Kolekcionavimas – tarsi nepagydoma liga

Taip savo pomėgį apibūdina Joniškio r. Kalnelio kaimo gyventojas, pensininkas Albinas Danta,  savo sodyboje įkūręs senienų muziejų. Šią svajonę nagingas ir darbštus žmogus vijosi keletą dešimtmečių, būsimajam muziejui pamažu rinko ir kaupė įvairius eksponatus. Slaptas hobis nugalėjo įprastą kaimo gyventojo būdą laikyti gyvulius ar užsiimti žemdirbyste. Turėdamas keletą hektarų žemės Albinas su žmona Nijole, kaip ir visi, kadaise laikė karvę, kiaulių, triušių, bet palaipsniui tapo netipišku ūkininku, o namų muziejukui, kaip jis pats vadina, nusprendė paskirti visą ūkio pastatą.

Domina viskas

Užsukančių į Dantų kiemą žvilgsnį pirmiausia patraukia ilgas ūkio pastatas, kurio sienos apkabinėtos pasagomis. Čia jų nesuskaičiuojama daugybė. Gal bus ir visas 1 000. Jų Albinas rasdavo laukuose, kai prieš kelis dešimtmečius dirbo mechanizatoriumi kolūkyje, o vėliau – pas ūkininką. Žinodami, kad Albinas renka pasagas, draugai, pažįstami jas vis dovanodavo. „Tik dabar tokių metalinių pasagų jau niekur neberasi, nes darbinių arklių niekas nebelaiko“, – apie šių dienų realybę „Ūkininko patarėjui“ pasakoja A. Danta.

Kalneliečių ūkio pastatą paįvairina ir surinkta nemaža metalinių mėsmalių, įvairių žemės ūkio padargų, svilinimo lempų, metalinių skalbimo lentų, svarstyklių, varpelių, spynų, kitokių sodiečių dažnai naudotų įrankių, įnagių kolekcija. Kai šeimininkas pakviečia užeiti į savo muziejuko vidų, lankytojų akys tiesiog raibsta nuo daiktų, kurie kadaise buvo neatskiriama mūsų prosenelių, senelių ar tėvų kasdienės buities dalis. Tai – ne tik siuvimo mašinos ar žibalinės lempos, didelės ir mažos kraičio skrynios, verpimo rateliai, bet ir batai, portfeliai, rankinukai, lagaminai, piniginės, tų laikų valdininkų tarnybinės kepurės, papuošalai, šventųjų paveikslai ir statulėlės, laikrodžiai, muzikos instrumentai, elementoriai, maldaknygės ir kt. Tarp gausybės eksponatų yra ir daug senovinių nuotraukų, įvairių laikmečių monetų.

Atskira patalpa skirta vien lempiniams ir bateriniams radijo imtuvams, kurie čia surikiuoti net keliais aukštais. Yra ir nemažai magnetolų, gramofonų. Kai kurie jų – dar grojantys. Iš viso – gal apie 300, pagamintų nuo 1900 iki 1995 metų. Rusiški, švediški, lietuviški, prancūziški, daniški, norvegiški, amerikietiški... A. Danta savo muziejuje sumaniai panaudojo ir galybę senų vinilinių plokštelių – jomis iškalė savo muziejėlio lubas, tad jos tikrai atrodo originaliai.

A. Danta sako, kad sukaupti eksponatai tose dviejose patalpose jau nebetelpa, todėl dabar teks tam tikslui paskirti ir trečią kambarį – jis bus vietoje malkinės. „Mane domina viskas. Tik gaila, kad daug gerų daiktų žmonės, griaudami senas sodybas, jau yra išmetę į šiukšlynus, sukūrenę arba pusdykiai atidavę į metalo laužo supirktuves. Tad daug vertingų eksponatų jau negrįžtamai sunaikinti ir neišsaugoti ateities kartoms, – dėl tokių neapgalvotų žmonių poelgių apgailestauja kolekcininkas. – Aš, pavyzdžiui, atminčiai dar turiu išsaugojęs savo mamos avėtus guminius batus su paaukštintu kulnu, jos vilkėtą liemenę, nešiotus rankinukus, močiutės 1935 m. austą rankšluostį. Jei būčiau viską pradėjęs rinkti nuo mokyklos laikų, gal Lietuvoje būčiau pirmasis.“

Kelionių maršrutai driekiasi ir į Latviją

Kai išėję į pensiją Albinas su žmona Nijole rimtai pradėjo užsiimti senovinių daiktų kolekcionavimu, tai dabar praktiškai tam ir skiria visą savo laisvalaikį. Dažną savaitgalį jie važiuoja į tai viename, tai kitame Lietuvos mieste ar miestelyje vykstančius sendaikčių ar bagažinių turgus, lanko tokio profilio parduotuves. Iš ten visada sugrįžta su vienu ar kitu nauju eksponatu. Pasak Albino, nors, pavyzdžiui, tokį gramofoną ar senovinį laikrodį namuose jau turi, tačiau jie neveikia, trūksta kokios nors detalės, tad naujai įsigyti daiktai praverčia tam, kad juos vėl būtų galima prikelti naujam gyvenimui.

„Jau beveik išvažinėta visa Lietuva. Gal nebuvome tik Alytuje ir Druskininkuose. Informaciją apie vykstančius sendaikčių turgus nuolat sekame internete, daug vertingų daiktų atskirame tinklalapyje galima išmainyti į tokius, kokių neturime. Dažnai lekiame į Latviją – Kerpenę, Ikštilę, Skrundą, Bikernielius. Ten būna europinio lygio sendaikčių turgūs, suvažiuoja latviai, estai, lenkai, galima vaikščioti keletą valandų. Apskritai sendaikčių turguose mums visada įdomu susitikti ir pasikalbėti, padiskutuoti su kitų šalių senienų kolekcionieriais. Kai kurie jau tapo mūsų draugais, – apie savo pomėgį, kuriam negaili nei laiko, nei pinigų, pasakoja Albinas ir Nijolė. – Visada įdomu užsukti ir į miestų sendaikčių parduotuves. Pavyzdžiui, vienoje tokioje parduotuvėje Telšiuose aptikome seną nuotrauką, kurioje įamžinta pirmoji Joniškio bažnyčia. Esame tarsi kūnai be dūšios, sulaukiame savaitgalio ir važiuojame. Kadangi laikome tik vištas, problemų, kas prižiūrės ūkį, nekyla.“

Pradžia – nuo akmenų

Dantų šeimos meilė rieduliams prasidėjo daugiau kaip prieš 30 metų, kai Nijolė ir Albinas Kalnelio gyvenvietėje iš ūkio gavo namą. Deja, jo aplinka negalėjo pasidžiaugti – čia teaugo kriaušė ir gluosnis, pūpsojo plytų krūva. Vėliau, kai šeima šią sodybą nusipirko, prasidėjo didysis jos atgimimas. „Dažnai plušėdavome net iki pusiaunakčio. Juk gyventi be medžių – nyku, – prisimena pašnekovai. – Sodinome vaismedžius, dekoratyvinius krūmus, gėles. Įdomesnius, retesnius augalus vežėmės iš visų Lietuvos kampelių.“

Dirbdamas ūkio mechanizatoriumi ir gerai žinodamas visus aplinkinius laukus, šeimos galva „susirgo“ akmenų liga. Tad jau pavasarį, iš žemės išėjus pašalui, prasidėdavo didžiosios šeimos odisėjos. Tų akmenų, prsimena Dantos, laukuose būdavo tarsi prisėta. Tik išrenka, ir vėl, žiūrėk, „priauga“. Vežė Albinas tas gamtos dovanas namo ir traktoriumi, ir motociklu „Jawa“. Vėliau, žinodami Albino silpnybę, apie tai, kur glūdi koks gražesnis akmuo, jam pranešdavo ir bendradarbiai. Kai kurie didesnius riedulius padėdavo įkelti į transporto priemonę. „Grįždavome namo visi murzini tarsi šernai – juk ne juokas būdavo į kėbulą įkelti kokių kelių šimtų kilogramų svorio galiūną. O kai kuriems įkelti reikėjo ir krano. Tie akmenys į mūsų sodybą suvežti iš visų Lietuvos kampelių. O vienas, pavyzdžiui, yra pargabentas net iš Ignalinos rajono. Aptikome pakelėje, važiuodami aplankyti kariuomenėje tarnavusio sū-naus“, – mena Dantos.

Prieš keletą dešimtmečių gražiai tvarkoma Dantų sodyba buvo vadinama Joniškio rajono Mosėdžiu. Čia važiuodavo daug ekskursijų. Nijolė, dar be galo mėgstanti ir siuvinėti, iki šiol negali pamiršti žmonių, atvažiavusių iš vieno Žemaitijos rajono, laimingų šypsenų, kai jiems leido prisiminimui kaip suvenyrų pasirinkti ir parsivežti iš jų kieme pūpsojusios krūvos po akmenuką.

Visi kažkada surinkti akmenys, nors ir apsamanoję, Dantų sodybą puošia iki šiol. Kai kurie jų šeimininkams ypač brangūs. Pavyzdžiui, vienas akmuo su iškalta 1904 metų data ir išnykusio Vytaučių kaimo pavadinimu atkeliavo iš Nijolės tėviškės. Dubenuotasis – taip pat iš jos gimtosios sodybos. Kitą dubenuotąjį akmenį, kurį įkurdino kieme prie pačių pasistatyto kryžiaus, Albinui yra padovanojęs draugas. Gėlės ir medžiai iki šiol yra šios grožį ir gamtą mylinčios šeimos silpnybė. Nijolė, ypač mėgstanti rožes ir kaktusus, kurių turi apie 40 rūšių, gal šimtą jų šią vasarą pasodino lauke, tarp akmenų. Ir, šeimininkų nuostabai, visi jie vienu metu sužydėjo! Sutuoktiniai prieš kelerius metus savo 60-mečių proga nusprendė sklype įveisti spygliuočių gojelį – pasodinti jų 60. Šiandien čia gražiai žaliuoja ne tik jau šeimininkus praaugusios pušys, bet ir eglės bei kiti medžiai, visus džiugina Nijolės puoselėjamos rožės.

Autorės ir Albino DANTOS nuotraukos 

Birutė ČIŽIENĖ