Kovų diena: nepageidaujami žmogui, bet būtini gamtai

Lietuvos ornitologų draugijos stebėtojai pastebi, kad nemažai kovų, šiomis šiltomis žiemomis, lieka žiemoti Lietuvoje, o tie, kurie išskrido – jau pakeliui namo. Pirmieji pasirodę kovai prie lizdų buvo pastebėti Pasvalio rajone ir Vilniaus mieste. Jie jau pradėjo taisyti savo lizdus, pavasariškai kranksėti bei kelti „vestuves".

Kovai mielai renkasi gyvenimą šalia žmogaus

Kovas nuo seno laikomas žmogaus palydovu – jis įsikurdavo miestuose, miesteliuose, dvarų sodybose, pilių prieigose. Ir šiandien šie paukščiai mielai renkasi gyvenimą žmonių kaimynystėje, dažniausiai perėdami aukštuose medžiuose kolonijomis, rečiau – pavieniuose lizduose. Kai kuriose Lietuvos kolonijose galima suskaičiuoti net daugiau nei tūkstantį lizdų. Deja, didžiųjų kolonijų, kuriose susitelkę per 500 paukščių, Lietuvoje yra vos kelios.

Kovai savo dydžiu primena pilkąją varną, todėl žmonėms, mažiau besidomintiems paukščiais, gali būti sudėtinga juos atskirti. Kovų plunksnos yra vientisai juodos spalvos su lengvai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapas pilkas su ryškia balsva dėme.

Kovai yra artimi migrantai – į savo perėjimo vietas grįžta vos tik pavasarį atšyla orai, dažnai jau vasario pabaigoje, ir ima tvarkyti senus lizdus. Pastaruoju metu šie paukščiai tapo įprasti ir žiemojantys, tačiau šaltuoju sezonu jie dažniausiai apsistoja didžiuosiuose miestuose ar prie sąvartynų. Vis dėlto manoma, kad žiemojantys kovai dažniausiai yra atklydėliai iš šiauresnių kraštų.

„Šie paukščiai dažnai peri kolonijomis, kuriose įsikuria daugelį metų. Kolonijos gali būti itin gausios, kartais jose suskaičiuojama iki 1000 lizdų. Paukščiai dažniausiai minta vabzdžiais ir jų lervomis, grūdais, uogomis, kartais – peliniais graužikais. Deja, dėl keliamo triukšmo ir paukščių veisimosi vietoje teršiamos aplinkos, kovai dažnai yra nemėgstami žmonių, o tai lemia šios rūšies nykimą“, - pastebi Liutauras Raudonikis, Lietuvos ornitologų draugijos vadovas. 

Žmogus – didžiausias kovų priešas

Per ilgus evoliucijos metus kovai išmoko apsisaugoti nuo daugelio natūralių priešų, tokių kaip kiaunės, pilkosios varnos ir kiti plėšrūnai. Pastaraisiais dešimtmečiais kovai susidūrė su nauju grėsme – žmogumi. Nors ši rūšis dažniausiai gyvena šalia žmonių, įsikurdami miestuose ar sodybose, jų keliamas triukšmas ir perėjimo vietose susikaupiantys teršalai dažnai lemia neigiamą požiūrį į šiuos paukščius. Dėl šios priežasties kovai neretai laikomi nepageidaujamais kaimynais, kai jų lizdai naikinami, o jaunikliai ar kiaušiniai išmetami. Džiugu, kad tokia praktika buvo pristabdyta įsigaliojus Europos Sąjungos teisiniams reikalavimams, kurie draudžia paukščių ir jų lizdų naikinimą veisimosi metu. Statistika yra negailestinga – per 30 metų (1986-2016 m.) šios rūšies sumažėjo daugiau nei 50%. O 2018 m. Lietuvos mokslininkų atlikto nykstančių paukščių būklės vertinimo metu (naudojant tarptautinius IUCN kriterijus) kovas priskirtas grėsmingos būklės rūšių kategorijai (angl. Endangered). Tai reiškia, kad nesiimant papildomų apsaugos priemonių, kovų populiacijai Lietuvoje artimiausiais metais gali kilti išnykimo grėsmė.

Be to, tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje kovų populiacija mažėja ir dėl intensyvaus pesticidų naudojimo žemės ūkyje. Šios cheminės medžiagos, patekusios į kovų organizmą per maistą, ne tik mažina jų išgyvenamumą, bet ir tampa dažna suaugusių paukščių mirties priežastimi. Paradoksalu, tačiau kovai, naikindami žemės ūkio kenkėjus, patys tampa aukomis.

Jau ne vieni tyrimai rodo, kad kovai pasižymi aukštu intelektu ir sudėtinga socialine struktūra. Jie geba spręsti problemas, prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų ir netgi atpažinti žmones, su kuriais dažnai susiduria. Kovai besikurdami šalia žmogaus, ne tik peri jo kaimynystėje, bet ir maitinasi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodami, o vykdydami jam skirtą misiją – palaikydami gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai daržininkų nemėgstančių kurklių, pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų. Tad vertėtų atkreipti dėmesį ir susimąstyti, ar esame pakankamai tolerantiški šalia mūsų įsikūrusiems paukščiams?

LOD informacija

Roberto Akstino nuotr.