Kokie milžinai mūsų krašte suformavo velniaduobes?

Velnio duobė – Mergiškių kraštovaizdžio draustinio pažiba. Ji labiausiai lankoma turistų ir pagarsėjo dar gerokai iki modernių informacinių technologijų atsiradimo. Rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1666 m.: dvarininkai dalį žemės su Velniaduobe padovanojo Aukštadvaryje įsikūrusiam dominikonų vienuolynui, idant vienuoliai atpratintų žmones nuo gajų pagoniškų papročių. Tikėdami, kad požemio karalystės valdovas rūpinasi gyvuliais, žmonės jam aukodavę ožkeles, veršiukus (tai patvirtina čia rasti gyvulių kaulai)... Vienuoliai prie Velnio duobės buvo pastatę koplyčią.

Velniaduobė Lietuvoje yra pati giliausia – 42 m gylio. Piltuvo formos daubos dugne dar slūgso 9,5 m durpių sluoksnis. Ji 65 m pločio, ties briauna – 200–220 m pločio.

Aukštadvario apylinkėse tai ne vienintelė velniaduobė. Ji ne vienintelė Lietuvoje.

Kurtuvėnų regioninis parkas taip pat turi ką parodyti. Jis siūlo nuvykti į Pustalaukio geomorfologinį draustinį, kuriame, 300 ha plote, sutelkta net per 100 įvairaus dydžio velniaduobių!

Iš jų didžiausia to paties pavadinimo kaip geomorfologinis draustinis – Pustalaukio duobė. Gyliu ji negali varžytis su Velnio duobe, yra trigubai „seklesnė“. Tačiau kiti parametrai išties įspūdingi: 150 m pločio, 200 m ilgio. Dugne – storas durpių sluoksnis.

„Viršuje dabar auga kiminai, spanguolės, kai kur dar yra akivarai. Kaip aukštapelkė... Dabar – apie 6,5 m gylio: po linguojančia samana 4,5 m vandens, o dugne 1,5 m nuosėdų“, – apie tai, kas slūgso duobės dugne, pasakoja Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr specialistas Vidmantas Lopeta.

Velnio duobė: neatmesta ir meteoritinio sprogimo kilmė

Velniaduobės yra poledynmečio „produktai“. Tačiau atsakymai nėra labai paprasti.

Aukštadvario Velnio duobės pelkėje slūgsančios durpės pradėtos tyrinėti paskutiniu sovietinio laikotarpio dešimtmečiu, bet ir mūsų laikais prie šios daubos mokslininkai grįžo ne kartą.

Visą tyrimų gamą glaustai nusako Rita Balsevičiūtė ir Talvydas Švilpauskas („Gamtos ir kultūros vertybės regioniniuose parkuose“, V tomas, 2022). Nuosėdų ir žiedadulkių tyrimai atskleidė, kad seniausios nuosėdos susidarė maždaug prieš 10 500 metų (Baltrūnas, Vaitkevičius, 2021). Yra kelios duobės susiformavimo teorijos. Viena jų sako, kad daubą išgraužė stiprus ledyno tirpsmo vandens krioklys kartu su sūkurių įsuktais akmenimis, paskui prisidėjo erozijos ir kiti procesai. Neatmesta ir meteoritinio sprogimo kilmės teorija. Ją tarsi patvirtintų netoli duobės krašto rastos smūginės kilmės deformacinės plokštumėlės, statūs duobės šlaitai, gylio ir gylio ir viršutinio skersmens santykis kaip po sprogimo (Gailius, Karmaza, 2013). 2004-aisiais bandyta tirti kai kurias biogeoanomalijas (Petrošius, Karmaza, 2004). Siekta nustatyti poveikį duobę stebinčiam žmogui, taip pat atkreiptas dėmesys į čia augančių medžių anomalijas (Berzins, Paupers, 208). Mokslininkai patvirtino, kad tai stiprus energetinis centras, veikiantis žmogaus sąmonę ir sveikatą (Petrošius, 2008).

Pustalaukio duobė: atsakymų ieškojo tirdami įvairiais metodais

Pustalaukio velniaduobė buvo ištirta 1996 m. (Vido Mikulėno ir kt.), tyrimai aprašyti anksčiau regioninio parko leistame leidinyje „Kurtuva“ (1997). Beje, Kurtuvėnų regioninis parkas veiklą pradėjo vienas pirmųjų Lietuvoje, o tyrimus inicijuoti (finansais) padėjo tuometė Šiaulių miškų urėdija.

Straipsnyje teigiama, kad Pustalaukio duobės yra vienos iš įdomiausių geologinių-geomorfologinių objektų Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje. Siekiant išsiaiškinti duobių, jų aplinkos geologinę sandarą bei pabandyti atskleisti kilmę buvo atliktas gręžimas, elektrinė tomografija ir palinologiniai tyrimai.

Dėl šios velniaduobės kilmės nekyla abejonių – ji susiformavo poledynmečio laikotarpiu, dažniausiai vykstant termokarstiniams procesams. Dabartiniam vaizdui turėjo įtakos ir kiti procesai: gravitacinai, pelkėdara.

Štai kaip viskas buvo... Vėlyvajame ledynmetyje Žemaičių aukštumos rytinę dalį dengė keletas ledo liežuvių. Pustalaukio duobės apylinkių reljefo formavimui svarbus buvo nedidelis Gansės ledyninis liežuvis. Tirpstant ledynams jis buvo atkirstas nuo pagrindinės ledo masės, aplink pradėjo kauptis tirpsmo vandenys. Į atsiradusį ledyno tirpsmo vandenų pasitvenkusį baseiną nešamos mineralinės medžiagos sėdo baseino dugne, laidodamos dar neištirpusį ledą...

Taigi dauboje, kur dabar yra pelkė, poledynmečiu buvo palaidotas ledo luitas. Jam ištirpus, susidarė maždaug 6 m gylio ežeriukas.

Žiedadulkių tyrimai atskleidė, kad pradžioje čia vyravo žolinė augmenija. Paskui atsirado pušys, beržai, ąžuolai. Tačiau klimatas vėl atvėso – lapuočius pakeitė eglės. Ilgainiui jų vėl sumažėjo. Žiedadulkių tyrimai parodo, kaip skirtingais tūkstantmečiais kartu su klimatu keitėsi kraštovaizdis. 

Prakalbintos žiedadulkės, o kas žinoma apie gyvūnus?

Kaip sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius, poledynmečiu mūsų kraštovaizdis buvo panašus į tundros. Anksčiausiai mūsų teritorijos miškuose atsirado briedis. Daug vėliau – šernas, taurusis elnias.

„Stirnų gausiau atsirado maždaug prieš tūkstantį su trupučiu metų... Prieš 800 metų Lietuvoje buvo tik baltasis kiškis, dabar jis Raudonojoje knygoje“, – apie tai, kaip lėtai poledynmečiu gausėjo medžiojamųjų žvėrių, pasakoja S. Paltanavičius. Ir atkreipia dėmesį, kad pilkasis kiškis į mūsų kraštus nuo stepių atkeliavo tik prieš 500–600 metų. Estijos teritorijoje jis pasirodė dar vėliau, prieš 200 metų – liaudiškai jis vadinams leedu (lietuviu), taigi atkeliavusiu nuo Lietuvos.

Žinoma, kad poledynmečiu, mezeolito laikotarpiu, miškų zonos gyventojų pagrindinis verslas buvo medžioklė. Kaip rašo Vygandas Juodagalvis („Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. I tomas, 2008), Lietuvos stovyklose kol kas beveik neturime sumedžiotų žvėrių kaulių. Tik iš literatūros žinoma, kad Galubalio durpyne prie Balsupių apie 1900 m. buvę rasta įvairių kaulo dirbinių, laukinių žvėrių kaulų ir šuns kaukolė. Kamšų durpyne prie Kirsnos upės rasta keletas mezolitinių kaulo dirbinių, pradėtų pjaustyti elnių bei stumbrų ragų (Puzinas, 1935). Pastatruoju metu Kabelių 2-osios gyvenvietės ankstyvojo mezolito kultūriniame sluoksnyje aptikta briedžio, elnio ir bebro kaulų (Ostrauskas, 1999). Šiuos negausius radinius papildo mezolitinių kapų įkapės – amuletai iš griedžio, lokio, stumbro ar tauro, šerno, stirnos dantų (Butrimas, 1985).

Autorės nuotraukos