Kelią į etnografinę sodybą rodo malūnas

Jubiliejinis klojimo teatrų festivalis

Ne tik Kruopių miestelio bendruomenė rengia šventes buvusios mokytojos B. Petrylaitės etnografinėje sodyboje. Čia dažnai užsuka turistai, ne vienas studentas savo baigiamiesiems darbams rinko medžiagą apie sodybos istoriją ir įdomius šeimininkus.

Šią vasarą Kruopiuose buvo didelė šventė – etnografinėje sodyboje dešimtą kartą vyko klojimo teatrų festivalis, skambėjo muzika, dainos. „Ūkininko patarėjui“ B. Petrylaitė pasakojo, kad tokiam svarbiam renginiui susitelkė visa Kruopių bendruomenė, daug padėjo Kruopių seniūnija, pagalbininkai puošė estradą ir sceną, kur buvo rodomi spektakliai, o sodybos šeimininkai gėlėmis papuošė aplinką.

Kruopiškiams teatrų festivalis buvo labai svarbi šventė, kuri suteikė daug įspūdžių ir džiugesio. Vaikai galėjo pasigrožėti sportiniais žirgais, drąsesni sėdo ant žirgo ir žingsniavo po erdvią sodybą.

Sodybos šeimininkė klojimo teatro kolektyvus apdovanojo originaliomis dovanomis – savo gėlyne užaugintais tulpių svogūnėliais. Džiaugėsi, kad jos tulpės per dešimt metų paplito po visą Lietuvą, spalvingais žiedais pradžiugino daug gėlių mylėtojų.

ŪP pašnekovė minėjo, kad estradą spektakliams rodyti prieš dešimt metų pastatė jos vyras Z. Petraitis, daug padėjo geradariai rėmėjai. Išgirdęs pagiriamuosius žodžius, mokytojos vyras užtraukė patriotinę dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, už meilę ir rūpestingumą dėkojo savo „širdelei“. Jie vienas kitą vadina mažybiniais žodžiais – Zigmutis, Bronelė, „širdelė“. Ir visi kruopiškiai mokytoją vadina tik Bronele.

Sugriautą sodybą atstatė tėvas

Rodydama sodybos gėlynus, savo tėvo suręstus pastatus, mokytoja prisiminė skaudžius įvykius. 1944 m. Kruopiuose vyko siaubingi karo mūšiai, į jų sodybą pataikė bomba, visi pastatai išlėkė į orą – liko tik šulinys ir griuvėsių krūvos. Tėvai su sūnumi ir dukra apsigyveno netoli esančiame Šakynos miestelyje. Nagingas tėvas nutarė atstatyti sugriautą sodybą. Jis vis važiavo į Kruopius ir statė gyvenamąjį namą, kad šeima galėtų sugrįžti čia gyventi. Atkurtoje sodyboje įsikūrė 1961 m. Geraširdžiai žmonės dovanojo karvę. Pasak mokytojos, vėliau dar ilgai tęsėsi statybos, tėvas vis ką nors statė ir statė. Po kurio laiko netoli kelio iškasė naują šulinį, o senasis šulinys po beržais liko karo laikų liudininku.

Darbštus ir nagingas B. Petrylaitės tėvas per keletą metų surentė ne tik erdvų gyvenamąjį namą, bet ir ūkinius pastatus, pagal jo projektą buvo pastatytas malūnas. Sodybos šeimininkė pasakojo, kad tuometis kolūkis į tėvo malūną atveždavo malti grūdų, kad turėtų miltų galvijams, ir žmonėms tėvas sumaldavo miltų, ir savo gyvuliams reikėjo miltų. Dabar malūnas – tik sodybos puošmena, mosuoja savo sparnais ir sveikina visus čia atvykusius. Netoli malūno yra sovietmečio laikų žemės ūkio technikos ekspozicija.

ŪP pašnekovė pasakojo, kad tėvas buvo ne tik sumanus meistras, jis buvo meniškos prigimties žmogus, prezidento Antano Smetonos laikų Lietuvoje grojo garsiame Kruopių dūdų orkestre. Vietoje buvusio gyvenamojo namo, kuris per karą buvo sugriautas, 1976 m. tėvas pastatė simbolinę raudonų plytų Gedimino pilį. Į ją galima užkopti laiptais. Per valstybines šventes simbolinėje pilyje yra iškeliama trispalvė, o šiokiadieniais virš pilies ant aukšto stiebo sukasi nagingo mokytojos tėvo padarytas lėktuvėlis, skirtas atminti Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui.

Iš rąstų surentė klėtelę

Erdvioje etnografinėje sodyboje vienas gražiausių statinių – iš rąstų suręsta klėtelė. Tą nedidelę klėtelę tėvas kartu su kitais meistrais pastatė 1979 m. Čia per atlaidus ir šventes susirenka giminaičiai, susėda prie ilgo medinio stalo, vaišinasi suneštinėmis vaišėmis. Sodybos šeimininkų džiaugsmui, klėtelėje jie gardžiu sūriu vaišino prezidentą Valdą Adamkų, čia svečiavosi ir daug kitų garbingų svečių. Ant klėtelės sienos kabo rugių varpų vainikas, kuris primena garsiąją rugiapjūtę, kai rugių pjauti dalgiais buvo susirinkęs didelis būrys kruopiškių vyrų.

B. Petrylaitė prisiminė gražius laikus, kai gyveno kartu su savo tėveliais. Darbštūs tėveliai jai buvo darnios ir tvarkingos šeimos pavyzdys. Kai baigė vidurinę mokyklą, tėvai jai padovanojo tautinį kostiumą ir gintaro karolius. ŪP pašnekovė prisipažino, kad ji iki šiol išsaugojo jai brangų tautinį kostiumą ir vertingus karolius, tuo kostiumu pasipuošia per valstybines šventes. Koks dvasinis pakylėjimas būna, kai ji kartu su kitais gieda tautišką giesmę. B. Petrylaitė 47 metus dirbo Kruopių vidurinėje mokykloje. Baigusi tuometį Kūno kultūros institutą, ji dirbo kūno kultūros mokytoja, teko padirbėti ir pradinių klasių mokytoja, kurį laiką dėstė ir muziką, mat trūko mokytojų. Mokytoja turėjo gražų balsą, dainavo rajono mokytojų chore, dalyvavo dainų šventėse, konkursuose, mokėjo gražiai groti akordeonu.

Etnografinėje sodyboje daug gėlių ir įvairių augalų, dideli užaugo prieš 60 metų sodinti beržai. Eidama nutiestu vaikystės takeliu per sodą, ŪP pašnekovė prisiminė savo jaunystės laikus, rūpestingus tėvelius. Visiems išėjusiesiems atminti netoli simbolinės pilies 1992 m. pastatė atminimo koplytstulpį, kurį sukūrė žinomas medžio meistras Pranas Dužinskas iš Tryškių (Telšių r.). Po tėvelio mirties mokytoja rašo dienoraštį, stropiai fiksuoja visus įvykius, datas, pamini sodyboje surengtas šventes, susitikimus, rašo apie klojimo teatrų festivalius. Anksčiau sodyboje dažnai svečiavosi mokytojos kolegos, visi kartu šventė šventes.

Kai į amžinybę išėjo abu mokytojos tėvai, jai likimas atsiuntė Zigmutį – taip mokytoja vadina savo vyrą. Jai tada buvo 48 metai, o vienišam našliui Z. Petraičiui – 58 m. Jų graži santuoka tęsiasi jau 38 metus. Praėjusiais metais mokytojos vyrui sukako 95-eri. Jie kartu džiaugiasi gyvenimu erdvioje sodyboje, supančia gražia gamta, draugiškais ir nuoširdžiais kaimynais. Jiems smagu, kad į sodybą atvyksta svečių, bendruomenė ir seniūnija rengia šventes, o labiausiai įsimintinas klojimo teatrų festivalis.

Autorės nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja