Kooperatyvo dar nėra, bet kooperacija sėkmingai veikia

Rietavo savivaldybės Lėgų kaime su sūnumis Ramūnu ir Stasiu ūkininkaujantis Stanislovas Jurkus tvirtai įsitikinęs, kad ūkininkus išgelbėti gali tik kooperacija. Šį savo teiginį jis patikrino praktikoje, kai su kitais ūkininkais įkūrė iki šiol sėkmingai dirbančią ŽŪKB „Pieno gėlė“. Tuo pačiu keliu pasuko ir jo sūnus Ramūnas. Jau treti metai, kai atėjus laikui pjauti kukurūzus, jis su broliu Stasiu ir tėvu Stanislovu kooperuojasi su kitais ūkininkais – Vytautu Jonušu iš Liolių ir Rimantu Vizgirdu iš Vatušių kaimo. Išsinuomoja kukurūzus pjaunantį bei smulkinantį agregatą ir labai greitai jų visų derlius sugula į siloso duobes. Tiesa, ūkininkų būrys būdavo didesnis, bet šiemet kelių jų kukurūzų laukuose šalna pasidarbavo, tad derlių teko nuimti anksčiau.

Neturėjo laiko nei kalbėtis, nei pozuoti

Vyrai taip sukosi, kad per dešimt valandų 20 ha laukas liko tuščias, o žalia masė – paruošta žiemai. Kai iš šalies stebi ūkininkų darbą, atrodo, kad čia sukasi nematomas konvejeris. Galingas (700 arklio jėgų) „Jaguar“ pjauna ir smulkina kukurūzus, o trys traktoriai su priekabomis, vairuojami Stasio Jurkaus, R. Vizgirdo ir V. Jonušo, tą žalią masę veža prie didžiulės tranšėjos, kur juos pasitinka R. Jurkus ir ūkio darbininkas Vacys Mickevičius. Šie su savo traktoriais ją mina. Ir šitaip priekaba po priekabos... Paprašyti papozuoti ir šnektelėti, vyrai pro traktoriaus langą tik rankomis mosteli – eikit šalin. Laimė, kad Stanislovas Jurkus buvo laisvesnis, jis ir sutiko su žurnalistais šnektelėti.

„Kad susikooperavome su kitais ūkininkais, mano sūnaus Ramūno nuopelnas, – pagyrė atžalą S. Jurkus. – Anksčiau turėdavome nemažai vargo, kol gaudavome išsinuomoti smulkintuvą. Neturi 40 ha ploto, niekas pas tave važiuoti neskubės. O juk nesėsi kukurūzų tiek, kiek tau nereikia. Kartu su sūnumis turime daugiau negu 200 galvijų, iš kurių 80 – melžiamos karvės. Gyvuliams, be šieno, dar reikia ir siloso, miežių, ankštinių. Be to, sėjame rapsų, kvietrugių. Ir pievų negali pamiršti. Atrodo, kad nemažai žemės valdome – visi trys po 80 ha, bet jei didžiąją jos dalį apsėsi, kur bandas ganysi?

Žinoma, būtų geriausia patiems tą smulkintuvą nusipirkti. Tada nuo nieko nepriklausytume. Tačiau vienam už smulkintuvą pakloti apie 350 tūkst. Eur... Nebent susikooperavus keliems ūkininkams. Panašią mintį ir brandinu. O kol to nėra, Ramūnas pasiūlė kooperuotis paprasčiau. Pasišnekėjo su keliais pažįstamais ūkininkais ir sutarė. Ir ne vien dėl kukurūzų.

Šį rudenį mano sūnus Ramūnas, ūkininkai R. Vizgirdas ir Audrius Kalnikas susikooperavo ir kartu dirvas pakalkino. Užsisakėm 460 t lietuviškų kalkių. R. Vizgirdas išbarstė 125 t, A. Kalnikas – 120 t, o mes – likusias. Beveik po 7 t į hektarą išbarstėme. Tik ir čia turėjome problemų – nėra tinkamos technikos kalkėms išbarstyti. Jos sulipusios grumsteliais. Laimė, kad turime seną rusišką barstytuvą, vadinamąjį „rumą“, su juo šiaip taip išbarstėme. Ir gerai, kad susikooperavome – viskas pigiau ir greičiau.“

Klausantis S. Jurkaus, buvo nesunku suprasti, kad jis šiųmečiu kukurūzų derliumi net labai patenkintas. „Šiemet daugiau kaip pusė kukurūzų išaugo iki 3,5 m aukščio, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo lėgiškis. – Ne juokas tokius užauginti... Vien mineralinėmis trąšomis norimo rezultato negausi. Reikia mėšlo, reikia žemę kalkinti. Daug ko reikia... Be to, vertėtų kukurūzams parinkti aukštesnę vietą ir stengtis juos pasėti kuo arčiau fermų. Visa laimė, kad jiems nebūtina dažna sėjomaina, tad gali kelerius metus į tą patį plotą sėti. Mūsų sklypas visai šalia fermų, todėl vyrai per dieną ir apsisuko. Jei būtų tekę iš toliau vežti, truktų ilgiau. Kitų dviejų ūkininkų plotai mažesni: R. Vizgirdo – 12 ha, o V. Jonušo – 18 ha. Žinote, žadu dar ir sojoms žemės skirti. Sako, ukrainietiška veislė ‘Anuška’ labai derlinga.“

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotraukos