Ko tikėtis pieno gamintojams?

Anot EMB, kurioje Lietuvos pieno gamintojams atstovauja Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA), toks susitarimas galbūt ir būtų naudingas pramonei, tačiau tikrai ne ūkininkams ir vartotojams. ES pagamintiems maisto produktams taikomi aukščiausi saugos, kokybės ir gyvūnų gerovės bei aplinkosaugos standartai, kokiais, deja, negali pasigirti Pietų Amerikoje gaminama produkcija. Jei pigesnė, tačiau gerokai žemesnius standartus atitinkanti produkcija užplūstų ES rinką, mūsų ūkininkams, taip pat ir pieno gamintojams, tai reikštų nesąžiningą ir žlugdančią konkurenciją, o vartotojams – neužtikrintumą dėl prekybos tinkluose siūlomų įvežtinių produktų kokybės ir poveikio sveikatai.

Be to, žvelgiant iš rūpesčio klimatu perspektyvos, nelogiška ir netvaru transportuoti per vandenyną produktus, kuriuos ES šalių žemdirbiai yra pajėgūs pasigaminti vietoje. Šiais neramiais laikais, kai ES pašonėje vyksta kariniai konfliktai, itin svarbu maisto, taip pat ir pieno, produktais apsirūpinti patiems ir nesikliauti importu.

Vertinant žalio pieno supirkimo kainas, tai jos visoje ES šiuo metu yra atsigavusios. Tačiau, anot LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus, Lietuvoje, nepaisant pakilusių pieno supirkimo kainų, situacija ir toliau prastėja – drastiškai mažėja pieninių karvių skaičius (per pastaruosius metus jų sumažėjo apie 13 tūkst., arba 6 proc.). Iš pieno gamybos traukiasi tiek smulkūs ūkiai, tiek stambios žemės ūkio bendrovės.

Pasak LPGA prezidento Jono Vilionio, toks sektoriaus nykimas yra ne tik skausmingas, bet ir neūkiškas bei neracionalus – dauguma šių ūkių buvo sulaukę ES ir nacionalinės paramos, buvo investuojama į jų kūrimą, plėtrą, inovacijas, o dabar tokie sąžiningai dirbę ūkiai priversti užsidaryti. Nepaisant augančios žalio pieno supirkimo kainos, ji dar nepadengia pieno gamybos savikainos. Šią problemą akcentuoja ir kitose šalyse ūkininkaujantys pieno gamintojai.

EMB ir LPGA pastangomis Europos Komisija (EK) pradėjo analizuoti kai kuriose valstybėse narėse (Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) taikomus nacionalinius teisės aktus, draudžiančius pirkti ir parduoti žalią pieną pigiau, nei kainavo jį pagaminti. Skirtingose šalyse tokie teisės aktai veikia skirtingai, tačiau ypač sėkmingai toks ribojimas pasiteisina Ispanijoje. EK atlieka analizę ir vertina galimybę panašų reguliavimą įvesti ES mastu. Jei pavyktų tą padaryti, pagal vienodą metodiką būtų apskaičiuojama, kiek ūkininkui kainavo pagaminti litrą pieno, įskaitant sąžiningą darbo užmokestį, lėšas investicijoms į ūkio plėtrą ir visas kitas gamybos sąnaudas. Teisės aktai reglamentuotų, kad ūkininkas už pieną gautų ne mažiau nei savikaina. Tokia apsauga užtikrintų pieno sektoriaus patrauklumą jaunajai kartai, kuri nenori užsiimti pienininkyste, nes jauni žmonės mato, koks šis sektorius nestabilus ir rizikingas, o ūkininkas – menkai apsaugotas nuo kainų svyravimų.

Be to, EMB siekia, kad būsimoje ES bendrojoje žemės ūkio politikoje vėl atsirastų lanksti pieno rinkos reguliavimo priemonė – mat panaikinus pieno kvotų režimą ir visiškai liberalizavus pieno rinką, ES nuolat juntamas disbalansas tarp pieno pasiūlos ir paklausos, kuris lemia kainų svyravimus ir išstumia pieno gamintojus iš sektoriaus. Nauja EMB siūloma pieno rinkos reguliavimo priemonė būtų lankstesnė, suveiktų tik pasirodžius krizės požymiams ir užtikrintų finansines paskatas ūkininkams, nusprendusiems savanoriškai laikinai sumažinti perdirbimui parduodamo pieno kiekį. Toks mechanizmas leistų išsaugoti karvių bandas, užtikrintų reikiamas pajamas ūkininkams bei subalansuotų rinkoje pasiūlą ir paklausą.

Tokia tarptautinė LPGA veikla europiniame kontekste atveria galimybę ES mastu kelti Lietuvos pieno gamintojų problemas, teikti siūlymus dėl ilgalaikių ir tvarių jų sprendimų.

ŪP informacija
Redakcijos nuotrauka