Klaidžiojimas tarp dviejų pušų

Reikia valios ir ryžto

„Sofos“ ūkininkais paprastai vadinami tie, kurie deklaruoja daugiametes pievas, negamina žemės ūkio produkcijos, bet gauna tiesiogines išmokas. Jie kliūna tiek žemdirbiams, tiek ir žemės ūkio ministrams, tačiau ligi šiol ši problema nėra išspręsta ir apie juos nenustojama kalbėti. Bene labiausiai su „sofininkais“ bandė kovoti dukart žemės ūkio ministru buvęs Kazys Starkevičius, dėjęs įvairius saugiklius „sofos“ ūkininkams atsijoti. Antrąjį kartą trumpai ministru pabuvęs politikas ir ūkininkas dažnai akcentavo, kad pagal ES reglamentus tiesioginės išmokos skirtos kompensuoti negautas pajamas, o Lietuvoje jos mokamos ir už žemės deklaravimą, kai jokios produkcijos ir pajamų nėra. Pasak jo, čia slypi rezervas padidinti išmokas tiems, kurie iš tikrųjų ūkininkauja.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas teigė manantis, kad dabar pats metas nukirsti šį Gordijaus mazgą – Vyriausybė orientuoja žemės ūkį į produktyvumo didinimą, taigi Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) turėtų veikti ryžtingai. Juolab kad ir Europos Komisijos (EK) komunikate „Žemės ūkio ir maisto produktų gamybos vizija“ akcentuojama konkurencinga gamyba ir aplinkos apsauga. Pasak LŽŪBA prezidento, išreikštas naujas požiūris į ES bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP).

Jis leidžia jau dabar peržiūrėti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano nuostatas ir eliminuoti tuos, kurie tik deklaruoja žemės ūkio naudmenas ir pasiima pinigus.

E. Pranauskas siūlo ir būdą, kaip atsijoti „sofos“ ūkininkus – reikia patobulinti apibrėžimą, bet ne „aktyvaus ūkininko“, o „žemės ūkio veiklos“. „Keisti „aktyvaus ūkininko“ sąvoką būtų beprasmiška, nes jis toks guminis, kad bet kokia „sofa“ gali po juo palįsti. Peržiūrėti reikia „žemės ūkio veiklos“ apibrėžimą, nustatant, kad žemę palaikyti geros agrarinės būklės gali tik tas, kas kartu užsiima ir gamyba. Bet tam reikia valios ir ryžto“, – įsitikinęs „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas. Jo požiūriu, nustatyti „sofos“ ūkininkus būtų nesudėtinga, sujungus kelias duomenų bazes.

Sąvokų problema

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius sutiko, kad „sofos“ ūkininkų problemos neįmanoma išspręsti, nepakeitus tam tikrų sąvokų, nes dabar yra pasiklysta „tarp dviejų pušų“. „Sunkai susitariame, kas yra ūkininkai –
ar visi registruoti asmenys jau savaime ir yra laikytini ūkininkais? Mes tokiais vadiname tuos, kurie gamina ir parduoda žemės ūkio produkciją, o „sofos“ ūkininkams priskiriame tuos, kurie galbūt iš viso nieko negamina ir juolab neparduoda produkcijos. Bet tai nėra apibrėžta, todėl ir kyla problemų. Matyt, atėjo laikas tuos dalykus išsiaiškinti“, – ŪP teigė LŪS lyderis.

Jis atkreipė dėmesį, kad pagal ES apibrėžimą „aktyvus ūkininkas“ yra tas asmuo, kuris turi registruotą tokį statusą ir vykdo žemės ūkio veiklą arba atlieka kitą veiklą, naudingą aplinkai. „Čia esminis žodelis, tą pastebi ir E. Pranauskas, yra „arba“, kurį gal reikėtų pakeisti į „ir“. Privaloma sąlyga turėtų būti tai, kad pirmiausia turi būti žemės ūkio produkcijos gamintojas, kuris gali atlikti ir aplinkai naudingą veiklą. Tiesą sakant, ūkininkai tai ir daro, nes turime atitikti geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimus, kurie daugiausia orientuoti į tai, kad ūkininkavimas būtų tvarus ir draugiškas aplinkai“, – samprotavo R. Juknevičius.

Naudojasi spragomis

LŪS Plungės skyriaus pirmininkas Marijus Kaktys teigė, kad „sofos“ ūkininkų dalis yra stipriai sumažėjusi, bet jų dar yra ir tikrieji ūkininkai pyksta, nes tie „sofininkai“ dažniausiai gyvena mieste ir iš dalies diktuoja sąlygas žemdirbiams bei gauna pajamas, nieko nedarydami. „Manau, kad reikėtų rasti sprendimus, jog „sofos“ ūkininkams nebūtų palankios sąlygos ir jų visai neliktų. Bet čia yra ir tam tikrų niuansų – būna, kad kaimo žmonės turi mažai žemės, šiek tiek ją dirba ir gauna išmokas – lyg ir neblogai tuomet“, – samprotavo pieno gamintojas.

Jis sutiko, kad besivelkanti „sofos“ ūkininkų problema iš dalies yra politizuota, nes politikams neparanku savo rinkėjams pasakyti, kad nerems smulkiųjų ūkininkų, po kurių „stogu“ telpa ir „sofininkai“. „Visgi turėtume išsigryninti ir išmokas mokėti tiems ūkininkams, kurie gamina produkciją ir iš to gauna pajamas, tai naudinga ir Lietuvai. Bet yra spragų, kai, pavyzdžiui, kas nors turi traktorių, nupjovęs pievą pagamina ir parduoda vieną kitą ritinį pašarų ar dar kažką ir tada gali gauti išmokas. Kitaip tariant, minimaliomis pastangomis apeina reikalavimus“, – aiškino ŪP pašnekovas.

LŪS Plungės skyriaus pirmininkas svarstė, kad naujam žemės ūkio ministrui turbūt reikia laiko, tinkamo momento ir ūkininkų palaikymo, jog būtų pagaliau atsijoti „sofininkai“.

Nutylimi kaimo sopuliai

Ilgametės LŪS Ignalinos skyriaus pirmininkės Marijonos Lukaševičienės teigimu, „sofos“ ūkininkų problema nėra tokia vienareikšmė, o ją vertinti reikėtų daug platesniame kontekste. Anot jos, gamybos ir produktyvumo siekis, be abejo, yra geras dalykas, bet nutylimi pagamintos produkcijos, ypač smulkiųjų ūkių, realizavimo ir kainų sopuliai.

„Pati daugiau nei 20 metų turiu ekologinį ūkį ir susiduriu su produkcijos realizavimo problemomis. Buvęs žemės ūkio ministras K. Starkevičius sakydavo, kad nenašiose žemėse, kur kalnai ir pakalnės, augintume gyvulius. Gerai, sutinkame, taip ir darome. Bet kai už ekologišką pieną mokėjo vos 1 ct daugiau nei už paprastą, tai argi čia skatinimas? Karvę pardaviau už 80 Eur! Supirkėjai turi savo reikalavimus, jeigu jų neatitikai – parduosi pusvelčiui“, – gyvenimiška patirtimi dalijosi ŪP pašnekovė.

M. Lukaševičienė akcentavo, kad smulkiesiems ūkiams sudėtinga parduoti tai, ką užaugino – nėra kooperatyvų ar kitos organizuotos pamatinės struktūros. „Lietuvos ūkininkai yra be galo darbštūs, viską užaugintų, bet svarbu parduoti ir už savo darbą gauti atlygį. Bėda ta, kad tiek viešajam sektoriui maisto produktus tiekiančios, tiek kitos įmonės nori gauti kuo pigiau ir priveža iš kitur. Galime priauginti šviežių daržovių, bet niekas nepasirašo sutarčių, nes, matyt, kur nors gaus pigiau. Todėl teoriškai galime didinti produktyvumą, bet realiai čia yra problemų“, – konstatavo Ignalinos krašto ūkininkė.

Dėl to, kad smulkieji Lietuvos ūkininkai nesuvienyti į kooperatyvus, LŪS Ignalinos skyriaus pirmininkės nuomone, atsakomybę turėtų prisiimti ir Žemės ūkio rūmai, kuriems kažkada buvo keltas toks tikslas.

Politikos pasekmė

M. Lukaševičienės teigimu, „sofos“ ūkininkai nenukrito iš dangaus, tai – ir ilgametės žemės ūkio politikos pasekmė. „Kai kas mato, kad jeigu stengsiesi, auginsi, gaminsi, gali patirti daugiau išlaidų, nei gauti naudos. Todėl ir atsirado tokių, kurie eina lengvesniu keliu. Bet ar sąžininga būtų „sofos“ ūkininku vadinti tokį smulkųjį, kuris daug pluša ir neturi laiko prisėsti ant tos sofos, bet produkcijos pagamina tik savo šeimos ir vaikų išlaikymui? Galėtų ir parduoti, jeigu supirkėjai nenorėtų imti dykai“, – svarstė ŪP pašnekovė.

Kita kalba apie tuos, kurie deklaruoja šimtus hektarų pievų ir gauna išmokas. „Tokius galime nesunkiai atsijoti, viskas matyti deklaracijose – kur jie gyvena, kur deklaruoja, kokia jų veikla, ar jie augina bulves, daržoves, laiko gyvulių ir t. t. Juk yra tokių, kurie paskutinėmis akimirkomis deklaruoja laisvą likusią žemę, net nežinodami, kur tie sklypai yra. Apie tai yra žinoma ir galima tuos reikalus sutvarkyti, tik reikia noro“, – įsitikinusi ūkininkė.

Glosto „sofininkus“?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. gegužės 2 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.