Kiek laiko vilkins problemas pieno sektoriuje?

Pieno gamybos reguliavimas

Išeitis, kuri šiandien leistų suvaldyti pieno sektoriaus krizę – reguliavimo mechanizmo įvedimas, kuris laikinai sureguliuotų pieno gamybą ir atstatytų pieno supirkimo kainas.

Kur matyta, kad turime perpus sumažėjusį karvių augintojų skaičių šalyje. Pavyzdžiui, 2018 metais Lietuvoje turėjome apie 41 tūkst. karvių augintojų, o šiuo metu tokių augintojų yra perpus mažiau – tik apie 20 tūkst. Negana to, palyginti su 2018 metais, pernai primelžta net 49 905 tonomis mažiau pieno. Visi šie skaičiai byloja apie tai, kad pienininkystės sektorius šalyje merdi. Nuolat palaikydamas dialogą su šalies pieno gamintojais, matau, kad 2023 metų statistika bus dar liūdnesnė, nes iš gamybos masiškai traukiasi net sąlyginai stambūs, 100–150 karvių laikantys ūkiai.

Neabejotinai yra ūkininkų, kurie keičia veiklos kryptis, tačiau vargu ar tokį spartų pienininkystės sektoriaus traukimąsi galima sieti vien su tuo. Karvės neužauginsi per mėnesį ar metus, tai gerokai ilgiau trunkantis procesas. Ūkio irgi taip lengvai negali sukurti tik spragtelėję pirštais, nes tam reikalingas didžiulis įdirbis ir atsidavimas.

Negali kainuoti mažiau nei savikaina

Tam, kad išsaugotume pieno sektorių šalyje, neužteks vien finansinės paramos ar kitų subsidijų. Europos Sąjunga (ES) jau skyrė Lietuvos pieno gamintojams skubią daugiau kaip 10 mln. Eur paramą, prie kurios valstybei iš nacionalinio biudžeto buvo leidžiama prisidėti dar 200 proc. Deja, mūsų valdantieji nemato poreikio padėti bėdoje esantiems pieno gamintojams ir papildomai neskyrė nė vieno euro paramos. Net ir ES paramą paskirstė taip, kad tam davė, anam davė, o trečiajam – ir neliko.

Visgi, ŽŪM vertėtų susipažinti ir panagrinėti Ispanijos patirtį. Ispanai turi reglamentą, kuris draudžia supirkti produkciją, taip pat ir žalią pieną, už žemesnę nei savikaina kainą. Lietuvos institucijos jau dabar gali pradėti taikyti tokį ispanų sukurtą modelį. Jau inicijavau šios gerosios patirties pristatymą savo atstovaujamoje Europos Parlamento (EP) Žaliųjų frakcijoje, taip pat ieškau būdų, kaip klausimo svarstymą įkelti į EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto darbotvarkę. Kalbėjausi su šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujančios Ispanijos žemės ūkio ministru, kuris nuoširdžiai kviečia Lietuvos delegaciją atvykti į Ispaniją ir yra pasirengęs visomis išgalėmis padėti nuodugniai susipažinti su ispanų teisės aktais. Raginau tiek Lietuvos žemės ūkio ministrą, tiek Seimo Kaimo reikalų komitetą skirti deramą dėmesį šiai kolegų ispanų patirčiai ir skubiai perkelti ją į Lietuvos įstatyminę bazę.

Valdantieji turi ieškoti būdų, kaip išspręsti Lietuvos pieno gamintojų problemas, nes kitu atveju tokie ūkiai išnyks. Gyvulininkystės sektorius – itin svarbus žemės ūkyje, nes gyvulininkystė neatsiejama nuo bioįvairovės kūrimo ūkininkavime, prisideda prie dirvožemio derlingojo sluoksnio gerinimo. Gyvulininkystės sektorius svarbus ir dėl to, kad pagaminti produktai, tokie kaip pienas, sviestas, sūris ar varškė, dažniausiai lieka šalyje, todėl valstybės biudžetas nepraranda lėšų, o tik papildo jas iš pridėtinės vertės mokesčio.

Tiekimas viešojo sektoriaus įstaigoms

Kodėl nevertėtų pradėti tiekti pieno ir kitų pieno produktų į mokyklas, darželius ir kitas valstybines įstaigas? Kurkime ir plėtokime maisto produktų iš Lietuvos ūkių tiekimo tinklą. Juk tokiu atveju galėtume užtikrinti, kad moksleiviai ar darželinukai gautų kokybišką maistą, užaugintą šalies ūkininkų, o ūkininkai gautų pajamų už šiuos užaugintus produktus.

Lietuvoje galėtume sukurti daugiau regioninių logistikos centrų, kuriuose būtų surenkama ir realizuojama žemės ūkio produkcija – daržovės, pieno produktai, uogos, kiaušiniai ar mėsos produktai. Tokiu atveju ši produkcija pasiektų šalies gyventojus per trumpiausią laiką.

Svarbu paminėti ir tai, kad, tiekdami ūkininkų užaugintą produkciją į mokyklas ar kitas viešąsias įstaigas, plėtotume vadinamąjį trumposios maisto tiekimo grandinės modelį. Toks modelis leistų ne tik diegti žiedinės ekonomikos principus žemės ūkio, perdirbimo ir prekybos sektoriuose, bet ir atpigintų maisto produktus, nes tiekimo grandinėje sumažintų tarpininkų, kurie užsideda antkainius, skaičių.

Viliuosi, kad dar šiemet EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete tarsimės, kokį mechanizmą galėtume pasiūlyti, kad ne tik pasidengtų ūkininko išlaidos, tačiau ir būtų galima gauti pelno. Kviečiu ŽŪM atstovus ir Vyriausybę aktyviai įsitraukti į tokio mechanizmo kūrimo darbus bei pradėti gilintis į ispanų patirtį, nelaukiant vien jau suformuotų gairių iš Briuselio. Antraip, kol Lietuvos valdžia prisiruoš priimti sąžiningus santykius pieno sektoriuje reguliuojančius teisės aktus, nebebus, kam juos taikyti.

Redakcijos nuotrauka