Kolekcininkė: „Negražių pelargonijų nebūna“

Lemtingoji paroda

„Drąsiai galiu sakyti, kad šia kolekcionavimo liga užsikrėčiau prieš penkerius metus, VUŠA Botanikos sodo parodoje pamačiusi, kokio gražumo gali būti pelargonijos. Ypač pakerėjo tulpiažiedės ir rožiažiedės, – prisimena S. Barzinskienė. – Jau tada parodoje nusipirkau šešias. Ir nustebau, kad pajudinusi lapus, nepajutau jokio kvapo, nors tai būdinga įprastoms pelargonijoms (dėl to šių gėlių gerbėjų kiek mažiau negu galėtų būti). Nuo tol nepraleidžiu nė vienos Žolinių parodos botanikos sode. Po pirmąkart aplankytos parodos jau tų pačių metų žiemą pasitikau su pusšimčiu pelargonijų vazonėlių, kuriuos įsigijau vėliau. Man tai didelis atokvėpis – gėlės padeda užmiršti rūpesčius ir pasisemti naujos energijos.“

Naujos selekcininkų veislės išskirtinės žiedo didumu: kartais jo skersmuo siekia 4–6 cm, o ką jau kalbėti apie visą žiedyną. Pačios gražiausios Stanislavai yra zonartikai – geltonųjų pelargonijų grupė ypač stambiais žiedais ir mėgstančios didelius vazonus.

Per žiemą praranda, pavasarį atnaujina

Kaip sakoma, bevalgant apeitas didėja. Vienų gėlių netekusi per žiemą, pelargonijų mylėtoja pavasarį kolekciją pildo naujomis. Šį pavasarį jų skaičius jau viršijo 300. Tarp jų nemažai ir ukrainietiškų veislių. Artimieji neprieštarauja, kad gėlės užima vis daugiau vietos, netgi priešingai – jas pradėjo kolekcionuoti ir marti Karolina.

S. Barzinskienė pastebėjusi, kad pelargonijoms patinka rytinė palangė. Kadangi ant jos netelpa, kitas laiko specialiuose stelažuose, dirbtinai apšviesdama po 12 valandų per parą.

Šiauliškė perspėja neišsigąsti, kai žiemą šios gėlės numeta lapus. Geriausiai išsilaiko tos, kurios ištisus metus praleidžia ant palangių. Pavasarį jas apgeni ir persodina į durpių ir komposto mišinį, o atšilus orui, gėlės iškeliauja į balkoną.

Pelargonijas ji laisto saikingai, joms jau geriau sausra negu būti šlapioms. O trąšoms visai neišrankios: „Tinka viskas, kas pasitaiko po ranka.“

Pagrindinė liga, gresianti šioms gėlėms – juodoji kojelė, nuo kurios labai pajuoduoja kotas ir augalas žūva. O tai dažniausiai nutinka dėl per gausaus laistymo.

Vasarą pelargonijas gana įnirtingai atakuoja išsiritę drugelių vikšrai, smarkiai apgraužiantys lapus. Tenka jų ieškoti po lapais ir kantriai rankioti.

Kaip daugina atžalomis

S. Barzinskienė perspėja, kad prieš dauginant pelargonijas atžalomis, motininio augalo žemė turi būti visiškai sausa, kelias dienas nelieta. Tada renkamės gražią, jauną, tvirtą šakelę ir su aštriu peiliu nupjauname po lapais maždaug 1–1,5 cm žemiau šakelės. Pašaliname porą apatinių lapų, pati šakelė 4–5 valandoms paliekama džiūti. Tada merkiama į vandenį arba į tirpalą su įšaknydinimo stimuliatoriumi ir laukiama šaknelių.

Atžalėlei išleidus šakneles, šiaulietė jas sodina į mažas, permatomas stiklinėles, į daigams skirtas žemę. Kai ten suleidžia šakneles, persodina į didesnę talpą. Niekada nesodina iškart į didelius vazonus. Sutvirtėjusius daigelius tręšia augalo augimui ir šaknų sistemai skirtomis trąšomis.

Jeigu augalas pats neformuoja krūmo, nupjauname viršūnę, palikdami 4–6 lapelius. Tada augalai pradeda šakotis ir daug gausiau žydi.

„Negražių pelargonijų nebūna, o žydi jos nuo ankstyvo pavasario iki spalio pabaigos ar lapkričio vidurio, tad visoms linkiu jas pamilti“, – patarė Stanislava.

Stanislavos Barzinskienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.