KO PRAŽYLA MIŠKAI

Fantastiškai atrodo miškas, kur gausu apkerpėjusių medžių. Kerinti girinio karalystė! Kai kas galvoja, jog kerpės kenkia medžiams, sekina jų gyvybingumą. Tokia nuomonė galėjo atsirasti dėl to, kad daugiausia kerpių matome ant džiūstančių, gumbuotų, kreivų, ruplėtų medžių. Iš tikrųjų medžiai – kerpių prieglobstis, o ne mitybos šaltinis.

Daugiau saulės – ryškesnės spalvos

Bet kaip paaiškinti faktą, kad prasčiausiai augantys medžiai apkibę kerpėmis? Kuomet medis auga gerai, išorinis apmirusios kamieno ir šakų žievės sluoksnis sparčiai eižėja, lupasi ir krinta žemėn. Medis, keisdamas nuplyšusį drabužį, kartu su žievės atplaišomis numeta ir neprašytas įnames. Visai kas kita, kai medžiai auga lėtai daugelį metų, tuomet kerpės audringai plinta ir išvien apkimba savo globėją. Kerpių gausa medžiuose – ne bėda, jos tik liudija, kad su tuo medžiu kažkas ne taip.

Miškų lankytojai dažnai kerpes painioja su samanomis. Iš tikrųjų jos kažkiek panašios. Tokios pat smulkios, renkasi panašias buveines. Tačiau skiriasi spalva – kerpės nebūna ryškiai žalios, kuo puikuojasi samanos. Kerpių spalva labai įvairi, gamta jų dermėje įprasmina neregėtą išradingumą. Pasitaiko beveik baltų ir juodų, o kitos švyti ryškiai raudona ar melsvai žalia, geltona citrinos ir pilka pelenų, oranžine ugnies ir ruda kavos spalvomis. Ne visas gniužulas dargi vienspalvis. Kuo daugiau gauna saulės spindulių, tuo kerpė ryškesnė ir spalvingesnė. Į medžius iškopusios geltonosios kerpės saulės pusėje raudonai oranžinės, o pavėnėje – tamsiai pilkai žalsvos. Tamsesnių spalvų gniužulai sugeria daugiau saulės, geriau apsisaugo nuo šalčio. Kerpių drabužių spalvos priklauso nuo šių augalėlių išskiriamų rūgščių ir pigmentų.

Grybų ir dumblių metamorfozės

Ak, tos kerpės – nuostabi Kūrėjo išmonė! Keistos ir nepakartojamos. Sudarančios savitą įmantriausių formų pasaulį. Dumblis ir grybas susibičiuliavo lyg neperskiriami dvyniai. Primityviausias atvejis, kai kerpę sudaro vienos rūšies grybas ir vienos rūšies dumblis. Dažniausiai grybas „draugauja“ su dviem dumbliais arba du grybai globoja vieną dumblį. O kiek dar prisiplakėlių grybų, tarpstančių kerpės gniužule. Kur dar įvairiausios bakterijos ir kiti mikroskopiniai gyviai, susirandantys prieglobstį jos terpėje. Toji unikalioji kerpė – tarsi mažytė bendruomenė, kurioje pagrindinę rolę vaidina grybai. Mūsų krašto kerpes dažniausiai sudaro aukšliagrybiai, melsvosios bakterijos ir žalieji dumbliai. Pirmiausia susiraizgo grybo tumulas. Jame grupelėmis, sluoksniais ar pavieniui įsikuria bakterijos ir dumbliai.

Apsigyvenus įnamiams, grybas keičiasi: išorėje ir susijungimo vietose storėja jo gijų sienelės. Jos tiesiog išsipučia, išbrinksta, tampa gličios, kad galėtų priimti maisto medžiagas. Sustorėjusios sienelės atsparios vėjui, sniegui, lijundroms ir kitiems pavojams. Grybui kerpėje reikalingi apglėbiantys siūlai, kurie iš pradžių ilgi ir nešakoti. Suradę bakteriją ir dumblį, jie apsupa įnamius ir skverbiasi į jų ląsteles ieškodami maisto. Fantastiškiausias pernešamųjų gijų vaidmuo, kurios, čiulpdamos dumblius ir gyvius, pasitelkia naujas bendrininkes. Šios spaudžia įnamius, stumia į pakraščius ir priverčia augti. Todėl kerpės tokios savitos, turinčios tik joms būdingą išvaizdą. Jų raštai mūsų šiaurietiškiems miškams suteikia pasakų koloritą.

Forma formai nelygu

Pagal formas kerpės skirstomos į tris grupes: krūmines, lapines ir žiauberies. Krūmelis susiraizgo iš šakotų juostelių ar siūlų, nukarusių barzdų, rečiau tiesių išaugų. Prie paviršiaus prisitvirtina vienu galu ar kraštu – šaknų plaukeliais ar kitokiomis išaugomis. Krūminės kerpės paplitusios labiausiai. Kai kur sudaro purius sąžalynus, kai kada užsikaria ant medžių šakų ir plaikstosi pilkai melsvomis barzdomis. Jų grybų gijos draikosi ne horizontaliai, bet vertikaliai. Jos šakojasi, plečiasi, geriau panaudoja šviesą fotosintezės procesui. Lapinės būna skrotelės pavidalo, prie paviršiaus prisitvirtina įvairiomis išaugomis. Jaunos apvalios, vėliau – netaisyklingų formų, kuriomis derinasi prie paviršiaus nelygumų. Tai nemaži, iki 10–20 cm skersmens lopiniai, nesunkiai atsilupantys nuo paviršiaus. Juose esama oro sluoksnių, geriau vyksta dujų apykaita, ilgiau išsilaiko drėgmė, todėl ištveria kaitras. Lapinės kerpės sudarytos net iš keturių žievės sluoksnių, kuriais patikimai prisitvirtina prie paviršiaus.

Krūminės ir lapinės kerpės kiek stambesnės, lengviau pastebimos. Žiauberies sudarytos iš žvynelių, plokštelių, grūdelių ir kitokių formų gniužulėlių. Sunkiau pastebimos, kartais ir visai praslysta pro regėjimo lauką. Slapstosi akmenų, dirvos, medžių, žievės plyšeliuose ir tarpeliuose, į paviršių iškeldamos smulkius vaisinius kūnelius. Jos mėgsta tamsius miškus, sutrūkinėja skiautelėmis, taip išvengdamos plyšimų, kai svyruoja dienos ir nakties, vasaros ir žiemos temperatūros. Tokios atkaklios, kad net kiečiausią granitą geba ilgainiui sutrupinti į grūdelius. Ardo medžių žievę, prasiskverbia į medieną ir fermentais darko ląstelieną. Pati gausiausia grupė, sudaranti net tris ketvirtadalius miškuose sutinkamų kerpių.

Gyvenimas snaudžiant

Kerpės per gyvenimą keliauja lyg snausdamos. Praeina metai, gniužulas pasipučia vos keliais milimetrais. Kad ir kaip lėtai augtų, privalo maitintis. Grybienos gijos pritvirtina augmenį prie paviršiaus (akmens, dirvos, medžių žievės) ir aprūpina dumblį vandeniu su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Bakterijos, dumbliai gamina organines medžiagas, kaupia gliukozę, įvairius spiritus, kuriais maitina grybą. Kerpių lėtumą lemia tai, kad jų kūne negausu dumblio, jis nepajėgia aprūpinti augmens reikalingomis medžiagomis. Dumbliai sudaro vos 5–15 proc. masės, bet yra svarbiausi maitintojai. Kerpės labai gajos, įsisavina anglies dioksidą ir gamina organinę medžiagą kepinant 35 laipsnių karščiui ar spaudžiant 25 laipsnių šalčiui, kai daugelio aukštesniųjų augalų ląstelės sugniūžta. Vis dėlto našiausiai auga, kai oras įšyla iki 10–15 laipsnių. Pakanka valandėlę pasikepinti karštoje vasaros saulėje, augmuo netenka vandens, dumbliai sustabdo fotosintezę, o gniužulas ima trupėti į miltus.

Kerpės drėgmę geria visu paviršiumi, prisigėrusios gali pasunkėti nuo 100 iki 4000 kartų. Sudrėkusios iškart pabunda iš ramybės būsenos, tampa elastingos, putlios ir švelnios, suspindi jaunatvišku gyvybiškumu. Tai tikras gamtos stebuklas! Savita kerpių sandara, pagrindinis jų komponentas – hemiceliuliozė, sudaranti iki 60–80 proc. bendros masės. Jose kaupiasi nemažai angliavandenių, ypač polisacharido lichenino, alkaloidų, baltymų, fermentų, riebalų, proteinų, mineralinių ir kitų medžiagų bei vitaminų. Jos sintetina aktyvias aminorūgštis, artimas rauginėms medžiagoms. O dauginasi šie augalėliai labai paprastai: atitrūksta gniužulo gabalėlis, lapelis ar šakelė, ją nuplukdo kritulių vanduo ar nupūkština vėjas, ir įsitvirtina pasiuntinys naujoje vietoje. Nors sugeba platinti savo priedermę ir daug sudėtingesniu būdu – sporomis.

Be pretenzijų

Kitas kerpių bruožas – labai neišrankios aplinkai ir augimo sąlygoms. Visoje šalyje nerasi miško, net mažytės giraitės, kur nesipuikuotų mažės. Pilasi ant dirvos, kelmų, medžių, nuokritų, net ant eglių spyglių, mėlynių uogienojų ir žolynų stiebų. Pirmosios ir dažniausiai vienintelės atsiranda ant saulės kepinamų akmenų, vėjų galandamų uolų. Neaprėpiamais sąžalynais padengia amžino įšalo tundrą ir geba įsikibti į lakų dykumų smėlį. Paplitusios ten, kur kitiems augalams tiesiog atgrasu. Apgobia griovio šlaitą ar kelio pylimą, subrenda į vandenį ir įsikaria į aukščiausius medžius. Įdomiausia tai, kad kerpių gaurais pasišiaušia miške numestas betono luitas, metalo gabalas ar stiklo šukė. Tiesiog neįtikėtina: kaip gali išgyventi augalas ant tokio paviršiaus, iš kurio neįmanoma iščiulpti nė lašelio drėgmės ar išmelsti kruopelytę maisto? Daugelio keistuolių vegetatyvinis kūnas kabo tiesiog ore. Kerpės, pasirodo, sugeba pasiimti maisto ir vandens iš... oro! Dėl šios priežasties seniau mokslininkai kerpes laikė oro grybais. Vėjo genama dulkelė jas pamaitina, o pagirdo atmosferoje tvyranti rūko dulksna. Todėl kerpės klesti ten, kur neišgyvena nei dumbliai, nei grybai. O štai iš jų susidaręs nesavanaudiškas junginys rodo stebuklus. Labai įvairuoja kerpių amžius. Vienos neištraukia nė metelių, kitos gyvuoja ne vieną šimtmetį. Kerpės, ištveriančios sausras ir šalčius, visiškai neatsparios oro taršai. Ten, kur į atmosferą išmetama daugiau nuodingųjų dujų, miršta. Taip atsitinka arčiau chemijos gamyklų, priemiestiniuose miškuose, pačiuose miestuose.

Šiurių skirtybės

Panorėjęs pasigrožėti kerpių pasauliu, nepatingėk nukakti į sausus pušynus. Ten kerpės turi savo mišką – jomis nužilusį kerpinį šilą. Ten pačios vešliausios ir prašmatniausios jų viešpatijos. Kalnelių keteros padrikomis gūniomis pridengtos, kelmai pasišiaušusiais nėriniais apklostyti. Pušelių kamienai nuo pat žemės ir šakos beveik iki viršūnių balkšvais lopinėliais nudriektos. Pelkinės biatoros smulkučiais piršteliais sulaiko lakų smėlį, ant kurio balsvai pilką foną audžia įvairios šiurės. Jų bendrijas miškų žmonės vadina paprastai – baltosiomis samanomis. Vien šiurių tėviškės miškuose – per 30 rūšių. Alpinės krūmeliai užsibaigia apvaliomis kupolo pavidalo viršūnėlėmis, o galinės šakutės – trumpučiais smaigiukais. Įdomias bendrijas su kitomis giminaitėmis sudaro elninės šiurės. Taip pavadintos dėl to, kad šiaurėje jos yra pagrindinis elnių pašaras. Elninių kereliai pilkai melsvi, kitų į jas panašių sesučių pilkai žalsvi, joms nebūdingas lakštukų ar žvynelių pavidalo gniužulas, tik iš pradžių panašus į žvyniškųjų. Elninės augumu pranoksta kitas, nuo dirvos paviršiaus pakyla į 5–10 cm aukštį. Viršutinės šakelės nulinkusios žemyn, pačios viršūnėlės parudavusios. Vaisinius kūnelius išaugina retai, tik kartais matyti ant pavienių krūmelių rusvi diskeliai šakelių galiukuose. Elninėms gana artimos miškinės šiurės. Jų viršūninės šakelės trumpos, pilkos arba rusvos, išsidraikiusios į visas puses arba lyg sušukuotos į vieną pusę.

Laibosios šiurės augina vertikalias žalsvai pilkas arba rausvai rudas šakeles. Anglai jas praminė bengališkaisiais degtukais. Pirminį gniužulą sudaro smulkūs žvyneliai, bemaž išnykstantys tarp gausių išaugų. Palietus ranka ant pirštų liks balsvų dulkelių apnašas. Kiek panašios ir dulkėtosios, tik jų vaisiniai kūneliai ne raudoni, o rudi. Dulkėtomis lazdelėmis išsiskiria norvegiškosios ryškiai raudonais pirminiais lakštukais. Tai kerpėje įsikūrusios erkutės verčia augmenį raudonuoti. Į dulkėtąsias panašios Flerko šiurės, bet jų šakelės padengtos ne dulkelėmis, o žievės sluoksneliu. Flerko ir laiboji sesutės dažniausiai įsitaiso ant pūvančios medienos, nors nevengia ir medžių kamienų pamatinės dalies. Tą pačią aplinką renkasi laibažiedės, tik jos skiriasi gelsvu gniužulu. Pirštuotųjų kerelis stambesnis, sukurptas iš apskritų nekarpytų lakštukų. Raguotųjų šakelės irgi kyla aukštyn, kiek palinkusios, viršūnėlės smailios tarsi ylos. Pušynų aikštelėse, ant trūnijančių kelmų, o ypač ant žemės želia skutuotosios šiurės.

Kerpių galios

Savitą grupę sudaro kerpenos. Šiluose tarp šiurių ir samanų pavieniui ar grupelėmis puikuojasi islandinės, aukščiu pranokstančios kitas giminaites. Kerelis sukurptas iš netaisyklingai išsišakojusių 0,5–2,5 cm pločio plokštelių, tarpais susisukusių į vamzdelius. Plokštelės iš viršaus balsvai arba žalsvai rusvos, apačia šviesiai pilka, pamarginta baltomis dėmelėmis, susiliejančiomis pakraščiuose. Laikosi nė neprisitvirtinusi prie dirvos, apatinė dalis su amžiumi apmiršta. Islandai jas maišo su miltais ir kepa duoną, skandinavai verda sriubas. Kerpėje esantis licheninas karštame vandenyje tirpsta, šaltame stangrėja. Iš jų kartu su uogų sultimis verdami drebučiai, kisieliai, marmeladai, želės.

Islandinės kerpenos – vaistinės, renkamos vasarą, džiovinamos saulėje. Jose kaupiasi iki 70 proc. polisacharidų, 3,5 proc. kerpių rūgščių – antibiotinių medžiagų, baltymų, dervų, eterinio aliejaus, geležies, jodo, kobalto, mangano, vario, folinės rūgšties, karoteno ir kitų veikliųjų medžiagų. Nuoviru gydomas bronchitas, kosulys, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, tuberkuliozė, virškinimo trakto negalavimai, taip pat nudegimai, odos ligos, pūliuojančios žaizdos. Kompresai tonizuoja sausą ir raukšlėtą veido odą.

Alfonsas KAZITĖNAS

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.