Kiekvienas žiedas – dovana ir džiugesys

Kaip susiklostė, kad pasukote anytos etnobotanikės Gražinos Žumbakienės keliu: dirbate tame pačiame muziejuje, kuriame jos praminti takai?

Gyvenimą, žmogus, planuoji – ir ne vieną kartą tuos planus koreguoji. Dirbti LLBM minčių ir norų neturėjau. Gal net esu pasakiusi: „Dirbti muziejuje? Tai jau ne!“ Muziejus artimesnis pasidarė pamažu: vaikai anytai Gražinai padėdavo švenčių metu, tekdavo nuvežti ir parvežti, vėliau padėjau rengiant knygą, šiuo tikslu teko daugiau po muziejų su Gražina pasivaikščioti ir jį pažinti. Nusprendus jai baigti karjerą, kadangi mano išsilavinimas puikiai tiko pagal darbo aprašą, kreipiausi dėl jo ir buvau priimta. Esu baigusi želdynų projektavimo ir gėlininkystės studijas, ir turiu agronomijos magistro laipsnį.

Kuo lankytojams gali būti įdomūs muziejaus augalai, gėlės, kokių atradimų šiandien jame jie patiria?

Manau, viešėdamas muziejuje lankytojas negali atsiriboti ir matyti vien tik atskiras jo dalis: architektūrą, buities rakandus, gėlių darželius, daržus, sodus, pievas ir miškus. Čia kaip ėjimas į parduotuvę – „Ai, einu tik kefyro“, o išeini su nemažu krepšiu ir apytušte pinigine.

Tad ir čia, atvykęs į muziejų apžiūrėti kakalio (oi ne, tai ne vadinamasis merginos draugas, taip Žemaitijoje buvo vadinama krosnis), pamatysi ne tik krosnį. Pirmiausia užburs nuostabi Kauno marių regioninio parko teritorijoje įsikūrusio muziejaus gamta, paukščių trelės, gėlių žiedų kvapai.

Kitaip nebus, krosnies ieškosi ir ją rasi žemaitiškoje troboje, bet prieš įžengdamas į ją, praeisi pro gėlių darželį, nustebsi ir suprasi, kaip gražu ir miela įžengti į namus pro spalvingas ir kvapias gėles (ne tujas ir smilgas, nors nesu prieš jas nusiteikusi, jos man patinka). Troboje be kakalio pamatysi įvairiausių buities rakandų, baldų. Apžiūrėsi daržą, sodą, ūkį, išgirsi pasakojimą. Taigi, pabuvosi XX a. pradžios Žemaitijos kaime, pajusi to meto genius loci – vietos dvasią, kurią muziejuje ir kuriame. Turėdamas gero ūpo ir noro, aplankysi ir kitus Lietuvos regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, tarpukario miestelį.

Atradimų būną įvairių: kad ir diemedžio supainiojimas su krapu, nustebimas sužinojus, kad šparagas (vaistinis smidras – Asparagus officinalis L.) – ne tik daržovė, bet ir gėlė. Galvos kaukštelėjimas į durų staktą daro įtaką minčių tėkmei. Kiekvienas atras sau brangių ir atmintinų dalykų, jei tik bus atviras pažinimams ir jų ieškos.

Rumšiškės – jauki gyvenvietė: ar ji Jums gimtoji? Kodėl joje gera gyventi? Ar jaučiasi, kad arti autostrada?

Esu Rumšiškių seniūnijos gyventoja, o štai vyras – iš pačių Rumšiškių. Čia abu baigėme vidurinę mokyklą. Gyvename kaip kurorte, nuosavoje sodyboje, tad veiklos gryname ore turime apskritus metus: gėlės, daržas, sodelis, veja ir t. t. O puikūs kaimynai – dovana kiekvieną dieną. Gyvenimas tarp dviejų didžiųjų miestų yra tobulas variantas darbo, mokymosi, kultūros ir kitiems tikslams siekti. Aplankęs didmiesčius ramiai poilsiauji.

Šeima su penkiais vaikais: kaip visur suspėjate? Ar lieka laiko kokiam nors laisvalaikiui, be darbo muziejuje ir šeimos?

Turim tiek veiklų, kiek suspėjame. Vyras gydytojas, tad tenka ir prie jo budėjimų prisitaikyti, ir, jam nesant, jo kuruojamus kasdienius namų darbus pasiskirsčius nudirbti. Kai du žmonės viena kryptimi žiūri – spėjame. Tuomet ir kiti šeimos nariai nejučia susirikiuoja. Mūsų greitoji pagalba – seneliai: džiaugiamės, kad juos turime: tai, žiūrėk, prireikia vaikus ar į muzikos mokyklą, ar į treniruotę, konkursą, koncertą nuvežti, tai dar kokios nors pagalbos… Visi mūsų vaikai – muzikuojantys, besisemiantys šio meno paslapčių.

Kad nėra ką veikti – taip nebūna. Širdžiai mielų ar mažiau malonių veiklų tikrai daug. Net bulvių skutimas šeimos vakarienei tampa puikia meditacija, kai pažvelgi kitu kampu. Skutam ir vienumoje, ir keliese. Vienas – medituoji, keliesi – bendrauji. O laiko mielai veiklai atrandi. Jei ne iš didelio noro, tai iš nevilties, kad per daug užsisukai kasdienybėje.

Šiaip labai smagu, kai šeima žaidžia stalo žaidimus, o aš kepu, pavyzdžiui, bandeles, mezgu. Visi namie, čia pat, šalia krebžda, niurzga ir juokauja, smagiai leidžia laiką – ir gardus rezultatas ant stalo garuoja. Megztiniui numegzti (pastarasis procesas imlus laikui) reikia padirbėti ilgiau, kartais net viltis užbaigti gesti pradeda. Geriau kepti bandeles ir pyragus, tuomet susirinkę prie stalo plepame.

Kaip kilo mintis kurti, puoselėti sodybą savo šeimai? Kokia augmenija joje dominuoja?

Gyvendami mieste savaitgalius leisdavome pas tėvus. Įgriso kursuoti tarp miesto ir kaimo, o ir šeima augo, tad reikėjo sprendimo. Daug galvoti neteko besirenkant, kur keltis. Reikėjo rasti širdžiai mielą vietą. Pasirinkome pažįstamą, arčiau tėvų.

Sodyboje jaučiama sezonų kaita. Dominuoja lapuočiai ir daugiametės gėlės. Dešimt metų tęsiasi mūsų meilė šluotelinėms hortenzijoms. Šiuos gausiai žydinčius krūmelius tinka sodinti šiaurinėse sodybų pusėse.

Atsiradus invaziniams šliužams, tenka atsisakyti jų mėgstamų augalų. Labai džiugu, kad jie nemėgsta rožių.

Gėlės, be kurių neįsivaizduotumėte sodybos, – kokios jos?

Gražu gyvybė ir kaita. Pavasarį skleidžia lapus ir žiedus, rudeniop keičia spalvą. Kiekvienas sezonas turi savo gėlę: snieguolės, tulpės, narcizai, bijūnai, vilkdalgiai, flioksai, šiurpiniai gvazdikai, rožės… Turiu po bijūną iš mamos ir anytos, šiurpiniai gvazdikai ir astrūnas primena močiutę ir jos puoselėtą gėlių darželį. Rūtų kerelis žaliuoja, juk namuose keturios dukros. Štai jie ir yra brangiausi. Kiekvienas žiedas yra dovana ir džiugesys.

Kiek vietos lieka daržui ir kaip talkina antys bėgikės? Kaip galynėjatės su šliužais?

Daržas orientuotas į sezoninį vartojimą. Žiemai pakankamai užsiauginame svogūnų, valgyti ir konservuoti – pomidorų, šiek tiek, jei lieka, morkų ir burokėlių. Daržininkystę taip pat koreguoja šliužai. Visi šeimos nariai yra rinkę šliužus ir juos acte „marinavę“. Bet geriau nei mes surenka antys bėgikės. Kariaujame bendromis jėgomis.

Ir jau atrodė, kad šliužus „įspraudėme į kampą“, kai iškilo kitas pavojus – pradėjo lankytis plėšikė lapė, tad dabar rūpestis išsaugoti anteles.

Mėgstamiausios daržovės ant šeimos stalo: kokios jos?

Darže triūsiame visi. Pasibardami, pasiburbėdami darbuojamės. Daržas be tradicinių daržovių pomidorų, svogūnų, salotų, agurkų, morkų, cukinijų, moliūgų, 5 kopūstų ir bent 10 ankstyvų bulvių, česnakų bei įvairių prieskonių – ne daržas. Ir dar braškės. Tik apmaudu, kad tokios, „kaip vaikystėje pas mamą“, rodos, neužauga. O gal tiesiog daug valgančiųjų ir užšaldyti žiemai nelieka. Naudojame daug daržovių, ragaujame ir vis ieškome naujų skonių. Vienus metus pabandę auginti ką nors neįprasta, kitais to daugiau pasodiname.

Artėja Velykos, tad norisi pasiteirauti, kokiu būdu su šeima dažote margučius, kaip ruošiatės šiai šventei?

Dažais pasirūpinu aš, žiedeliais ir lapeliais – vaikai, o dažo tėtis su vaikais. Valgyti skirtieji – apkaišyti augalais ir svogūnų lukštuose dažyti. Grožiui, žaidimui, dovanoms dažo spalvingai: dažais, šilko kaklaraiščiais, vašku. Įvairiai, kaip tik sugalvoja. Aš tuo metu vaišes ruošiu, spėju tik vieną kitą kiaušinį dekoruoti.

Šv. Velykų stalą jau iš vakaro uždengiame balta staltiese. Stalo viduryje padedame dubenėlį avižų želmenėlių su tarp jų įsitaisiusiu avinėliu su prisikėlimo vėliava, šalia – žiemės ar bruknės šakelėmis papuoštas margučių krepšelis ir ąsotyje pamerktos kelios sulapojusios beržo šakelės.

Šv. Velykų rytą, sugrįžę iš šv. Mišių, susėdame prie velykinėmis vaišėmis nukrauto stalo ir išklausę senelio ar tėčio palinkėjimų, pasidaliname iš bažnyčios parsineštu margučiu.

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Rasos Žumbakienės ir Rimgaudo Žaltausko nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.