Kokias paslaptis saugo mūsų krašto kalvos?

Mokyklos metais vienu pirmųjų rimtesnių Fausto Vaičiulio tyrimų objektu tapo netoli Meškalaukio esantis paslaptingasis Tribuko kalnas. Tribukas lietuvių mitologijoje siejamas su trigalviu velniu, o Šiaurės Lietuvoje aptinkami vadinamieji velniakalniai laikomi senovės šventvietėmis. Pasak Fausto, iš pirmo žvilgsnio – Tribuko kalnas tik kuklus rausvo molio gūbrys dirbamų laukų apsuptyje. Tačiau vietos gyventojų atmintyje ši vieta gyva, pasakojama apie keistus nutikimus, vaidenimąsi, net apie tai, kaip kažkas netikėtai „iškinkydavo“ pravažiuojančius arklius…

Nematoma istorija 

Tokios istorijos jaunuolį ne tik domino, jos įkvėpė ir skatino gilintis toliau. Būtent iš tokio smalsumo, dar besimokant gimnazijoje, gimė pirmasis jo straipsnis apie Tribuko kalną, publikuotas mūsų laikraštyje. Vėliau šis smalsumas virto kryptingu pasirinkimu – Vilniaus universitete Faustas šiemet baigia archeologijos bakalauro studijas, magistrantūroje jis planuoja gilintis į geležies amžiaus laikotarpį. 

Jis neapsiriboja paskaitomis auditorijose. Praėjusią vasarą Klaipėdos universiteto mokslininko dr. Gedimino Petrausko prižiūrimi su bendraminčiais vyko į Fausto vadovaujamus žvalgymus Pasvalio rajone. Iš archyvinių duomenų sudarytas kelių šimtų objektų mūsų krašto žemėlapis virto tyrinėtojų maršrutu. Kalvos, piliakalniai, mitologinės vietos buvo lankomos, tiriamos, apie jas kalbėtasi su vietos žmonėmis.

„Mūsų kraštas nepaprastai turtingas“, – sako Faustas. Ir šiandien jis tą turtą ne tik atranda pats, bet ir dalijasi juo su kitais – organizuoja pėsčiųjų žygius, kviesdamas žmones pažinti. 

Jis geba „prakalbinti“ tai, kas, atrodytų, nebylu. Nes kiekviena kalva turi savo istoriją. Tereikia žmogaus, kuris ją papasakotų. Faustui šios vietos – ne tik legendos, bet ir galimi archeologiniai raktai į mūsų protėvių pasaulėžiūrą.

Aptiko du šimtus kalvų 

Pasvalio kraštas dažnai vadinamas lygumų kraštu, tačiau čia netrūksta kalvų bei kalvelių. Būtent jų istorijos Faustui visada buvo įdomiausios. Ieškodamas atsakymų, jis rėmėsi įvairiais šaltiniais, tačiau daugiausia vertingų duomenų suteikė Lietuvos žemių vardynas bei 1935 metais Valstybinės archeologijos komisijos iniciatyva sudarytos Lietuvos žemės vardyno anketos. Tarpukariu komisija, bendradarbiaudama su Švietimo ministerija ir kalbininkais, parengė specialias anketas ir išsiuntinėjo jas mokykloms. Mokytojai buvo įpareigoti aplankyti visus kaimus, kuriuose mokėsi jų mokiniai ir surinkti duomenis apie vietovardžius – užrašyti jų pavadinimus, vietą, išvaizdą, vietinių vartojamus pavadinimus. Be to, anketose buvo fi ksuojama kaimų istorija, tautosaka, archeologiniai duomenys, žmonių pasakojimai ir padavimai.

Pasak Fausto, šios anketos – tikras fenomenas ir neišsenkantis istorijos lobynas. Tiesa, ne visi mokytojai jas pildė vienodai kruopščiai, todėl duomenų išsamumas skiriasi. Vis dėlto, pasinaudojęs šiais šaltiniais, jis mūsų krašte aptiko beveik du šimtus kalvų su senaisiais jų pavadinimais. 

„Gera prisiliesti prie vietos istorijos, kai jau nebėra nei anų laikų pasakotojų, nei daugelio kaimų ar vietovių“, – sako jis. Vienos kalvos žmonėms buvo svarbios dėl jose randamų uolienų, kitos siejosi su konkrečiais įvykiais, o kai kurių pavadinimai atkeliavo dar iš senojo tikėjimo laikų. 

Ten, kur gyvena velniai? 

Faustas Vaičiulis pokalbio metu akcentavo vieną paslaptingiausių Pasvalio krašto kultūros paveldo objektų – velniakalnius. Jų rajone suskaičiuojama iki dešimties, tačiau dauguma žmonių geriausiai žino tik Kriaušiškių ir Brazdygalos kalvas. Maždaug pusė šių vietų siejamos su senovinėmis laidojimo vietomis, kai kurios gali būti datuojamos pirmaisiais amžiais po Kristaus. Velniakalniais laikomos ir Skėrių kaimo bei Morkūnų kapinaitės, kai kurios jų iki šiol naudojamos. Nors žinomiausi velniakalniai yra lengviau pasiekiami, kiti slypi miškuose ar privačiose teritorijose, todėl pamažu nugrimzta į užmarštį. Pats pavadinimas „velniakalnis“ nebūtinai reiškia piktąsias dvasias krikščioniškąja prasme – dažniau jis siejamas su senosiomis pagoniškomis šventvietėmis. Lietuvių mitologijoje velnias buvo ne tik bauginanti fi gūra, bet ir požemio, gyvulių bei mirusiųjų globėjas. 

Sidabrakalniai be sidabro 

Mūsų krašte išlikę penki vadinamieji sidabrakalniai. Nors pats pavadinimas skamba paslaptingai ir siejasi su užkastais lobiais, Faustas paaiškina, kad su tikru sidabru tai neturi nieko bendra. 

„Pokario laikais užrašytuose pasakojimuose minima, kad tokiose vietose žmonės rasdavo monetų. Tačiau ankstesni šaltiniai liudija visai ką kita – kalvose buvo randama blizgi uoliena. Tikėtina, kad būtent tas blizgesys anuomet žmonėms ir asocijavosi su sidabru“, – pasakoja jis. 

Pasak Fausto, sidabrakalnių istorija puikiai atskleidžia, kaip gimsta vietovardžiai. Kai yra aiški priežastis, žmonės suteikia vietai pavadinimą, tačiau laikui bėgant tikroji jo kilmė užsimiršta. Lieka tik pats vardas, o vėliau imama iš naujo ieškoti jo prasmės. Taip nutiko ir su Paliepių Sidabrakalniu. 

„Didelė laimė, kad tyrinėjimams dar turime 20–30 metų, kol vyresnioji karta gali perduoti šias istorijas. Norėdamas susigaudyti vietos gyventojų pasakojimuose, turi iš anksto archyvuose pasidaryti namų darbus ir pats labai gerai pažinoti vietoves“, – sako jaunasis tyrinėtojas. 

Ar legendose slypi tiesa? 

Kartais Faustui tenka sugaišti nemažai laiko, kol pavyksta surasti konkrečią kalvą ar kalnelį – dažnai šaltiniuose trūksta tikslių duomenų. Viena įsimintiniausių jam buvo Verkalnio paieška. 

„Kraštotyrininko Tado Šidiškio knygoje „Velniakalnių kraštas“ perskaičiau, kad Gustonių kaime yra Verkalnis. Ištyrinėjau vietovę ir kartografi škai, ir pagal reljefą, kalbinau vietinius gyventojus, tačiau niekas negalėjo padėti. Pagal kraštovaizdį atrodė, kad tam kalnui čia net nėra vietos“, – pasakoja jis. 

Atsakymas paaiškėjo vėliau. Praėjusių metų vasarą vykdant tyrimus, Faustas su bendraminčiais aplankė vyriausią Gustonių gyventoją. Šis, nė nedvejodamas, mostelėjo ranka ir nurodė jo vietą. 

„Verkalnis visai čia pat – tik kitame Mūšos krante. Tai Pantakonių kaimo kapinaitės, kur žmonės lanko ir apverkia savo mirusius artimuosius, nuo to ir jo galima vardo kilmė“, – prisimena pašnekovas. 

Ilgą laiką Faustui atrodė, kad Švobiškio Velniakalnis yra mažai kam žinomas, tačiau vietos gyventojams tai – seniai pažįstama vieta. Dar prieš dešimtmetį jis užrašė vienos švobiškietės, šiandien jau šviesaus atminimo, papasakotą padavimą apie šią vietą. 

Pasakojama, kad velnias, eidamas nuo Kriaušiškių Velniakalnio, maiše nešėsi akmenis ir ketino sugriauti Švobiškio bažnyčią. Tačiau maišas neatlaikė svorio – akmenys ėmė byrėti, vienas jų užkrito velniui ant kojos, jis akmenyje paliko pėdos įspaudą. 

„Švobiškyje iš tiesų buvo žinomas akmuo su velnio pėda, tačiau vėliau vokiečiai jį suskaldė ir panaudojo dabartinio siauruko tilto statybai“, – pasakoja Faustas. 

Anot padavimo, toje vietoje, kur nukrito akmuo, prasimušė Piestynės upelis, kuris pradėjo tekėti Mūšos link. Velnias, bėgdamas iš paskos, pasiekė upių santaką, kur ir susiformavo kalva – taip esą atsirado Švobiškio Velniakalnis.

„Nėra dūmų be ugnies“ 

Faustą itin nustebino pasakojimas apie Paliepių senkapį ir ten esančias dvi kalvas. Ši vieta slepia kraupią istoriją, perduodamą iš kartos į kartą. 

Pasakojama, kad du baudžiauninkai nužudė žiauriai su jais besielgusį Paliepių dvaro ūkvedį. Sužinojęs apie nusikaltimą, dvaro valdytojas įsakė jiems patiems išsikasti duobę, ją iškloti medinėmis lentomis ir stotis į tą duobę. Tuomet kiti baudžiauninkai buvo priversti gyvus juos užversti žemėmis – taip abu vyrai buvo palaidoti stačiomis. Ši legenda iki šiol gyva vietos žmonių atmintyje ir siejama su viena iš kalvų, iškilusia Paliepių senkapyje. 

Pasak Fausto, tokias istorijas svarbu ne atmesti, o užfi ksuoti ir tyrinėti. „Nėra dūmų be ugnies“, – sako jis, pabrėždamas, kad net ir legendose slypi tikrovės užuomazgos. Tiesa, pasakojimuose neretai pasitaiko pagražinimų ar fantazijos elementų, todėl būtina ieškoti jų ištakų, lyginti su archyvine medžiaga ir bandyti suprasti, kaip ir kodėl šios istorijos atsirado. Jis nemažai remiasi šviesaus atminimo kraštotyrininkų Antano Stapulionio ir Juozo Šliavo surinkta medžiaga.

Niekur negali dėti taško 

Faustui labai svarbu, kad visa tai neliktų tik archyvuose – kad istorijas išgirstų mūsų krašto žmonės. Juk istorija gyva čia pat, mūsų aplinkoje, laukuose, kalvose, žmonių atmintyje. Kartu su nykstančiais kaimais, senaisiais vietovardžiais ir pamažu kintančiu kraštovaizdžiu prarandame ir dalį savo istorinio identiteto. Todėl svarbu šias istorijas išsaugoti. 

„Kalvomis patys turtingiausi Vaškai ir Saločiai. Net ir paprasta kalva kartais gali atskleisti neįtikėtiną savo istoriją. Paieškos kartais ilgai užtrunka, ypač kai nebėra ko paklausti, o taip norisi išsiaiškinti iki galo ir kuo daugiau suspėti. Istorijoje niekur negali dėti taško, galbūt mano paieškos, nesurastos vietovės taps laipteliu tyrinėtojams ateityje“, – įsitikinęs jaunasis istorikas.

Faustas Vaičiulis nuosekliai renka kraštotyrinę medžiagą apie Pasvalio kraštą. Jei prisimenate tėvų ar senelių pasakojimų apie vietovardžius, vietines legendas, vaiduoklių ar nepaaiškinamų reiškinių istorijas, galite pasidalinti susisiekus su juo telefonu: +370 612 94 605, el. paštu: faustas.vaic@gmail.com

Kristina BALČIŪNAITIENĖ / „Darbas“