Kinrožės – egzotiškieji augalai

Beveik kiekviena šeima turi ne vieną margučių dažymo receptą ir net mažyliai žino, kodėl pavasariop mamos pradeda rinkti svogūnų lukštus. Bet visada galima išbandyti ir ką nors nauja. Pavyzdžiui, kinrožės žiedai tinka ne tik egzotiško, rūgštoko skonio arbatai, bet ir margučiams dažyti. Švelni alyvinė spalva tikrai papuoš velykinį stalą. Vis tik tai ne pagrindinė priežastis mėgti ir auginti šias nuostabias gėles. Begalinė kinrožių įvairovė nuostabiais žiedais džiugina nuo pavasario iki rudens, todėl tikrai norėsis ir vienos, ir kitos, ir trečios, nors namuose vietos užtenka tik vienam didesniam augalui...

Jurgita TERTELIENĖ

Kretingos muziejaus gamtos skyriaus vedėja

Gražu, aromatinga ir skanu

Kinrožių (Hibiscus) genčiai priklauso labai skirtingi augalai: yra ir vienmečių, ir daugiamečių, žolinių ir sumedėjusių. Tikroji kinrožė (Hibiscus rosa-sinensis) priskiriama dedešvinių (Malvaceae) šeimai.

Natūraliai gamtoje jos auga Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno salose ir jau daug šimtmečių auginamos kaip dekoratyviniai augalai.

Tiesa, šiandieninės, namuose auginamos ar parduotuvėse parduodamos tikrosios kinrožės yra žmogaus išvestas augalas. Nors manoma, kad jos kilusios iš Kinijos, šių dienų veislės yra aštuonių tropinių rūšių hibridai ir vargu ar tokių pavyktų rasti laukinėje gamtoje.

Havajuose kinrožė – nacionalinė gėlė, ji pinama į tradicines gėlių girliandas, o visose Pietryčių Azijos salose ji vadinama meilės gėle. Indijoje jos aukojamos deivei Kali ir dievui Ganešui, žiedų dedama į salotas ir saldainius. Jau faraonai gėrė kinrožių arbatą ir iki šiol ją gurkšnoti įprasta egiptiečių vestuvėse.

Dauguma kinrožių yra dekoratyvūs augalai, auginami kambariuose, oranžerijose, gėlynuose. Rytų šalių liaudies medicinoje vaistams naudojamos, galima sakyti, visos tikrųjų kinrožių dalys: šaknys, žievė, lapai, žiedai, žiedpumpuriai. Iš kanapinės kinrožės gaminamas popierius. Iš jamaikinės kinrožės (H. sabdariffera) žiedų ruošiama populiari arbata.

Rytuose jau ir anksčiau buvo įprasta tikrųjų kinrožių žiedus naudoti kūnui ir patalpoms aromatizuoti, arbatoms ir dažams gaminti.

Originalūs šv. Velykų margučiai

Kretingos muziejuje jau keletą metų vaikams rengiamas edukacinis užsiėmimas „Velykinės teplionės ir šėlionės“. Viena iš veiklų – margučių dažymas augaliniais dažais. Prisiskynę žolelių vaikai jomis papuošia kiaušinius: ant marlės gabaliuko, dar geriau – ant sukarpytų moteriškų pėdkelnių, išdėlioja žoleles, deda kiaušinį, užriša ir, pavirę vandenyje, deda į augalinius dažus. Taip ant kiaušinio lieka augalo antspaudas.

Vienas iš dažymo būdų – kinrožių arbata. Į puodą įpilama apie 1,5 l vandens, įberiami 2 valgomieji šaukštai druskos (kad jeigu verdant lukštas įskils – kiaušinis neišsiveržtų laukan), merkiamas pakelis kinrožių žiedlapių arbatos, įpilami 3 valgomieji šaukštai acto. Puodas užkaičiamas tik sudėjus kiaušinius. Skysčiui užvirus dar verdama 10 minučių. Jokiu būdu margučių negalima palikti dažuose per naktį, nes lukštas suminkštės.

Vaikams patinka šiuo būdu dažyti kiaušinius, jiems galima parodyti stebuklą – kol kiaušiniai verda puode, atrodo balti ir galima pagalvoti, kad nepavyko, kiaušiniai nenusidažė, tačiau iškėlus iš vandens pradeda ryškėti labai subtili, graži alyvinė spalva.

Kai kurie žmonės mėgsta iš dažų puodo išimtus margučius sudėti į šaltą vandenį. Tačiau kinrožių arbata nudažytų kiaušinių negalima taip vėsinti, nes nusiplaus, alyvinė spalva taps purvinai pilka.

Grožį reikia puoselėti

Išvaizda. Kinrožė – visžalis nedidelis medelis arba krūmas, kambario sąlygomis išaugantis nuo 70 cm iki 1,2 m aukščio, o tėvynėje siekia net 3 m. Lapai tamsiai žali, blizgūs, dažniausiai dantytais pakraščiais. Taip pat išvesta ir margalapių kinrožių (H. rosa-sinensis ‘Cooperi’). Tai ilgaamžiai augalai, kambaryje galintys augti 20 metų ir ilgiau.

Žiedai. Jie gali būti paprasti arba pilnaviduriai. Kinrožės išsiskiria dideliais spalvingais žiedais su ilgomis piestelėmis, išraiškingomis purkomis ir dulkinėmis. Tiesa, žiedas žydi trumpai: tik vieną arba dvi dienas balandžio–rugsėjo mėnesiais. Žiedai gali būti dideli, net 10–15 cm skersmens – raudoni, oranžiniai, balti, geltoni, dažnai ir dvispalviai – spalvos labai įvairios, tikriausiai nėra tik žalios ir mėlynos.

Priežiūra. Rudenį ar pavasarį augalą būtina apkarpyti, suteikiant nedidelio medelio formą. Ankstyvas pavasaris – tinkamiausias laikas genėti. Nors jei labai nekantraujate, galima nugenėti ir žiemos pabaigoje. Pag­rindinius ūglius reikėtų patrumpinti per pusę ar bent trečdaliu. Jei negenėsite, jis nebus gražus – šakos taps ilgos ir retos, o pats augalas praras formą.

Kinrožė mėgsta šviesą, todėl jos laikymo vieta turi būti šviesi, gėlę turėtų pasiekti nors kiek tiesioginių saulės spindulių, bet nuo saulėkaitos reikėtų saugoti. Kinrožės gali augti ir tamsesnėse patalpose, bet tada nežydės. Kai kambario temperatūra pakyla iki 25 °C, gali numesti lapus ir žiedpumpurius.

Žiemą šią gėlę reikėtų laikyti šviesioje patalpoje, kur oro temperatūra nebūtų žemesnė kaip 15–20 °C. Nuo pavasario iki rudens svarbu gausiai laistyti, žemė vazone visada turi būti drėgna (nemėgsta perdžiūvimo), žiemą – vidutiniškai. Negalima laistyti šaltu vandeniu.

Vasarą gėlę galima laikyti lauke ar terasoje, nuo lietaus ir vėjo apsaugotoje vietoje. Gavę lietaus žiedai paruduoja, gali net pumpurai nukristi. Tiesa, prie lauko sąlygų pratinti ją reikia po truputį. Lauko temperatūrai pasiekus 10 °C, patartina vakare parnešti į kambarį.

Sodinti tinkamiausias dirvožemis – lygiomis dalimis sumaišyta velėninė ir lapinė žemė, durpės ir smėlis. Kinrožė labai jautri aplinkos pokyčiams: jei tik pakeisite vietą, apšvietimą ar pajus skersvėjį, gali pradėti mesti lapus ir žiedpumpurius.

Dauginamos įšaknydinant sukarpytus ūglius – tai lengviausias dauginimo būdas. Galima nusipirkti sėklų, bet tai jau ilgesnis procesas, pasėto augalo žiedų sulauksite tik po dvejų ar net trejų metų.

Problemos. Dažnai augintojai skundžiasi, kad jos numeta žiedpumpurius. Priežastys gali būti įvairios: perlaistyta arba perdžiovinta žemė, maisto medžiagų trūkumas (žydėjimo metu reikėtų tręšti mažiau azoto turinčiomis trąšomis, ne rečiau kaip kartą per mėnesį, idealu – kas dvi savaites), per sausas oras, skersvėjis, šviesos trūkumas, pakeista augalo vieta ir t. t.

Kinrožė – visžalis augalas, todėl jei pradeda kristi lapai, vadinasi, kažkas jam negerai. Jei gelsta, matyt, laikas persodinti, nes trūksta maisto medžiagų, arba per sausas oras. Jei gelsta, džiūsta lapų galai, ar susisuka visas lapas – augalui greičiausiai tenka per daug vidudienio saulės.

Jolantos Klietkutės nuotraukos

2021-03-22