Ashburn +9,4 °C Debesuota
Ketvirtadienis, 25 Bal 2024
Ashburn +9,4 °C Debesuota
Ketvirtadienis, 25 Bal 2024

Kęstutis Girnius. AR LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA – VERTYBINĖ?

2024/03/04


Lietuva pabrėžtinai skelbia vykdanti vertybinę politiką, turėdama omenyje Vakarų liberaliosios demokratijos vertybes, teikianti pirmenybę žmogaus laisvei ir teisėms bei teisingumui, rinkos ūkiu pagrįstai demokratinei santvarkai, visų gerovei ir pažangos galimybei. Užsienio politikoje taika yra ypač svarbi, agresija laikoma didžiausiu nusikaltimu, visos šalys raginamos palaikyti normomis grindžiamą tarptautinę tvarką.

Vertybės turi būti tvarios ir įpareigojančios, jos svarbesnės už interesus, nes paprastai nevalia paneigti arba pažeisti vertybių, siekiant įgyvendinti net svarbius interesus. Vertybės nėra vienareikšmės, Šaltojo karo pabaigoje puoselėta viltis, kad liberalios vertybės sulauks visuotinio pritarimo, netapo tikrove. Rusija ir Kinija turi kitas vertybes. Vadinamojo Global South šalys ne tiek nepritaria Vakarų vertybėms, kiek skundžiasi, kad provakarietiška pakraipa pakerta objektyvumą. Gerokai svaresnis priekaištas tai, kad Vakarai laikosi savo skelbiamų vertybių, kai tai naudinga, bet jas pažeidinėja, kai jos nedera su ekonominiais interesais ar geopolitiniais siekiais.

Vakarų veidmainystės pavyzdžių apstu: 2003 m. Irako invazija, sulaikytų Al Qaeda vadovų kankinimas ir kalinimas be teismo Gvantaname, „nepaprastojo perdavimo“ programa, pagal kurią įtariamieji islamistai buvo grobiami, tardomi, veikiausiai ir kankinami slaptuose kalėjimuose, tarp jų Antaviliuose Lietuvoje. 1999 m. derybose Rambouillet JAV iškėlė nepriimtinų reikalavimų Serbijai, antai suteikti teisę NATO kariams laisvai judėti po visą šalį, po to tris mėnesius bombardavo ją be JTO ST pritarimo. 2011 m. JTO rezoliucija suteikė NATO teisę įvesti Libijoje neskraidymo zoną ir apsaugoti civilius gyventojus nuo Kadafio rėmėjų smurto, bet kariniai veiksmai peržengė JTO mandatą. NATO antpuoliai buvo tęsiami net kai Kadafis buvo nuverstas ir slapstėsi pietų Libano dykumose. Praėjus 13 metų po intervencijos, Libija tebėra žlugusi valstybė.

Vakarų nenuoseklumo ir veidmainystės kritikams dažnai priekaištaujama dėl whataboutism – mėginimo savo nusižengimus ar suklupimus pateisinti, apkaltinant oponentą elgiantis panašiai blogai ar dar blogiau. Nėra abejonės, kad kai kurios šalys šitaip elgiasi, bet tai nereiškia, kad visi Vakarams taikomi priekaištai yra nesąžiningi mėginimai pateisinti savo veiksmus. Pastaruoju metu Vakarų komentatoriai patys pasikliauja whataboutism, siekdami užginčyti ir nutildyti NATO ir ES kritikus teigdami, kad jų kritika yra tendencinga ir piktybiška, tad galima jos nepaisyti. Bet Irako invazija tiesiog buvo neteisėta agresija. Ne tik leistina, bet privalu tai pasakyti, nes nutylėjimas ar neigimas yra pirmas žingsnis agresijai pateisinti.

Užsienio politikoje nėra šventųjų, arba bent labai mažai, kaip gyvenime. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus niekada nebūtų melavęs, net jei melas turėjo kilnų tikslą – paguosti smarkiai sergantį, paskatinti savimi abejojantį ir t. t. Būtų netikslu tokį žmogų vadinti melagiu, nors ir vieną žmogų nužudęs yra žmogžudys. Nusižengimo pobūdis ir sunkumas yra svarbūs, vertinant poelgį. Panašūs principai taikomi užsienio politikai. Visapusiškai vertinant, galima nekreipti dėmesio į nedidelį nusižengimą. Bet pavienis neišprovokuotos agresijos atvejis negali būti menkinamas, jis turi didelį vaidmenį bet kokiam vertinimui. Tai nereiškia, kad jis yra lemiamas, jį gali nusverti įvairūs teigiami veiksmai, pavyzdžiui, kai užkertamas kelias kitų valstybių agresijai, skatinama taika arba finansiškai remiamos nuskurdusios valstybės. Antai JAV teikia daugiau humanitarinės pagalbos ir skubios pagalbos maistu nei bet kuri kita šalis. Negalima to menkinti, bet nėra algoritmo, kuris generuotų teisingą atsakymą. Tai vertinimo klausimas, ir kai kurie yra pagrįstesni ir išmintingesni.

Mažos valstybės ypatybės: pasisakymai ir tyla. Galingesnės šalys turi daug svertų ir priemonių daryti gera ir bloga. Savo sprendimais gali kitoms šalims atnešti daug naudos, o grasinimais versti jas keisti politikos kursą. Kaip ir kitos mažos šalys, Lietuva veikia kitu lygmeniu. Grasinimai taikyti ūkio sankcijas, riboti prekybą arba nutraukti tiesiogines užsienio investicijas tik sukeltų šypseną. Lietuva neturi pajėgumų pulti savo kaimynes, išskyrus gal Latviją. Ji negali daugiau nei minimaliai prisidėti prie agresijos atgrasymo. Jei ir norėtų (ir ji nenori), Lietuva negali daug blogo daryti, nes jos „įrankių dėžėje“ nėra instrumentų, kuriais būtų galima smarkiai pakenkti kitoms valstybėms.

Nepaisant to, mažos šalys neprivalo likti nebylios stebėtojos. Jos gali išsakyti nuomonę, pritarti arba pasmerkti ne tik priešų, bet ir draugų veiksmus, siekti paveikti panašioje padėtyje esančių mažų valstybių sprendimus, itin retais atvejais – prisidėti nustatant platesnę darbotvarkę. Mažų šalių užsienio politikoje itin reikšmingą vaidmenį atlieka vieši pasisakymai, pritarimas įvairiems projektams ar jų kritika. Atsakingiausių pareigūnų kalbėjimas yra svarbus Lietuvos diplomatijos čelementas, tai didele dalimi lemia, kaip vertybiniu požiūriu suvoktina Lietuvos užsienio politika. Svarbus ne tik kalbėjimas, bet, atitinkamais atvejais, ir tyla. Vengimas pasisakyti itin opiu klausimu, atsisakymas kritikuoti ar pasmerkti kai kuriuos veiksmus gali tiksliau atskleisti pagrindines šalies vertybes ir interesus negu formalūs pareiškimai. Lietuvos vadovai ir diplomatai nėra šito pakankamai įsisąmoninę.

Lietuva siekia pasaulio politikoje atlikti vaidmenį, gerokai pranokstantį jos dydį, karinius ir ūkinius pajėgumus. 2004 m. ji skelbė tapsianti regiono lydere, praėjus 3 metams nutarė vaizduotis vertybinės politikos puoselėtoja. Tuometinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas aiškino, kad Lietuva ne tiek kritikuoja ar diskutuoja su Rusija, kiek skatina pačią ES pagalvoti, „kokia ji bus, ar ir toliau remsis vertybiniu pagrindu, ar atiduosime pirmenybę fabrikams, gamykloms, vamzdynams“. Pasirinkimas pristatytas dramatiškai, bet ne visai nuoširdžiai ir nuosekliai. Smerkdama „Nordstream“, Lietuva reikalavo atnaujinti dujotiekio „Družba“ veikimą, pritarė vamzdyno „Amber“, kuris turėjo būti tiesiamas per Baltijos šalis ir Lenkiją, statybai.

Kiek vieši atsakingiausių pareigūnų pasisakymai atspindi nuoseklesnį įsipareigojimą, didele dalimi priklauso nuo to, kaip nuosekliai šie principai skelbiami, ar jie lygiai taikomi priešams ir draugams. Galima suabejoti, ar šalis nuoširdžiai smerkia agresiją ir smurto naudojimą tarpvalstybiniuose santykiuose, žmogaus teisių pažeidinėjimus ar vidaus represijas, jei kritika taikoma vien oponentams ar varžovams, bet ne draugams ar potencialiems partneriams.

Lietuvos kalbėjimas apie Kiniją yra pamokantis pavyzdys. Nuo antrojo dešimtmečio pradžios Lietuva taip griežtai ir nuosekliai kritikavo Rusiją, kad Kremlius teigė, jog Lietuva yra rusofobiškiausia šalis ES. Maskvos vidaus ir užsienio politika tikrai buvo verta kritikos, kaip ir Baltarusijos, kuri irgi nuolat patekdavo į Lietuvos taikiklį. Bet šių šalių žmogaus teisių pažeidimai neprilygdavo Kinijos vykdomai uigūrų priespaudai nei nuožmumu, nei apimtimi, nei trukme, juolab kad Pekino represijos intensyvėjo po 2017 m., kai Vilnius uoliai siekė stiprinti ekonominį bendradarbiavimą. Lietuva negali reaguoti į visus teisės ir demokratijos pažeidimus pasaulyje, bet vertybinė politika neturėtų leisti užsimerkti prieš akivaizdžias represijas, vykdomas šalies, su kuria siekiama praplėsti ūkio ryšius. Lietuvos nuosekli tyla Kinijos priespaudos akivaizdoje rodė, kad šiuo atveju ūkio interesai buvo svarbesni negu vertybinė politika, kad vertybės ne tiek įgyvendinamos, kiek skelbiamos. Lietuva pabudo 2021 m. pavasarį, kai Gabrielius Landsbergis paminėjo, kad „negalime toleruoti žmogaus teisių pažeidimų nei Maskvoje, nei Minske, nei Honkonge“. Lyg ir suprasta, kad su išlygomis taikoma „normatyvinė politika“ išvis nėra normatyvinė, kad reikia susitaikyti su mintimi, jog vertybinės politikos įgyvendinimas gali pakenkti Lietuvos ūkiniams ir kitiems interesams. Ir ryžtis mokėti šią kainą.

JAV: saugumo garantas ir grėsmė vertybėms. Sprendimas kritikuoti Kinijos represijas buvo skaudus, bet teisingas. Tai mažmožis palyginti su iššūkiais, kuriuos kelia emocinė ir strateginė Lietuvos priklausomybė nuo JAV. Lietuvos užsienio politika grindžiama trimis stulpais, kurių svarbiausias yra siekis išlaikyti kuo glaudesnius santykius su Vašingtonu. JAV laikoma pagrindine geopolitine partnere, patikimiausiu saugumo garantu, šalimi, užtikrinančia Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę.

Nors daugelis amerikiečių nuoširdžiai įsitikinę, kad JAV yra tobuliausia šalis pasaulyje, jos valdžia turi polinkį griebtis smurto. Dėl kai kurių atvejų galima ginčytis, bet Irako invazija buvo atvira agresija, ką suprato šimtatūkstantinės minios protestuotojų Europos šalyse. Lietuva ne tik nekritikavo JAV antpuolio, bet kartu su kitomis vadinamojo Vilniaus dešimtuko šalimis nedviprasmiškai pritarė invazijai. Būta priežasčių tokiam elgesiui. Stovint ant NATO narystės slenksčio, vargu ar būtų buvę protinga rizikuoti galingiausios narės rūstybe. Bet buvo galima laikytis neutraliai. Apskritai Lietuva negeba JAV sakyti NE net kai aišku, kad JAV prašo, jog Lietuva darytų tai, ko JAV pati viešai nedrįsta. Tokiais atvejais akivaizdu, kad tai, ko prašoma, yra amoralu, neteisėta arba ir viena, ir kita, pavyzdžiui, minėtu Antavilių kalėjimo atveju. Sausio viduryje EŽTT priteisė Saudo Arabijos piliečiui 100 000 eurų dėl neteisėto kalinimo. Tai antras žmogus, kurį Lietuva neteisėtai įkalino ir, ko gero, leido kankinti JAV prašymu.

Nurodomos įvairios priežastys, dėl kurių tie JAV prašymai vykdyti, jos sprendimams pritarta, net dėl pasirinktų karų. Bet Lietuva negali kaskart priimti Vašingtono aiškinimų ir pasiteisinimų už tikrą pinigą. Eilinį kartą pacituosiu prancūzų poetą Charles’į Peguy, kad mes visada turime pasakyti, ką mes matome, bet visų pirma, ir tai svarbiau, visada turime matyti, ką matome. Jei Lietuva negeba ar nenori matyti, ką ji mato, ji negali vykdyti vertybinės politikos, lygiai kaip žmogus negali būti doras, jei jis negali ar atsisako matyti blogį, skuba jį pateisinti.

Gali atrodyti, kad per aukštai keliu kartelę, per daug reikalauju iš Lietuvos, kad nevalia užmiršti, jog Lietuvai gyvybiškai svarbu išlikti Vašingtono malonėje. Būta ir esama visokiausių nesutarimų tarp JAV ir ES, antai dėl gynybos išlaidų, santykių su Kinija, tarpusavio prekybos sąlygų ir galimų sankcijų, klimato kaitos, Prancūzijos prezidento Macrono raginimų ES siekti strateginio savarankiškumo ir kurti atskiras karines pajėgas, JAV pasitraukimo iš susitarimo su Teheranu, pagal kurį Iranas sutiko apkarpyti savo branduolines ambicijas mainais į sankcijų sušvelninimą. Bene kiekvienu atveju Vilnius palaikė Vašingtoną, nors Lietuva nėra Amerikos valstija, bet ES narė, kurioje viršenybę turi bendri ES įstatymai, o ES kasmet teikia Lietuvai daugiau negu 2,5 milijardo eurų paramos. Nemanau, kad toks santykinis abejingumas savo ES partnerėms Lietuvai naudingas, bet tai jos suverenus sprendimas, kurį sunku kritikuoti doroviniu požiūriu.

Neįtikėtina, kad beveik kiekvienu klausimu Vilnius ir Vašingtonas spontaniškai panašiai galvotų ir pasiektų tas pačias išvadas. Ar Lietuva tikrai įsitikinusi, kad nereikėtų pasiekti paliaubų Izraelio ir Hamas konfrontacijoje, kad nereikėtų pasmerkti Izraelio antpuolių, kurie, pasak JTO generalinio sekretoriaus António Guterreso, aiškiai pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę? Gazos pusės teigimu, tie antpuoliai iki sausio vidurio nusinešė 27 000 žmonių gyvybes, iš jų absoliuti dauguma civilių, net 10 000 vaikų; apie pusė visų pastatų apgadinti ir (arba) sunaikinti, 85% Gazos ruožo gyventojų priversti per žiemą palikti savo namus, kentėti nuo alkio, švaraus vandens, elektros ir kitų būtiniausių paslaugų ir prekių stokos. Gruodį JTO Generalinė Asamblėja priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, reikalaujančią nutraukti kovas Gazoje. Už rezoliuciją balsavo 153 valstybės, tarp jų didžioji dauguma ES šalių, įskaitant Estiją, Latviją, šiaurės kaimynus Norvegiją, Suomiją ir Švediją, dar Lenkiją ir Daniją, dešimt balsavo prieš rezoliuciją, o 23 susilaikė, tarp jų Lietuva. Lietuvos pozicija išskirtinė ir išskirtinai abejinga palestiniečių, taigi žmonių kančioms. Elgtis, lyg jų nebūta, nedera su elementariu žmogiškumu.

Nežinau, ar Lietuvos laikyseną lemia noras įtikti JAV, ar kaltės jausmas dėl lietuvių dalyvavimo Holokauste, ar dėl abiejų minėtų priežasčių. Manau, kad jei Vašingtonas būtų kritikavęs ar pasmerkęs Izraelį, Lietuva būtų elgusis panašiai. Siekis nė centimetru neatitolti nuo JAV, savitas kumečio kompleksas (Algirdo Patacko žodžiai, taikomi kitam reikalui) nepuošia Lietuvos ir rodo, kad ji ne kartą skiria pirmenybę savo interesams, o ne skelbiamoms vertybėms.

Nuo romėnų laikų buvo tvirtinama: salus populi suprema lex esto arba salus rei publicae suprema lex esto, taigi valstybės (ar tautos) saugumas (ar gerovė) tebūna aukščiausias įstatymas. Sunku ginčytis. Pagrindinė valstybės ir valdžios užduotis yra užtikrinti, kad valstybė nežlugtų ir gyventojai būtų apsaugoti bent nuo išorės pavojų. Tad jos ir jų saugumas (bei gerovė) yra aukščiausia vertybė, ir bene visos priemonės joms apginti yra leistinos, net pageidautinos. Jei JAV laiduoja Lietuvos saugumą, valdžia turi stengtis užtikrinti jos palaikymą, o JAV norų ir interesų paisymas yra ne kumečio komplekso išraiška, o pagrindinių vertybių gynimas.

Pagal šį argumentą sektų, kad nėra prieštaravimų tarp vertybių politikos ir nuoseklaus, beveik besąlygiško JAV palaikymo. Bet argumentas per daug įrodinėja. Jei valstybės saugumo užtikrinimas yra aukščiausia vertybė ir visos valstybės siekia ją įgyvendinti, tai jos visos – Rusija, Kinija, Iranas, Šiaurės Korėja – vykdo vertybinę politiką, tad negalima sakyti, kad vienos valstybės politika vertybinė, o kitos – ne. Tačiau Lietuva kaip tik nori pabrėžti, kad jos politika radikaliai skiriasi nuo šių valstybių politikos, kad jos nėra lygiavertės.

Mažosios JAV sąjungininkės ne visada jai paklūsta. Per Šaltąjį karą Danija draudė įplaukti į savo uostus laivams, kurie nepatvirtino neturintys branduolinių ginklų. Ši nuostata prieštaravo vienam pagrindinių JAV karinio jūrų laivyno strategijos principų „nei patvirtinti, nei paneigti“, ar laivai neša branduolinius ginklus. JAV pareigūnai kalbėjo apie „itin rimtas pasekmes JAV ir Danijos bendradarbiavimui gynybos srityje“, bet Danija nenusileido ir smarkiai nenukentėjo.

Nusikaltimai ir neveikimas. Katalikų teologijoje pabrėžiamas skirtumas tarp nuodėmių, padarytų darant nusikaltimus, ir nuodėmių, padarytų dėl neveikimo. Neveikimo nuodėmė – sąmoningas neatlikimas veiksmo, kurį žmogus privalo ir gali atlikti. Klasikiniai pavyzdžiai: skęstančio žmogaus negelbėjimas, nors tai buvo galima padaryti su nedidele rizika ir minimaliomis pastangomis, maisto nedavimas badaujantiems, atsisakymas priglausti benamius ir t. t. Šis skirtumas buvo sekuliarizuotas ir pasisavintas šiuolaikinės etikos. Kaip jau kelis kartus tvirtinta, mažų šalių galimybės nusikalsti tarptautinėje arenoje – ribotos, tad jų politikos vertybiškumas nemaža dalimi priklauso nuo to, kiek jos išvengia „neveikimo nusižengimų“, taigi kiek jos finansinėmis ir kitomis priemonėmis padeda vargingesnėms šalims, kaip jos elgiasi su prieglobsčio siekiančiais bėgliais, kurie įvairiais požiūriais prilygsta skęstantiems ir badaujantiems. 2011–2021 m. Lietuva tam kasmet skirdavo apie 0,13% BVP, panašiai kaip daugelis ES šalių. Šiaurės ir Beneliukso šalys, Vokietija ir Prancūzija aukoja virš 0,5%, Estija – apie 0,17% BVP.

Lietuvos politika bėglių atveju buvo ir lieka schizofreniška. Lietuva išskėstomis rankomis priglaudė apie 70 000 ukrainiečių ir gal 50 000 baltarusių bėglių, suteikdama jiems visapusę pagalbą. Daug metų suteikiamas prieglobstis ir finansinė parama Baltarusijos opozicijai, globojamas Europos humanitarinis universitetas. Visa tai didelis pliusas Lietuvos sąskaitoje.

Lietuvos elgesys su bėgliais iš pietų, taigi ne Europos šalių, yra gėdingas, mažai kuo skiriasi nuo Viktoro Orbáno Vengrijos. Šitokius migrantus Lietuva laiko Lukašenkos talkininkais, pavojingais, nors ir neginkluotais hibridinių atakų kariais, prievarta juos apgręžia, nesuteikdama jiems galimybių prašyti prieglobsčio. Lietuvos politiką kritikavo daugelis Europos ir tarptautinių organizacijų, tarp jų Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“, „Amnesty International“, nurodydamos, kad kolektyvinis migrantų atstūmimas prieštarauja tarptautinei teisei ir Europos žmogaus teisių konvencijai. Lietuvos pasienyje su Baltarusija įrengta maždaug 550 km ilgio, 4 m aukščio vielinė tvora. Daugiau kaip 100 km sienos yra pelkėtose teritorijose, net ten siūloma statyti fizinę infrastruktūrą. Spygliuotos vielos buvo firminis geležinės uždangos simbolis, sovietų pastatytos, kad užkardytų žmonių bėgimą į Vakarus. Lietuva stato savo geležinę sieną užkirsti kelią visiems, būkime atviri, tamsesnės spalvos migrantams, tariasi su Estija, Latvija ir Lenkija dėl „regioninio sprendimo“, kuris visiškai uždarytų sieną su kaimynine autoritarine šalimi. Nors tam priešinasi EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė siekia ES teisėje įtvirtinti migracijos instrumentalizavimo sąvoką. Esą reikia priemonių, kurios leistų valstybėms narėms gintis nuo Rusijos ir Baltarusijos režimų hibridinių išpuolių, tarp jų neteisėtos migracijos srautų organizavimo.

2021 m. vasarą migrantai specialiais reisais atskrisdavo į Minską, o baltarusių pareigūnai juos palydėdavo iki Lietuvos sienos, padėdavo jiems ją peržengti. Padėtis buvo greitai suvaldyta. Ne paslaptis, kodėl paskiri asmenys, mažos grupės ir ypač šeimos su mažais vaikais siekia patekti į Europą per Lietuvą ir Baltarusiją. Jiems nereikia jokių paskatų iš Lukašenkos ar Putino. Kelias į Europą per Baltarusijos ir Lietuvos miškus net gūdžiausiais žiemos mėnesiais nepalyginti saugesnis negu kelionė prigrūsta valtimi per Viduržemio jūrą. Nepasisekus kirsti sienos, gali grįžti atgal, pamėginti dar kelis kartus. Tos galimybė nėra, jei nugrimzti į jūros dugną. Bilotaitė ir vyriausybė nenori pripažinti šios akivaizdžios tiesos, kaip nenori jos pripažinti Lietuvos elito ir eilinių gyventojų dauguma, tyliai pritarianti valdžios ksenofobiškoms nuostatoms. Prezidento patarėjas Povilas Mačiulis pareiškė, kad Seimas, priimdamas užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas, „išmetė į šiukšlių dėžę migrantų žmogaus teises“.

Nors Lietuva tikisi, kad kitos ES šalys palaikys jos pastangas riboti migraciją, ji pati yra abejinga jų rūpesčiams. 2021 m. rudenį Lietuva atvirai nepritarė pietinių ES šalių, į kurias plūsta dešimtys tūkstančių migrantų, prašymui lygiau padalyti bendrą migracijos naštą. Klausiamas, ar Lietuva pritars siūlymams pasidalyti migrantais, Landsbergis sakė, kad „tai yra būtent ne ta diskusija, kurios Lietuvos pusė nori“. Abejingumą ir solidarumo stoką jis teisino dviem silpnais argumentais. Esą migrantų pasidalijimas „negali tapti pagrindine ar vienintele priemone“ migracijos krizėms spręsti, nors perskirstymo šalininkai nemano, kad tai vienintelė ar pagrindinė iš priemonių. Antroji tariama priežastis – pasidalijimo migrantais akcentavimas dar labiau skatintų nelegalių migrantų srautus. Nėra konkrečių duomenų, kurie patvirtintų Landsbergio spėliones. Prieš kelerius metus Ingrida Šimonytė tiksliai pastebėjo, kad „negalima būti geru žmogumi, bet tik truputėlį nekęsti gėjų, žydų ar sirų“. Reikia pridurti, kad negali vykdyti vertybinės politikos, jei truputėlį nekenti musulmonų ar juodaodžių. Skirtingas požiūris į asmenis dėl jų odos spalvos ar religinių įsitikinimų nedera su bet kokia vertybine politika.

Nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą, ar Lietuva vykdo vertybinę politiką, iš dalies dėl to, kad nėra nedviprasmiškų vertybinės politikos kriterijų, metodikos, pagal kurią įvairiems veiksmams būtų galima priskirti teigiamą ar neigiamą vertę ir jas susumuoti. Nors Lietuva neturi piktybinių kėslų, ji nėra tokia dorybinga, kaip įsivaizduoja. Jos nenoras kritiškai vertinti abejotinus savo sąjungininkų, ypač JAV, veiksmus sunkiai dera su puoselėjimu esminių liberalių vertybių, kaip pagarba visų valstybių teritoriniam vientisumui. Nors Vilnius noriai smerkia Rusijos veiksmus, tačiau jo tyla dėl abejotinų savo draugų veiksmų yra kurtinanti. Negebėjimas nuosekliai ginti deklaruojamų vertybių kelia abejonių dėl tvirtumo įsipareigojimų vykdyti vertybėmis grindžiamą užsienio politiką. Lietuvos pasiekimai nėra blogesni nei daugelio panašių mažų valstybių, tačiau jie nėra pastebimai geresni, todėl erzina dažnos Lietuvos kalbos apie savo dorybingumą. Nepakenktų prisiminti, kad kuklumas yra dorybė, ir reikėtų rimčiau pagalvoti, kokie veiksmai dera su vertybių politika, užuot lengvabūdiškai prileidus, kad Lietuva bene automatiškai elgiasi dorai.

 

Šaltinis: VU TSPMI  (su pastaba, kad tai yra autoriaus nuomonė, už komentaro turinį VU TSPMI neatsako)

Dalintis

Advertisement

Advertisement

2024/04/25

Buvęs miestietis žemės ūkyje – kaip žuvis vandenyje

Kėdainių r. Vermenos žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) karvės – vienos produktyviausių šalyje. Per dieną duoda vidutiniškai po 34 litrus pieno. „Karvė gali suėsti daug kokybiško pašaro, tačiau neduos daug baltyming...
2024/04/25

IKMIS: pasėlių stebėjimas ir LŽŪKT konsultantų rekomendacijos

Pavasaris vis krečia išdaigas. Belieka tikėtis, kad, sniegui nutirpus, nebus didesnio šaltuko ir sulaukę šiltesnių dienų augalai vystysis visavertiškai. Ūkininkų laukia nemažas iššūkis – persiplanuot...
2024/04/25

Lietuvos parlamentas metams pratęsė sankcijas rusams ir baltarusiams

Rusijai tęsiant karą Ukrainoje, Lietuvos Seimas metams pratęsė nacionalines sankcijas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Nors būta siūlymų baltarusiams nustatyti naujų ribojimų, parlamentarai jiems nepritarė.
2024/04/25

Investuoti į žemės ūkio valdas ūkininkai gali ir su projekto partneriais – iš viso paramai skirta beveik 100 mln. eurų

Ūkininkai, siekiantys modernizuoti savo ūkius, iki gegužės 31 d. kviečiami teikti paraiškas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas&ldqu...
2024/04/25

Tarptautinės operacijos metu sulaikyti vertingas knygas iš Europos bibliotekų grobę asmenys

Šią savaitę Lietuvos, Prancūzijos, Latvijos, Lenkijos, Šveicarijos bei Sakartvelo teisėsaugos pareigūnai įvykdė tarptautinę operaciją, kurios metu sulaikyti, įtariama, organizuotos nusikalstamos grupuotės nariai, iš Europoje e...
2024/04/25

Aktualūs pakeitimai dalyvaujantiems agrarinės aplinkosaugos priemonėje

Žemės ūkio ministro balandžio 22 d. įsakymu pakeistos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ įgyvendinimo taisyklės.
2024/04/25

Radviliškio rajone statys „Agrokoncerno“ fermų kompleksą – darbų vertė 52,6 mln. eurų

Tvarios miestų ir infrastruktūros plėtros bendrovė „YIT Lietuva“ Radviliškio rajone, Bebrujų kaime, statys modernų 52,6 mln. eurų vertės „Agrokoncerno grupės“ karvių fermų kompleksą. 53 ha ploto sklype plėtojamas kom...
2024/04/25

Vidmantas Janulevičius. Kad Rusija mūsų nepultų

Savaitgalį džiaugėmės, kad JAV Atstovų Rūmai pritarė milijardinei paramai Rusijos užpultai Ukrainai. Nepaprastai svarbus momentas Ukrainai. Ir nors skeptikai vis tiek kabinėjasi prie paramos teikimo formos, bet ne skeptikai galų gale priima pasaul...
2024/04/25

Minint Vaistinių augalų sektoriaus šimtmetį, atidaryta paroda VDU Botanikos sodo parke

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Vaistinių augalų skyrius šiemet švenčia savo šimtąsias metines. Minint šią progą, sodo parkas pasipuošė istorinių nuotraukų ir dokumentų paroda, kurioje peržvelg...