Visas gyvenimas – žemės ūkiui

„Laiko nesustabdysi. Atėjo metas baigti aktyvią darbinę veiklą. Noriu padėkoti už bendrus sprendimus, palaikymą ir draugiškumą. Išsinešu daug gražių prisiminimų, vertingos patirties. Linkiu didžiausios sėkmės tolesniuose darbuose.

Mūsų visų vienintelė misija – tarnauti ir ginti savo atstovaujamą ūkio šaką. Už tai sulaukiame (arba ne) įvertinimo ir pagarbos. Pastarosios Jums linkiu.

Linkiu geros sveikatos. Noriu, kad Jus ir Jūsų artimuosius visada džiugintų meilė ir rūpestis, palikdamas tik malonius prisiminimus“, – viešame atsisveikinimo laiške teigia J. Sviderskis.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijoje (LŽŪBA) pribrendo permainos – generalinio direktoriaus postą palieka ilgametis asociacijos vadovas Jonas SVIDERSKIS. Jį kalbina „Ūkininko patarėjo“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Kazys KAZAKEVIČIUS.

– Ar nėra gaila palikti LŽŪBA tuomet, kai visam Lietuvos žemės ūkio sektoriui bei šios srities politikams kaip tik reikia išmintingo žodžio, patirties padiktuotų įžvalgų?

– Visas, su nedidele pertrauka, 50 metų darbo stažas – žemės ūkyje. Laiko nesustabdysi. Atėjo metas baigti aktyvią darbinę veiklą. Išsinešu daug gražių prisiminimų, vertingos patirties. Mūsų visų vienintelė misija – tarnauti ir ginti savo atstovaujamą ūkio šaką. Už tai sulaukiame arba nesulaukiame įvertinimo ir pagarbos. Lieka stipri LŽŪBA komanda, todėl esu ramus. Jeigu reikės patarimų, pasikeisime nuomonėmis vienu ar kitu klausimu. LŽŪBA prezidiumas, administracija visąlaik ieškojo bendro sutarimo ir jį rasdavo. Taip buvo nuo 1992 m. – LŽŪBA įsteigimo.

– Kas jus pastūmėjo prie žemės ūkio, juk jaunystėje buvo ir kitokių pasirinkimų?

– Aštuonių sodybų kaime, kuriame gimiau, jau buvo pragyvenusios penkios Sviderskių kartos. Dabar ten beliko kryžius, kurį vietoj senojo su broliais pastatėme prieš keletą metų. Kaimas buvo „privilegijuotas“ tuo, kad plytėjo šalia miško ir virš 100 ha bendro naudojimo pelkėtos žemės, kurioje visi, kas netingėjo, šienaudavo ir ganydavo gyvulius. Nors dirbamos žemės buvo apie 19 ha bei apie 60 a sodo ir uogynų, kur gyveno keletas bičių šeimų, 5 asmenų šeimai tai leido pragyventi visai neblogai.

Beje, ir kolūkių laikais vietoje leidžiamos laikyti vienos karvės tvarte stovėjo trys. Juokaudavome, kad ji buvo labai produktyvi, nes į pieninę buvo vežamas vienos „popierinės“ karvės pienas. Tai buvo naudinga ir kolūkiui, nes priduotą pieną įskaitydavo kaip kolūkio, o šeimininkui už pristatytą pieno kiekį ir jo kokybę neblogai mokėdavo. Atgal parsiveždavo pasukas, kurių laukė paršavedė ir kelios kiaulės. Darbo buvo labai daug, bet kaimynai rasdavo laiko bendroms šventėms, pasidainavimams.

Manau, prie to meto mūsų ūkio pažangaus ūkininkavimo daug prisidėjo tai, kad jame gyveno mokslus baigęs ūkininkas – tėčio krikštatėvis, Pakruojo apskrities viršaitis Felicijonas Kazlauskas. Jis buvo ištremtas į Sibirą, o grįžus ir neleidus apsigyventi savo namuose, gyveno mamos tėviškėje, už poros kilometrų nuo savo namų. Baisu, bet pasiskųsti nebuvo kam. Bet ir dabar Lietuvos žmonės jau bijo sakyti tai, ką galvoja. Bijo, nes sakoma tiesa, ypač prieš valdžios institucijas, atsisuka „antru galu“ – sulauksi patikrų ir baudų. Taip jau yra.

Įsiminė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II, į Lietuvą atvykusio 1993 m. rudenį, pasakymas: „Nebijokite.“ Žmonės, ypač vyresnės kartos, įbauginti to meto sovietinės valdžios, bijojo viešai kalbėti apie netvarką, ypač politinėmis temomis. Jie baiminosi, kad bus pakenkta vaikams, kurie negalės gauti norimo išsilavinimo, nes pakakdavo skambučio aukštosios mokyklos rektoriui, jog toks ir toks asmuo yra nelojalus valdžiai, ir „priėmimo mandatinė komisija“ jį įvertindavo kaip moraliai bei politiškai nepatikimą ir nepriimdavo. Tolesnis kelias buvo aiškus – šaukimas į sovietines ginkluotąsias pajėgas, dažniausiai į statybinius dalinius.

– Jei pasižvalgytume po šios dienos aktualijas, kas kelia didžiausią širdagraužį?

– Dabar man nerimą kelia neatsakingas pliuralizmas, kuriuo naudojasi medijos, formuodamos visuomenės nuomonę. Partiniai pažadai tampa tarsi norma, nors jie gali būti ir neįgyvendinami. Svarbu skambūs žodžiai. Dažnai į politiką, valdžią neina perspektyvūs žmonės, nes tai laikina. Kai viceministrai yra politinio pasitikėjimo, o ne valstybės karjeros tarnautojai, kaip kažkada buvo, ir geriausiu atveju keičiasi kas ketveri metai – blogiausias variantas ir valstybei, ir žemdirbiams. Tačiau „rojus žemėje“ visų valstybinių institucijų tarnautojams, nes jie politinius vadovus „vedžioja“, kaip jiems patogiau. Dar pagąsdina gresiančiomis europinėmis sankcijomis, nors patys, apsirašę pareigybines instrukcijas, tampa absoliučiai už nieką neatsakingi. Nemačiau nė vienos nuobaudos už prastą darbą. Valdininkų ten daug, bet jie neatsakingi už darbo rezultatus, dirba nuo „skambučio iki skambučio“, o nuotolinis darbas, atėjęs į valdžios institucijas COVID-19 pandemijos metu, tapo tarsi norma. Nenoriu pasakyti, kad valstybės tarnyboje nėra atsakingų, atsidavusių darbui žmonių. Jų ten yra, ir kompetentingų. Bet labai daug, ypač užimančių žemesnes pareigybes, yra be jokios patirties – atėję vos ne tiesiai „iš mokyklos suolo“, tačiau jie rengia taisykles, aprašus, įsakymų bei įstatymų projektus ir kt.

– Bet be valdininkų valstybė net negalėtų egzistuoti.

– Biurokratija būtina, be jos neapsieisi, bet valstybės tarnyboje turi dirbti savo srities specialistai, išmanantys procesus, specifiką, ginantys savo sritį, o ne prašantys patarimo iš šalies. Ministerijos – ne vieta mokytis. Čia turi ateiti jau išmokę ir numatantys, kaip tos parengtos taisyklės veiks gyvenime. Gal trūksta geranoriškumo, nes nemanau, kad yra noras kenkti. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) skiria lėšų tyrimui „Kaip akcizo dyzelinui pakėlimas paveiktų jo sunaudojimą, ariant 1 ha žemės“. Tegul dyzelinas kainuoja 1 ar 10 Eur, tačiau suarti tą 1 ha vis tiek reikės tiek pat tų pačių litrų. Jo kaina niekaip nepakeis poreikio.

Tokių užsakymų yra visose ministerijose ir aš tai vertinu kaip nekompetenciją bei valstybės pinigų švaistymą. Arba daugybę metų siūlome nustatyti, kas yra įšalusi žemė. Reikia nustatyti, nuo kokio įšalo gylio negalima tręšti organinėmis trąšomis. Jį matuojančių stotelių Lietuvoje yra apie 100. Bet ne, liepia vadovautis „protingumo kriterijumi“, bet taisyklių rašytojų ir tikrintojų „protingumo kriterijus“ yra labai skirtingas.

Jeigu tam prieštarauja Aplinkos ministerija, belieka kreiptis į premjerę. Gėda dėl tokio niekniekio, bet ką padarysi. Gal tai ir neišvers iš „koto“, tačiau bus akivaizdu, kokie absurdai vyksta – dabar skelbiamas konkursas, kas tai moksliškai pagrįstų. Tai – dar vienas pinigų švaistymo pavyzdys, kai jų taip reikia kitur.

Tad gal ir keliuose nereikia kelio ženklų – tegul visi vadovaujasi protingumo kriterijais ir važinėja...

– Keičiantis politinėms valdžioms buvo vilčių, kad atotrūkis tarp kaimo žmonių ir valdžios nors kiek sumažės. Ar taip įvyko?

– Žemės ūkis ir jo politika negali būti atskirti nuo bendros šalies politikos – tai susiję su mokslo, mokymo, energetikos, mokesčių ir kitomis sritimis. Žemės ūkis yra inertiškas ir labai imlus darbo jėgai. Pastaruoju metu sprendimus dėl kaimo priiminėjo politikai, nevertinantys sprendimų ekonominių pasekmių ir besivaikantys populiaraus aplinkosauginio populizmo. Nors ne kartą prieštaravome, buvo keliamas tikslas kovoti su klimato kaita, o ne prisitaikyti prie jos – sąmoningai ar ne pučiama prieš vėją. Rezultatas – neadekvatūs sprendimai, dėl kurių kilo protestų, o Vakarų Europoje – net riaušės. Mano supratimu, tai vyksta dėl politikų ir valdininkų nebrandos, jų atotrūkio nuo tikrovės.

Taip jau susiklostė, kad visą gyvenimą man tenka dirbti žemės ūkio srityje. Per tuos metus sutikau labai įvairių žmonių, bandančių savaip paveikti žemės ūkio raidą, labai skirtingai vertinančių kaimą, jo žmones ir jų gyvenseną. Priešinantis tokiai politikai laukuose buvo statomi kryžiai, deginami laužai. Neapgalvoti sprendimai didino biurokratizmą, perteklinį administravimą ir centralizavimą, neigiamai paveikė kaimo žmonių gyvenimą ir ateities planus. Deja, dabar turime tai, ką turime – nesumažėjo nei biurokratijos, nei centralizacijos, o kompetencijų nepadaugėjo.

Mano nuomone, žemės ūkio politiką turi formuoti ir įgyvendinti žmonės, suprantantys kaimo svarbą šalies saugumui ir siekiantys, kad būtų sukurta kuo didesnė pridėtinė vertė iš žemės ūkio gamybos. Lietuva tam turi puikias sąlygas – ji palanki žemdirbystei, turi stiprią mokymo ir mokslo bazę. Tačiau kai politiką formuoja žmonės, manantys, kad žemės ūkis – ne raketų mokslas, gero tikėtis neverta. Juk kelerius metus svilinta košė ilgai smirda, o puodą tenka išmesti, jis retai net į metalo laužą betinka. Būtina keisti Valstybės tarnybos ir Viešojo administravimo įstatymus.

– Ne iš vieno politiko lūpų teko girdėti frazę, kad Lietuvos žemės ūkis yra tarsi išlaikytinis, kurį remia valstybė. Ar tikrai taip yra?

– Žemės ūkio įmonės – žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) išlieka ištikimos tradicijoms ir senosioms vertybėms: visuomenę aprūpina maistu, o maisto ir dalį perdirbimo  pramonės – žaliavomis. Jos valdo apie 13,7 proc. žemės, pagamina apie 30 proc. bendrosios šalies žemės ūkio produkcijos. Vidutinis ŽŪB dydis – apie 1 tūkst. ha, o vienam darbuotojui tenka vidutiniškai 30 ha žemės. Vidutiniškai ŽŪB yra 11 pajininkų (akcininkų), o vidutinis darbuotojų skaičius – 32. Vienas darbuotojas per metus dirba apie 1 716 val., vidutinis jo mėnesio atlyginimas – 1 579 Eur (per metus – beveik 19 tūkst. Eur).

Žemės ūkis niekada nebuvo ir nėra išlaikytinis. Taip kalbantiems ir rašantiems reikėtų patrumpinti liežuvius. Juk jis sukuria apie 3–4 proc. BVP, o su perdirbimo pramone – apie 25 proc. Šis sektorius įdarbina tūkstančius gyventojų, vien ŽŪB dirba apie 9 tūkst., jos, kaip ir kitos įmonės, moka visus mokesčius. Už deklaruotą žemės ūkio naudmenų 1 ha sumoka 378 Eur, o iš viso į valstybės biudžetą – apie 130 mln. Eur mokesčių per metus. O štai gaunamos tiesioginės išmokos už pasėlius, žemės ūkio naudmenas, gyvulius ir kitos kompensacinės išmokos 2024 m. siekė 57 mln. Eur – tai sudarė vos 6,4 proc. bendrovių pajamų.

Tiesa, išmokos (apie 128 Eur/ha) už pasėlius sudaro tik apie 34 proc. sumokamų mokesčių. Tiesioginės išmokos kaimą pavertė tarsi vargšeliu. Tačiau jos skirtos tam, kad galėtume laikytis neretai perdėtų aplinkosauginių reikalavimų, palaikyti pajamas ir mieste būtų pigesnė duona, pienas, mėsa, bet taip nėra. Tiesa, grietinėlę, valdžiai palaikant, nusigriebia kiti, nepajudindami nė piršto, pavyzdžiui, sofos ūkininkai.

– Iš politikų, verslo „ryklių“ sprendimų galima susidaryti įspūdį, kad nuolat yra bandoma supriešinti kaimo gyventojus – stambiuosius ūkininkus bei žemės ūkio bendroves su smulkiaisiais ūkininkais.

– Skirtumų tarp tą pačią veiklą vykdančių ūkininkų ir žemės ūkio įmonių nėra. Ir vieni, ir kiti turi spręsti socialinio tvarumo užtikrinimo klausimus, tai ypač svarbu ir aktualu pieno ūkiams. Juk reikia kurti šiuolaikiškas darbo vietas, sudaryti tinkamas sąlygas poilsiui, mokėti skaidrų ir konkurencingą atlygį, suteikti visas socialines garantijas. Nuosekliai einame šiuo keliu, išnaudojame intelektinio kapitalo ir išsilavinimo privalumus. Ar naujos politinės jėgos pripažins ir objektyviai vertins žemės ūkį, laikas parodys.

Be to, dažnai girdime kai kurių veikėjų samprotavimus apie tai, kad stambus ūkis naikina kaimą ir jo kraštovaizdį, jis – blogis, kuris neleidžia kurtis jaunimui. Tai labai neatsakingi pareiškimai. Aš – už įvairovę žemės ūkyje, o ne už monopoliją. Čia turi rasti vietą ir maži, ir dideli, ir vidutiniai ūkiai. Tik ne įvairių fondų supirktos žemės savininkai, kurie diktuoja žemės nuomos sąlygas.

– Tai gal būtų laikas LŽŪBA aktyviau dalyvauti politiniuose procesuose?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. balandžio 17 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Jono SVIDERSKIO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.