Konkreti pagalba žemdirbiams ar pasišildymas svetimais pinigais?

Vyriausybė uždegė žalią šviesą Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) siūlymui sudaryti teisines sąlygas steigti žemės ūkio rizikos valdymo fondus. Nors pati ministerija tai vadina visiškai nauju įrankiu, padėsiančiu ūkininkams stabilizuoti pajamas, amortizuoti nuostolius, tačiau patys žemdirbiai į šį fondą žiūri skeptiškai – jiems pastarasis labiau primena „rankų pasišildymą“ nacionalinėmis ir Europos Sąjungos (ES) lėšomis.

Kompensuotų visus praradimus

Tai būtų visiškai naujas instrumentas ir padėtų valdyti žemdirbių veiklos rizikas, o jos pastaruoju metu vis didėja dėl nepalankių oro sąlygų, nestabilių produktų supirkimo kainų ir kitų nuostolingų reiškinių bei aplinkybių.

Pasak žemės ūkio ministro Andriaus Palionio, naujoviškas rizikos valdymo įrankis reikalingas, nes padėtų stabilizuoti ūkininkų pajamas.

Rizikos fondų idėją pasiūliusios ŽŪM pranešime teigiama, kad šiuo metu žemdirbiai, saugodamiesi nuo didelių nuostolių, gali apdrausti savo pasėlius bei ūkinius gyvūnus nuo ekstremalių meteorologinių reiškinių, pavojingų užkrečiamų gyvūnų ligų, tačiau draudikų paslaugomis naudojasi daugiausia tik stambieji ir vidutiniai ūkiai, o patiriami nuostoliai kompensuojami tik iš dalies.

Iš fondo lėšų, kaip teigiama, būtų galima kompensuoti visus pajamų praradimus, kai ūkio pajamos krinta daugiau kaip 30 proc., palyginti su praėjusių trejų metų ūkio pajamų vidurkiu.

Fondų steigėjai ir valdytojai

Pagal ŽŪM sumanymą fondus galės savanoriškai steigti ne mažiau kaip 5 asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla. Kad galėtų gauti finansinę paramą, toks fondas turėtų parengti savo veiklos taisykles, turėti administratorių ir būti pripažintas tinkamu. Paraišką paramai turės teikti fondas, o jo dalyviai žemdirbiai gaus paramą priklausomai nuo patirtų nuostolių ir fondo patvirtintų taisyklių, nenukrypstant nuo Kaimo plėt­ros programos nuostatų.

Fondo lėšas sudarytų jo narių įnašai, valstybės biudžeto ir ES parama, juridinių bei fizinių asmenų savanoriški įnašai bei kitos teisėtai įgytos lėšos, tarp jų – investavimo į vertybinius popierius grąža bei palūkanos už indėlius, tačiau nebus galima investuoti valstybės ir ES paramos lėšų.

Fondui nutraukus veiklą, jame sukauptos lėšos būtų grąžinamos fondo nariams proporcingai jų sumokėtoms įmokoms, atskaičius administravimo išlaidas.

Be skaičių ir pavyzdžių

Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad jo vadovaujama institucija ne tik skeptiškai, bet ir įtariai vertina ministerijos pasiūlytų rizikos fondų idėją.

„Be abejo, reikia valdyti rizikas, bet jei ką nors kuriame, tai pirmiausia turime pateikti argumentus, kam naujovė reikalinga ir ką ji gali duoti. Fondas tarsi būtų reikalingas ūkininkams, todėl jie turėtų idėja patikėti, suprasti veikimo principus ir taisykles, kodėl jis reikalingas“, – kalbėjo ŽŪR vadovas.

Anot jo, valdžios vyrai dažnai bando priimti svarbius sprendimus, nepasitarę su specialistais ir nepakankamai apie juos diskutavę. Bent jau ŽŪR, kaip žemės ūkio savivaldos organizacija, neturėtų būti pamiršta diskusijose, jeigu tokių būtų.

„Paskaičius Vyriausybės priimtą dokumentą, nesunku suvokti, kad tokie savanoriški fondai galėtų tenkinti tik stambiųjų žemės ūkio subjektų poreikius, – kalbėjo dr. A. Svitojus. – Neaišku, kodėl fondą gali kurti 5 ūkininkai. Gal tai bus kaip kooperatyvas ar kokia uždara akcinė bendrovė? Jei kas nors kuriama, pirmiausia turi būti aišku ūkininkams, kam tokių dalykų reikia, o ne iš viršaus nuleistos neaiškios idėjos, realybėje sunkiai įgyvendinamos.“

ŽŪR vadovas svarsto, kad fondą galėtų steigti siaura grupelė asmenų, kurie susikurtų finansavimo mechanizmą ir pretenduotų į valstybės bei ES fondų paramą. Jo žodžiais, steigti savanoriškus rizikos fondus savomis lėšomis niekas nedraudžia ir dabar, bet šie pretenduoja į paramą, todėl kyla įtarimų, ar jie nereikalingi tik ES paramos lėšoms įsisavinti.

Dr. A. Svitojaus nuomone, jei toks fondas steigiamas, tai jis turėtų tarnauti visiems šakiniams ūkininkams. Paprastai turėtų būti vos ne privaloma tvarka tą fondą papildyti nuolat, o kai fondo steigėjai yra maža grupė, gali prasidėti įvairios manipuliacijos, užmiršus pagalbą ūkininkams.

Europoje – tik nesėkmės atvejis

Žemės ūkio rizikos valdymo fondai, jei tokių atsirastų, galėtų konkuruoti su pasėlių savidraudos fondo „Vereinigte Hagel“ filialu Lietuvoje „VH Lietuva“, o nuo šių metų vasario – jau ir su draudimo bendrove BTA, taip pat pradėjusia sudarinėti pasėlių draudimo sutartis. Be to, yra kelios draudimo bendrovės, kurios imasi drausti ūkinius gyvulius nuo epideminių ligų, vagysčių ir kai kurių kitų rizikų.

Vis dėlto „VH Lietuva“ vadovas Martynas Rusteika tik juokiasi iš ŽŪM sumanymo steigti rizikos valdymo fondus. Pasak jo, pagal ES reglamentą galimybė kurti panašius darinius yra, ir tokius projektus galima remti ES lėšomis, tačiau tokių fondų praktikai galima priskirti nebent tik pernykštį įsteigtą rizikos fondą Belgijoje, neatlaikiusį nė metų. Dabar jis baigiamas likviduoti, o jo turtas ir įsipareigojimai perduodami draudimo bendrovėms. Tai buvo vienintelis bandymas Europoje įsteigti žemės ūkio rizikos valdymo fondą.

Primintina, kad Lietuvoje su įvairių žemės ūkio rizikų draudimu nesusidorojo buvusi UAB Žemės ūkio banko draudimas, o dauguma pagrindinių Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių naminius gyvūnus imasi apdrausti tik lojaliems ir išskirtiniams klientams, apdraudžiantiems visą galvijų bandą.

Bendrovę Žemės ūkio banko draudimas Lietuvoje po kurio laiko pakeitė „VH Lietuva“, o jos vadovas M. Rusteika ŪP teigė, kad kiekviena draudimo bendrovė sudarytas dideles draudimo sutartis perdraudžia didžiausiose perdraudimo kompanijose, pavyzdžiui, Londone veikiančioje „Lloyd’s“, sau pasilikdamos tik 5–10 proc. rizikų. Savidraudos fondas „VH Lietuva“ šiuo požiūriu elgiasi kitaip: jo savininkė „Vereinigte Hagel“ yra stambiausia Europoje pasėlių draudimo įmonė, veikianti 10-yje Europos valstybių. „Europa didelė: kai ekstremalūs meteorologiniai įvykiai vyksta viename regione, kituose ramiau. Taip fondas ir dalijasi žalomis“, – sako Lietuvos filialo vadovas.

O štai „BTA draudimas“ yra Austrijos grupei „Vienna Insurance Group“, veikiančiai Rytų ir Vidurio Europoje, priklausanti bendrovė. Kaip ir „Vereinigte Hagel“, ji veikia daugiau kaip du šimtus metų.

„Lietuva – maža valstybė. Čia tie patys gamtos reiškiniai apima beveik visą šalį. Nėra taip, kad sausra ar liūtis pasirenka, ką aplankyti, o ko ne. Jeigu jau kenčia, tai beveik visi, – sako M. Rusteika ir užtikrina: – Todėl ir vietinis žemės ūkio rizikų valdymo fondas, juolab užsimojęs kompensuoti ne dalį, o visus žemdirbių nuostolius, net ir sukaupęs didžiules lėšas, ištuštėtų jau pirmais arba antrais gyvavimo metais. Dėl tos priežasties neįsivaizduoju, kas norėtų į jį investuoti savo lėšas, kurių netgi pasėlių draudimui pašykšti.“

Jis svarsto, kad jei Europoje ar visame pasaulyje būtų sukurta kokia nors geresnė už draudimą priemonė žemės ūkio rizikoms valdyti, galime neabejoti, tokių fondų būtų tūkstančiai, ir Lietuvai mažai vilčių būti pirmuoju sėkmės atveju.

Akcijos ir rinkos kainų kompensavimas

Žemės ūkio rizikų valdymo fondų sumanytojai nurodo, kad fondo lėšos būtų investuojamos į vertybinius popierius, pavyzdžiui, akcijas, kurių vertė, kaip rodo pensijų fondų patirtis, auga tik ilguoju laikotarpiu, o per krizines situacijas, kokia yra dabar, krinta, todėl tai nėra patikima investicija, kuriai ryžtųsi konservatyvūs asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla.

ŪP pašnekovai visiškai niekine vadina ir žemės ūkio rizikų valdymo fondų sumanytojos ŽŪM idėją kompensuoti ir nuostolius, patiriamus dėl žemės ūkio produktų kainų kritimo. Pasak M. Rusteikos, žemės ūkis yra verslas, o verslas visada rizikuoja. Jeigu produktų supirkimo kainos visada būtų vienodos, būtų labai lengva, jei tik permainingas oras nekoreguotų rezultatų. Tačiau juk visi supranta, kad taip niekada nebus: tokie produktai kaip grūdai, pienas, mėsa tarptautinėje rinkoje, kurios dalis yra ir Lietuva, vienais metais brangūs, o kitais kaina smarkiai krinta, ir tai ūkininkams padaro didžiulių nuostolių.“

Rankelėms pasišildyti

Kaip žinoma, investuoti ES ir valstybės biudžeto lėšų negalima net ir į, kaip tikima, labai perspektyvius vertybinius popierius. Be to, pasiturintys asmenys tai gali daryti ir daro savarankiškai, nebūtina savo lėšas patikėti abejotinam žemės ūkio rizikos valdymo fondui.

Dokumentuose tokie fondai skamba gražiai, bet visi supranta, kad pirmiausia reikia turėti didžiules finansines galimybes ir perdraudimo sistemas, kuriomis naudotis gali tik patikimos draudimo bendrovės.

A. Svitojus teigia, jog, skaitant Vyriausybės dokumentą, kyla daug klausimų ir įtarimų, ar fondai nesumanyti tik rankelėms pasišildyti valstybės ir ES fondų paramos lėšomis – kai kuriems svarbiems asmenims, kurie rūpintųsi fondo lėšų administravimu, įdarbinti, o ūkininkų bėdos – trečiaeilis rūpestis, juolab kad ir paramos taisykles juk susikuria patys fondai.

Neskubės ir daržininkai

Javų augintojai tenkinasi tuo, ką siūlo pasėlių draudimo bend­rovės, nors jos kompensuoja tik garantuotai patirtas žalas, pačios jas įvertinusios. Gyvulių augintojai, neturintys didelių galimybių draustis, rizikuoja kainomis, o kai kurie tiesiog papildo javų augintojų gretas.

Sudėtingiausia daržininkų padėtis. Jie savo rizikas nuo sausrų valdo įsigydami brangią daržovių laistymo įrangą ir vis daugiau mokėdami už laistomą gruntinį ir giluminį vandenį, o jo, kaip tvirtina Lietuvos geologijos tarnyba, šalyje yra neišsenkantys ir nuolat pasipildantys rezervai, nors per pastarųjų dvejų metų sausras pamažu ėmė sekti ir jie.

Apsidrausti nuo ekstremalių gamtos reiškinių pageidautų ir daržovių augintojai, tačiau jų per mažai, todėl ši paslauga jiems per brangi ir gali kainuoti daugiau, negu tikėtina kompensacija.

Rizikų fondų idėja jiems galėtų būti patraukli, bet neskuba ir jie. „Manau, gyvybingi galėtų būti tik šakiniai fondai su specialiomis taisyklėmis. Visiems daržininkams išsiunčiau pranešimą apie galimą dalyvavimą fonde, tačiau nė vieno atsakymo nesulaukiu“, – ŪP sakė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė.

Pasak jos, daržovių augintojai turi ne mažiau rizikų nei kiti žemdirbiai, tačiau susitarti su „VH Lietuva“ dėl specialaus paketo daržininkams nepavyksta. „Daržininkų sektorius Lietuvoje yra mažutis, todėl nėra kritinės masės nei draudimui, nei juo labiau rizikos fondui steigti.

Todėl, jos nuomone, tokio fondo valdymas kainuos brangiau, negu jis surinktų lėšų nukentėjusiam žemdirbiui paremti net ir gavęs ES paramą.

„VH Lietuva“ vadovas prieštarauja, nes, jo žiniomis, Lietuvos daržininkams buvo parengtos taisyklės pagal galiojančias kitose ES valstybėse, tačiau per keletą metų drausdavosi tik 3–5 daržininkai. „Tai per maža imtis, kad tos sutartys kompensuotų mūsų patiriamus nuostolius jų žaloms kompensuoti, todėl paslaugą teko sustabdyti. Ją atnaujintume bet kada, kai tik susiformuotų gerokai didesnė savo pasėlius norinčių apdrausti daržininkų masė, juo labiau kad draudimo taisyklės buvo parengtos pagal tipinį pavyzdį“, – tvirtina M. Rusteika.

Pasak jo, apdrausti savo pasėlius sunku įkalbėti ir javų augintojus. Juos yra apdraudę 20 proc. daugiausia stambiųjų ir vidutinių ūkininkų, o smulkieji daugiausia tikisi dangaus malonės, nors, susidarius didesnei draudimo imčiai, draudimo paslauga būtų dar pigesnė.

Lietuvos pasėlių draudimo imtis

Lietuvos banko duomenimis, 2019 metais Lietuvoje buvo sudaryta 2,2 tūkst. pasėlių draudimo sutarčių. Įmokos siekė 8,15 mln. eurų, o atlyginta 641 žala už 3,03 mln. eurų. Palyginti su 2018 metais, įmokų skaičius išaugo 40 proc., o įmokų suma – 79 procentais. Išmokų skaičius augo 45 proc., išmokų suma – 13 procentų. Taigi, nuo meteorologinių reiškinių Lietuvoje buvo apsaugotas kas penktas javų pasėlių hektaras.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas