ir artimus žmones. Žemaitijoje jais skanina sūrius ir varškę, Vokietijoje – mėsos ir žuvies patiekalus. Diemedžių šakelės aromatizuoja ir nuo kandžių apsaugo drabužius. „Jei norisi persodinti ar kam nors padovanoti, diemedį galima dauginti pavasarį dalijant puskrūmį, – pasakoja Dalia. – Mėgsta purią, derlingą dirvą. Vienmečiai ūgliai kartais apšąla, todėl juos pavasarį reikia nukarpyti. Visas keras peržiemoja gerai, vienoje vietoje gali gyvuoti per 20 metų.“

Sodininkė iš dekoratyvinių krūmų favoritais laiko paprastuosius buksmedžius (Buxus sempervirens), nes šie visžaliai sušvelnina augalų įvairovę sode, juos lengva formuoti. Buksmedžiai – augalai tinginiams: gražūs, pakantūs, nereikalauja daug priežiūros, apkarpyti ilgai išlaiko formą, nes lėtai auga.

„Mes buksmedžių nekerpame žiemą ir anksti pavasarį, nes tuo metu nauji išsprogę lapeliai nuo kovo saulės gali nuruduoti ir išdžiūti, – patirtimi dalijasi Dalia. – Galbūt nevertėtų buksmedžių karpyti nuo rugsėjo iki gegužės, kol pradeda augti nauji ūgliai. Jie auga lėtai ir kirpti užtenka kartą per metus.“

Hobiai – drožiniai ir paveikslai

Meniškos sielos gamtą mylintys Užai puoselėjamą erdvę puošia originaliomis skulptūromis iš senų nudžiūvusių medžių, kurios kitu pavidalu pratęsia gyvenimą sode ir suteikia erdvei natūralumo. Nemažai želdynuose vaikštinėjančių gervių, kurias Vidmantas sukūrė iš kriaušių ir obelų šakų. Vietinė mediena ne tokia ilgaamžė kaip ąžuolo, todėl nutepa impregnantais.

Paukštis atsirado iš obels kelmo, iš panašių žaliavų gimė ir beždžionė ant medžio, krokodiliukas. Kur dar miškinukai, nešantys sodybai greta esančio miško dvasią. Tad Vidmanto mėgstamas laisvalaikio hobis – kūryba ir drožinėjimas iš gamtoje randamų medžio šakų, lauko baldų kūrimas ir kitos reikalingos sode meistrystės. Dalia yra tautodailininkė, tapo gamtinius paveikslus ir kuria dailius darbelius iš šiaudų.

Rūta ANTANAITIENĖ

Romualdo ŠEŠTAKAUSKO nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.