Kiek kainuos nauja miškų reforma?

Kovo 20 d. Ignalinoje į savo sueigą susirinkę Aukštaitijos miškininkai, girininkai bei miškų savininkai piktinosi tokiais numatomais pokyčiais, tačiau Aplinkos ministerijos atstovai nedalyvavo ir jų negirdėjo.

Pataisų esmė

Priėmus AM siūlomas pataisas, Nacionaliniuose parkuose, draustiniuose ir kai kuriose kitose saugomose teritorijose (pavyzdžiui, Europos Bendrijos svarbos buveinėse) bei 1 km atstumu nuo miestų ribos esančiuose miškuose būtų visiškai uždrausti pagrindiniai miško kirtimai. Miško savininkams liktų tik ugdomieji kirtimai, kurie galimi tik nebrandžiuose medynuose.

Tuo tarpu šiuo metu visuose privačiuose miškuose, esančiuose nacionaliniuose parkuose, pagrindiniai kirtimai yra leidžiami.

Regioniniuose parkuose pagrindiniai kirtimai būtų griežtai ribojami, o didžiausias leistinas plynojo kirtimo plotas sumažinamas iki 1 ha.

Žadamos vienkartinės kompensacijos už kirtimų draudimą, tačiau jų dydis bus mažinamas atsižvelgiant į kitas tariamas miško ekosistemų funkcijas, iš kurių savininkas tik teoriškai galėtų gauti pajamų.

Sugriežtinimus inicijuojanti ministerija pristato kaip būdą geriau saugoti gamtą, didinti rekreacinį miškų prieinamumą ir prisidėti prie klimato kaitos švelninimo. Tačiau viešai diskutuoti su miškų savininkais kažkodėl vengia.

Miškų savininkai - šokiruoti

„Susipažinęs su aplinkosaugininkų ruošiamais draudimais, buvau šokiruotas”, – sako Lietuvos miškų ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) Ignalinos skyriaus pirmininkas Kazimieras Kuliešius, – „Jeigu priims tokias pataisas, mūsų šeimos draustiniuose ir Aukštaitijos nacionaliniame parke turimuose miškuose ekonomiškai ūkininkauti negalėtume. Liktų tik jaunuolynų priežiūros ir retinimo darbai, kuruos kad atlikti, reikėtų dar papildomai iš kažkur finansuoti. O pajamų iš pagrindinių kirtimų brandžiuose medynuose gauti jau negalėtume. Kaip, iš ko tuomet užsidirbsime, kad mokėti darbuotojams atlyginimus, išsimokėti bankams už paskolas technikai ir finansuoti investicijas į miškus? Absurdas kažkoks...“

“Didelio masto apribojimai privatiems žmonėms bandomi prakišti prisidengiant abstrakčiu gamtos mylėjimu, tačiau net nesiruošiant sąžiningai atlyginti patiriamų nuostolių. Juk tai yra ne kas kita, kaip žmonių turto nusavinimas“, – piktinasi K. Kuliešius ir, nužvelgęs Ignalinos savivaldybės salėje susirinkusius žmones, priduria: “Tikiu, kad mes, aukštaičiai, su tokia valdžios savivale nesitaikysime. Kodėl nėra čia Aplinkos ministerijos žmonių? Tai kad tie, kurie tokias pataisas rašė, tikriausiai, jau seniai ten nedirba, o kiti neturi ką pasakyti...“

Turtas tampa bevertis

„Aš nesuprantu, gal jau grįžta bolševikų laikai? Juk uždraudus pagrindinius miško kirtimus, miško savininkas realiai praranda galimybę naudotis savo nuosavybe ekonominiais tikslais. Jam lieka tik pareigos tvarkyti mišką, išvežti atliekas, bet jokių pajamų iš savojo miško jis negalės gauti“, – stebisi pašnekovas. – „Tai reiškia, kad miškas savininkui tampa bevertis turtas, kažkokia našta ir prievolė. Jeigu miško negalima naudoti ūkiniais tikslais, tai jis praranda rinkos vertę ir niekam jo net neparduosi. Tokio turto niekas nepirks, bankai nepriims kaip užstato, o netrukus jis taps finansiškai nuostolingu, nes reikės investuoti į priežiūrą“.

K. Kuliešius sako, kad net nėra garantijos dėl žadamų valdiškų kompensacijų: „Nelabai tikiu, kad valdžia išmokės žadamą vienkartinę kompensaciją, nes biudžetas tuščias, o pinigų reikia gynybai finansuoti. Bet net jeigu ir išmokės, tai iš dalies atlygins tik vieno miško augimo ciklo praradimus. Tačiau brandūs medžiai liks stovėti ir miško savininkas negalės vėl sodinti ir auginti naujo miško kartos, kurį jo palikuonys galėtų naudoti. Toks „uždraustas“ miškas tampa visiškai beverčiu...“.

„Turtinga valstybė...“

VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas ir LMSA vadovas dr. Algis Gaižutis teigia: „Ne aš vienas, o visas miškų ūkio sektorius buvo šokiruotas, kai vasario pabaigoje Aplinkos ministerija paskelbė jos rengiamą Vyriausybės pasiūlymų projektą“: „Kad nebūtų tuščių žodžių, tiesiog paskaičiuokime „ant pirštų“. Aplinkosaugininkų siūlomos privačios nuosavybės nusavinimo užmojų mastas įspūdingas – siekiama papildomai uždrausti pagrindinį miškų naudojimą 130-150 tūkst. ha privačių miškų. Jei tai įvertinti pinigine išraiška, tai tik norimos uždrausti naudoti medienos rinkos vertė pribręstančiuose ir brandžiuose medynuose siekia 15-18 tūkst. EUR/ha. Nebrandžių medynų rinkos kainos varijuoja, tačiau vidutinė kaina siekia 2,5- 3 tūkst. EUR/ha už kirtavietę iki 7-8 tūkst. EUR/ha pusamžio miško. Darant prielaidą, kad brandžių ir pribręstančių privačių miškų dalis sudaro bent trečdalį, bendra per artimiausius dešimtmečius norimos uždrausti naudoti medienos vertė siekia 1,4 –1,6 milijardus eurų!“

„Labai turtinga valstybė, ką ir besakyti... Ir dar – man labai įdomu, kur valstybė dės tūkstančius žmonių, dirbančių medienos pramonėje: juk pinigų pašalpas mokėti jau dabar nėra, o žaliavų iš kitur neįsiveši... Kiek nuostolių valstybei atneš šita reforma, manau, neskaičiavo niekas, nekalbant jau apie pačius „reformatorius“, kurie net nesiteikia pasikalbėti su miškininkais ir miškų savininkais...“, - tęsia pašnekovas.

„Kažkada Konstitucijoje įteisinome privačią nuosavybę, kaip šalies ūkio pagrindą ir nedviprasmiškai įtvirtinome, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, tačiau „visaliaudinei nuosavybei“ nostalgiją jaučiantys aktyvistai, dalis valdininkų bei jiems pataikaujančių politikų kur galėdami šias nuostatas ignoruoja. Iki šiol vilkinamas kompensacijų išmokėjimas už patirtus nuostolius dėl jau nustatytų apribojimų. Vietoj to inicijuojamas naujų draudimų įvedimas, o šiuos siūlymus rengiančios Aplinkos ministerijos vadovai ar atsakingi specialistai, net oficialiai iš anksto kviečiami, jau antrą kartą neatvyksta aptarti su į sueigą susirinkusiais miško savininkais tų sprendimų, kurie tiesiogiai paveiks savininkų galimybes disponuoti turima nuosavybe. Apie kokią užtikrintumo privačios nuosavybės teisėmis ir pasitikėjimo valstybe atmosferą galima kalbėti 35-siais Nepriklausomybės metais?“, - retoriškai klausia A. Gaižutis.

Miškininko nuomonė

„Štai Visagino savivaldybėje yra baldų gamybos įmonė, ten dirba 603 darbuotojai ir įmonė po tokios reformos tiesiog negalėtų dirbti dėl žaliavinės medienos stygiaus. Tiesiog baldų gamybos srityje ji taptų nekonkurencinga įmone, kadangi žaliavos vienareikšmiškai pabrangs. Kur dės tuos žmones? Turbūt, akivaizdu – į gatvę...“, - piktinasi „Ūkininko patarėjo“ kalbintas Ignalinos krašto miškininkas Eglūnas Aškelėnas. – „Kalbant apie Ignalinos rajoną, tai vien tik saugomos teritorijos čia sudaro apie 24,9 proc. visų miškų. Čia kalbu tiek apie Aukštaitijos nacionalinį parką, tiek apie Gražutės regioninį parką, Sirvėtos regioninis parkas ir pan. Taigi, realiai ketvirtadalyje rajono teritorijos bus uždrausta veikla, o tai palies ne tik miškų savininkus, bet ir vietos medienos pramonę... Kitaip sakant, nepaisant visų gražių kalbų, regionų politika vyriausybei yra nesvarbi – mes darome tokią išvadą. Ir čia svarbūs ne tik miškų savininkų interesai. Mes Ignalinos rajone ir taip turime didžiulę bedarbystę, o jeigu priims tokias įstatymo pataisas, neteksime dar daugiau darbo vietų ir žmonių sukuriamos pridėtinės vertės, rajonas praktiškai taps visiškai depresyvinis...“

Paskaičiuokime

Kadangi „reformatoriams“ valstybės nuostoliai nerūpi, paskaičiavome kartu su miškininkais, remiantis oficialiais duomenimis.

Aplinkos ministerija skaičiuoja, kad dėl papildomų draudimų numatomus praradimus miškų savininkams kompensacijoms reikės išmokėti maždaug 264,5 mln. eurų. Išties, abejotina, ar tokius pinigus vyriausybė atras biudžete.

Juolab, kad tikslesni skaičiavimai rodo, kad vien nacionaliniuose parkuose miškų savininkai patirs apie 510- 600 mln. eurų nuostolių dėl turto nuvertėjimo.

„Apie tolios žalos atlyginimą niekas net nešneka. Juk nėra sąžiningai atlyginama už jau šiuo metu įvestus draudimus“, – piktinasi K. Kuliešius.

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, iš 935 tūkst. ha privačių miškų, apie 175-180 tūkst. ha yra saugomose teritorijose, dar apie 25 tūkst. ha patenka į Natura 2000 teritorijas už saugomų teritorijų ribų.

Lietuvos nacionaliniuose parkuose yra 43, 9 tūkst. ha, o draustiniuose – apie 82 tūkst. ha  miškų, priklausančių privatiems savininkams.

Jei Vyriausybė pritartų naujoms Aplinkos ministerijos užmačioms ir Seimas priimtų siūlomą reguliavimą, dėl nacionaliniuose parkuose, draustiniuose bei 1 km atstumu nuo miestų esančiuose miškuose uždrausto pagrindinio sukauptos medienos panaudojimo, miško savininkai patirtų 260 -320 mln. eurų nuostolius per ateinantį dešimtmetį. Pagal galiojančias kompensavimo tvarkas lėšų poreikis kompensacijoms būtų vidutiniškai 26 -32 mln. eurų per metus. O realiai – ir dar daugiau, nes kol kas neatlyginta už jau įvestus apribojimus.

Be to, Miškų urėdija netektų iki 60 mln. eurų per metus pajamų dėl maždaug 1-1,3 mln. m³ per metus sumažėjusių kirtimų. Žinoma, augs miškų priežiūros ir administravimo išlaidos (papildomai 5–10 mln. eurų per metus), o valstybės biudžetas neteks apie 20 mln. eurų pajamų kasmet.

Tuo metu medienos pramonė Lietuvoje per metus generuoja apie 7 proc. BVP, o mediena ir jos gaminiai sudaro apie 12 proc. (4,2 mlrd. Eur) mūsų eksporto. Lietuvoje medienos pramonės sektorius kasmet sukuria apie 2 mlrd. eurų bendrosios pridėtinės vertės, o šio sektoriaus įmonės sukuria 4–5 proc. visų darbo vietų šalyje. Kokių nuostolių vien dėl reformos patirs medienos pramonė, žinoma, niekas neskaičiavo...

Reikalavimai ir siūlymai

Minėtoje Aukštaitijos miškininkų sueigoje buvo priimta rezoliucija, kuria kreipiamasi į Vyriausybę.

„Kadangi  Valstybės finansinės galimybės neleidžia užtikrinti Aplinkos ministerijos siūlomų LR miškų įstatymo pakeitimo įstatymo, prašome Vyriausybės išvadoje nepritarti tokioms projekte numatytoms teisinio reguliavimo priemonėms. Prašome Ministro pirmininko Gintauto Palucko pavesti Aplinkos ministerijai parengti valstybės finansines galimybes atitinkančius pasiūlymus ir atsisakyti  perteklinio reguliavimo iniciatyvų“, - rašoma bendrai priimtame dokumente.  

Taip pat miško savininkai bei miškininkai reikalauja užtikrinti valstybės biudžete reikiamas lėšas kompensacijoms miškų savininkams už dėl aplinkosauginių apribojimų patiriamus nuostolius ir siūlo nedelsiant įvertinti norimų įvesti draudimų mastus ir ar jų pasekmės atitinka valstybės finansines galimybes.

Be to, miškininkai siūlo „Aplinkos ministrą įpareigoti imtis atsakomybės rūpintis ekonominę vertę kuriančio miškų ūkio stiprinimu ir tvariu vystymu bei ekonominio gyvybingumo užtikrinimu. O jei tokių intencijų nėra, tuomet svarstyti  miškų ūkio klausimų kuravimo funkcijas perduoti į kitą ministeriją, galinčią tinkamai rūpintis patikėta šalies ekonomikai reikšminga miškų ūkio sritimi...“.