Kolekcija, kurios eksponatai išgyvens šimtmečius

1971 metais Kėdainių rajone, šalia Pajieslio gyvenvietės ir Šušvės vingio pradėtas kurti Skinderiškio dendrologinis parkas jau persiritęs per pusšimčio jubiliejų. Jame šlama apie 1 300 įvairių rūšių ir formų augalų, daugybė retųjų medžių, krūmų, lianų. Išaugo jie iš K. Kaltenio entuziazmo, išdygo iš maždaug 6 000 sėklų mėginių, atkeliavusių iš šimto botanikos sodų, dendroparkų, kitų objektų.

Kai lankėmės šiame unikaliame parke dar gyvam K. Kalteniui esant, atidžiau apžiūrėjus miškininko išrinktų įdomiausių augalų dešimtuką ir pasidairius aplink, vien tik po trijų hektarų jo sodybos teritoriją – parko širdį, nuo egzotikos dvelksmo ir retenybių, kurios netelpa į jokius dešimtukus, raibo akys. Ką jau kalbėti apie visą 125 hektarų dendrologinio parko plotą. Šis parkas dendrologine verte ir dydžiu prilygsta botanikos sodui. O gal ką nors iš tų nusižiūrėtų želdinių rūšių verta pasisodinti ir Jums savo sodyboje?

Visą amžių gyveno miške ir parke

Miškininkas K. Kaltenis visą gyvenimą niekur kitur ir negyveno, tik miške ir parke, jis ir gimė miško sodyboje: „Pirmoji lopšinė man buvo miško ošimas. Ir gimiau, ir augau miške. Esu miškininkas nuo pat gimimo. Mano ir senelis, ir tėvas eiguliavo. Sudėjus visų mūsų eiguliavimą per tris kartas, išeitų šimtas metų.“

Toji miško sodyba, kurioje gimė K. Kaltenis, buvo Raseinių rajone, Beržytės kaime. Tėvas Antanas anuomet eiguliavo Lapkalnio eiguvoje, Paliepių girininkijoje. Du iš jo sūnų tapo miškininkais, ir kiekvienas turėjo savo medį, nulemtą pirmosios vardo raidės. Štai kokį epizodą iš pasivaikčiojimo tėviškės mišku prisimena K. Kaltenis:

„Vienąkart ėjom mišku visi trys broliai kartu ir dairydamiesi aplink skirstėmės medžius pagal pirmąją vardo raidę. Vyriausiajam Aloyzui išrinkome ąžuolą, – ir jis daug metų dirbo girininku Ariogaloje, man atiteko klevas, – ir likimas lėmė eiguliauti Lapkalnyje ir Pajieslyje, o jauniausiam Izidoriui parinkome ievą, bet moteriškas medžio pavadinimas jam nepatiko, miškininku jis netapo, dirbo statybininku.“

Dar 1963 metais, kai K. Kaltenis Paliepių girininkijoje, Lapkalnio eiguvoje, pradėjo eiguliauti vietoj tėvo, netrukus eiguvos sodyboje ėmė sėti ir auginti dekoratyvinius medžius ir krūmus. Anuomet iš kiekvieno eigulio buvo reikalaujama turėti savo daigynėlį arba medelynėlį ir prižiūrėti jį. Jau tada K. Kaltenis retųjų augalų sėklų ne tik parsiveždavo iš mūsų šalies botanikos sodų ir dvarų sodybų, bet ir parsisiųsdavo paštu iš buvusios Sovietų sąjungos botanikos sodų ir kitų objektų, kurių geografinės ribos driekėsi pradedant Kaliningradu, baigiantis Tolimaisiais Rytais, Vladivostoku.

Ir pats nemažai svetimžemių sėklų ir daigų parsiveždavo iš kelionių (iš Kaukazo kalnų, Karpatų, Juodosios jūros pakrančių ir kitur), atsiskyręs nuo ekskursijų ,,pabėgdavo“ į botanikos sodus. Tokios kelionės tęsėsi ir siuntos su sėklomis į jo namus plaukė dar ilgus dešimtmečius po to, kai kolekcija išaugo į parką.

1970 metais K. Kaltenis pradėjo dirbti Pajieslio kolūkio eiguliu, o po metų, jo idėją palaiminus to kolūkio pirmininkui Vaclovui Vitui, ganyklose, nenaudojamuose kolūkio žemės plotuose, apaugusiuose krūmynais, vaizdingoje teritorijoje palei Šušvę, buvusios Skinderiškio dvarvietės žemėje, įkurtas parkas, į kurį perkelta ir metams bėgant buvo plečiama dendrologinė kolekcija. 1971 metų balandžio 1 dieną pasodinti pirmieji medžiai: sibirinai kėniai, maumedžiai, skroblai, ąžuolai ir kiti.

Ten, parko pašonėje, už trijų kilometrų nuo gimtojo K. Kaltenio Beržytės kaimo, ir įsikūrė Kaltenių šeima. Pasidairius vien tik pačios sodybos teritorijoje, užimančioje apie tris hektarus, retų ir vertingų augalų rūšių įvairove nusivilti netenka. Būtent iš sodybos ploto, kurį K. Kaltenis vadina parko širdimi, medžių ir krūmų sėklas renka retas jų rūšis tyrinėjantys ir veisiantys dendrologai, miškininkai.

„Pirmoji lopšinė man buvo miško ošimas.“

Visame Skinderiškio dendrologiniame parke augalai sugrupuoti pagal geografinius regionus, bendrą vaizdą pagyvina riedulių kompozicijos, medžio skulptūros, pasirūpinta ir erdve šventėms. Panaikinus Pajieslio kolūkį, šis parkas perduotas Kėdainių miškų urėdijos globon. O K. Kaltenis, savo rankomis sukūręs šį gyvą, unikalų kūrinį, ilgus dešimtmečius buvo jo pagrindinis prižiūrėtojas, nenuilstantis nuo ryto iki sutemų.

Parko įkūrėjui ir puoselėtojui miškininkui K. Kalteniui įteiktos dvi reikšmingos premijos: 1993 m. – Valdo Adamkaus vardo premija, 2011 m. – Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premija.

Tūkstančio magnolijų idėja

Originalią savo idėją Lietuvos tūkstantmečio proga pasodinti tūkstantį magnolijų miškininkas K. Kaltenis pavertė tikrove.

Proginės giraitės ir medžių sodinimo talkos – Skinderiškio dendroparko tradicija. Vien proginių ąžuolynų yra bent trys, tarp jų – ir Atgimimo. Kaip sodino medžius šiame parke, mena ir ne vienas ministras, ir kiti garsūs Lietuvos žmonės, daugybė talkininkų.

Tačiau sumanymas pasodinti magnolijų giraitę galėjo atrodyti rizikingas vien todėl, kad tai šiltųjų klimato juostų medis (rečiau – krūmas). K. Kaltenis įrodė, kad magnolija, puošianti Japoniją, kitas Rytų Azijos šalis, gali augti ir Lietuvoje. Seniausios magnolijos Skinderiškio dendroparke sodintos dar 1971 metais.

Šiandien kvapnūs, įspūdingio dydžio magnolijos žiedai mūsų šalyje jau nėra naujiena. Kadangi magnolijos nepakenčia kalkingos žemės ir mėgsta drėgmę, pasodintus augalus iš pradžių tenka laistyti. Žiedai sukraunami po 3–6 metų, o kartais to laukiama ir kelis dešimtmečius.

Neįprasta – kad, tarkim, japoninės magnolijos (Magnolia kobus) baltus žiedus sukrauna dar tada, kai medis būna be lapų. Užtat kai kuriems parko ekskursantams iš tolo panašu, tarytum krūmelis būtų baltais popieriukais apkaišiotas. K. Kaltenis yra pastebėjęs ne tik tai, kad japoninės magnolijos anksčiausiai sukrauna pumpurus, bet ir tai, kad jie išsiskleidžia dažniausiai per jo gimtadienį, balandžio 18 dieną.

Sulanžo (Magnolia x soulangiana) ir lelijažiedės (Magnolia liliiflora) magnolijos nėra labai atsparios šalčiams, bet Skinderiškio dendrologiniame parke auga ir jos.

Krūminės lelijažiedės magnolijos žiedai – avietiniai, siauros taurės formos. Įdomu tai, kad paprastai šios magnolijos žydi gegužę ar birželį, o mes jos kiek pavytusį pumpurą nufotografavome rugsėjį. Kartais magnolijos žydi pakartotinai, nors toks žydėjimas nuvargina augalą.

O štai aromatingoji Zyboldo magnolija (Magnolia Sieboldii), kurios žiedai iš tolo akino baltumu būtent rugsėjo mėnesį, įprastai žydi vėlai vasarą, kartais rugsėjį.

Šviesioji magnolija (Magnolia obovata) kitaip dar vadinama kiaušiniškąja – dėl atvirkščiai kiaušiniškos formos lapų. Skinderiškio parko žemė išaugino ir žvaigždinę magnoliją (Magnolia stellata) – su ryškiai baltais žvaigždės formos žiedais, skėtinę (Magnolia tripetala), puošniąją (Magnolia denudata) ir kitų rūšių magnolijas. Dėl subtilaus aromato magnolijas vertina ir kvepalų gamintojai.

Įdomiausių augalų dešimtukas

Savo sodybos teritorijoje Kęstutis Kaltenis puslankiu susodinęs dešimt, jo požiūriu, įdomiausių Skinderiškio dendroparko augalų. Mums bevaikštant kiekvieno iš tų „TOP 10“ augalų pavadinimas nuskamba ne tik lietuviškai, bet ir lotyniškai. Ne vien šių, bet ir kitų medžių, krūmų pavadinimai parko puoselėtojo atmintyje išsaugoti lotyniški.

Pirmenybė suteikta dviskiaučiam ginkmedžiui (Ginkgo biloba) – seniausiam Žemės rutulio „gyventojui“, kuris aptiktas dar prieš kelis milijonus metų. Jo amžiaus trukmė – tūkstantis metų ir daugiau. Nuo senų senovės (ypač kinų medicinoje) ginkmedis vartotas atminčiai gerinti, galvos svaiguliui malšinti.

Antroje vietoje – tikroji metasekvoja (Metasequoia glyptostroboides) – senas spygliuotis, kuris rudenį meta spyglius, gali išgyventi apie 600 metų. Tai labai reta reliktinių medžių rūšis, dar išlikusi centrinės Kinijos miškuose.

Kitas įdomus augalas – mums gerai pažįstamas kukmedis (Taxus) – nuodingas spygliuotis su raudonomis uogomis. K. Kaltenio teigimu, anksčiau kukmedžiai Lietuvoje buvo labai paplitę, tačiau išnaikinti, nes buvo pražūtingi arkliams – paėdę kukmedžių jie nugaišdavo. „Mano pypkė kukavinė“ – šie populiarios dainos žodžiai primena būtent kukmedį, iš kurio medienos buvo pagaminta toji pypkė.

Įdomybėms priskirtos ir magnolijos, kurias jau aptarėme prieš tai. O dar vienas augalas iš „TOP 10“ – septynskiautis kalopanaksas (Kalopanax septemlobus) – aralinių šeimos augalas su dygliuotu kamienu ir giliai skiautėtais lapais, atkeliavęs iš Rytų Azijos. Lietuvoje jis dar vadinamas dygliuotoju ženšeniu.

Cukrinis klevas (Acer saccharum) – Kanados nacionalinis medis. Šis aukštas, platus, didingas klevas – vienas mėgstamiausių K. Kaltenio medžių vien jau todėl, kad klevas. O cukriniu pavadintas jis dėl to, kad sula yra saldžiausia iš visų klevų. Kai anksčiau Kanadoje iš jo leisdavo sulą, išgarindavo vandenį ir gaudavo cukrų.

Sodriai žalia, puošni liana mandžiūrinė kartuolė (Aristolochia mandshurica) į Skinderiškio dendroparką atkeliavo iš Tolimųjų Rytų.

Hamamelio (Hamamelis virginiana) krūmas įdomus tuo, kad pražydęs vėlai rudenį, žydi kiekvieną žiemą geltonais žiedukais. O kadangi šis krūmas savo lapais primena lazdyną ir sukrauna nevalgomas dėžutes su juodomis sėklomis, kitaip dar jis vadinamas raganos arba velnio riešutu.

Amerikinis rododendras (Rhododendron catawbiense) kilęs iš Šiaurės Amerikos. Žiemoja jis su lapais, žydi gegužės – birželio mėnesiais rausvais žiedais, mėgsta rūgščią dirvą.

Dešimtoji įdomybė – paprastasis amalas (Viscum album) – K. Kaltenio žodžiais tariant, pusiau parazitas, augantis ant medžių, daugiausia ant beržų. To visžalio puskrūmio lapija kartais gali siekti ir metrą.

Norėjo išsaugoti ateities kartoms

Savotiški natūralūs intarpai tarp medžių kompozicijų ir sodybos puošmena – akmenų-riedulių grupelės. Išsaugoti kaip istorinę vertybę – toks buvo pagrindinis tikslas miškininko Kęstučio Kaltenio, rinkusio tuos akmenis dar melioracijos laikais:

„Kai vyko melioracija, akmenskaldžių ir kolūkio pirmininko vis prašiau neskaldyti visų iš laukų suvežtų akmenų, nemažai tų riedulių atsirinkau sodybai ir parkui. Dabar akmenų mažėja Lietuvoje, jie gadinami, skaldomi tai stulpeliams, tai tvorelėms, pamatams... O aš norėjau išsaugoti juos ateities kartoms.“

Miškininkas ir pavadinimus parinko dažnam iš akmenų. „Ašara dievo aky“ – vienas iš riedulių su išties ryškia vandeninga „akimi“. Stabtelim Kęstučio Kaltenio iš akmenų susikurtoje poilsio vietoje: kiek atsikvėpęs savo akmenų „soste“, parko puoselėtojas kviečia toliau pasidairyti po sodybą.

Rudenį spalvingiausia čia klevų gausybė: nuo apskritalapio klevo (Acer circinatum) ir skaisčiai raudono Zyboldo klevo (Acer sieboldianum) iki plaštakiškojo (Acer palmatum) – su tam tikru panašumu į palmę. Vien pastarojo klevo priskaičiuojama per du šimtus formų, o parke – keliolika. Plaštakiškasis klevas auga iki dviejų metrų, tinka mažesniems sodams. Lapai – gelsvai žalsvi su raudonais kraščiukais.

O štai gelsvažiedis tulpmedis (Liniodendron tulipifera) – magnolijų giminaitis. Jis dar vadinamas lyrmedžiu, nes lapai primena lyrą. Geltonas tulpes savo forma primena žiedai, prasiskleidžiantys birželio viduryje. Šis medis gali pasiekti 50–60 metrų aukštį.

„Kai rudenį miške pagelsdavo skroblų lapai, tai atrodydavo, kad saulė nusileido...“

Japoninę kriptomeriją (Cryptomeria japonica) K. Kaltenis vadina parko stebuklu, nes pavyko užauginti šilumamėgį augalą, paplitusį Japonijos ir Kinijos subtropikų miškuose. Šių kriptomerijų Lietuvoje yra labai nedaug, ir medelynuose jos kartais iššąla.

Japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum) rudenį nusidažo geltonomis, oranžinėmis spalvomis. O per vasarą apvalūs lapai spalvas keičia tris keturis kartus: raudoni, žali, margi, violetiniai, geltoni.

Valgomasis kaštainis (Castanea sativa), natūraliai paplitęs pietryčių Europoje ir Mažojoje Azijoje, įdomus valgomais kaštoniniais riešutais, K. Kaltenio žiniomis, ypač mėgstamais italų. Iš tų „kaštonų“ malami miltai, jie vartojami kaip užkandis, jų dedama į konditerijos gaminius.

Neįprastas reginys – maumedžius apraizgiusi laipiojanti hortenzija (Hidraugia petioaris), nusagstyta baltais žiedais.

Parko vaizdą rudenį pagyvina pačios savaime prisisėjusios sprigės (Impatiens) – aukštos (iki dviejų metrų) žolės su rausvi žiedeliais. Tarp jų matyti pailgos dėžutės su sėklomis, kurios paliestos sprodinėja, „šaudo“.

Kiemo galiūnai – juodasis riešutmedis ir skroblai

Vėl sugrįžę į sodybos kiemą, stabtelim po didingu juoduoju riešutmedžiu (Juglans nigra). Tai vienas puošniausių riešutmedžių, nors K. Kaltenis į kiemą pataria sodinti mažesnius riešutmedžius, tarkim, graikinius. Juodasis riešutmedis, paplitęs Šiaurės Amerikoje, užauga iki 30–40 metrų aukščio. Jo riešutai skanūs, bet mažesni negu graikinių riešutų, su labai storu kevalu, kurio be plaktuko nepraskelsi. Juodojo riešutmečio mediena labai vertinama baldų gamintojų.

Ten pat, kieme, riogso ir savotiška reliktinė vaikų laipynė, kuriai pagaminti užteko paimti ir šiek tiek apdoroti natūralų medžio kamieną. K. Kaltenio dukra Irma paaiškino, kad ši laipynė sodyboje saugoma kaip vaikystės prisiminimas. Beje, šiandien miškininkas nepamiršta pasirūpinti kačiukais, kurių sodyboje glaudžiasi ne vienas – jiems ir kopėtėles, skirtas laipioti per langą, pastatė.

Kelias iš sodybos vartų link veda senų vietinių skroblų (Carpinus betulus) taku. Neatsitiktinai – Skinderiškis yra ties skroblų arealo riba: į pietvakarius nuo šio parko skroblų gausu, ten jie natūraliai auga, o į šiaurės vakarus – nėra.

Tų sodybos skroblų aukštis yra perkopęs dvidešimt metrų. Kadangi šių medžių mediena yra kieta, Kęstučio Kaltenio prisiminimu, anksčiau iš jos gamindavo vandens ir vėjo malūnų krumpliaračius. Jis apgailestauja, kad lietuviai skroblus, neaugančius liemeningu medžiu ir netinkamus lentoms, daug kur naikindavo. Bet sodybų gyvatvorėms miškininkas siūlo rinktis būtent skroblus (vietoj tradicinių ligustrų ar kaulenių). Iš skroblų galima sukurti tankią ir aukštesnę gyvatvorę.

Skroblai dendroparko puoselėtojui Kęstučiui Kalteniui primena vaikystę: „Kai rudenį miške pagelsdavo skroblų lapai, tai atrodydavo, kad saulė nusileido...“

Autorės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.