Kukurūzai – laukų karaliai

Auginami maždaug 240 mln. ha plote

Aukštos maistinės vertės augalas iš esmės pakeitė Europos gyventojų mitybą. Kukurūzų auginimas turėjo socialinių ir ekonominių pasekmių, įskaitant mokesčius ir kontrabandos atsiradimą. Kukurūzų atsiradimas Senajame žemyne pakeitė Europos žemės ūkį, ekonomiką ir kasdienį gyvenimą taip, kaip mažai kas galėjo tikėtis. Dėl aukšto kukurūzų derlingumo europiečių mityba tapo įvairesnė, ir tai lėmė augantį gyventojų skaičių. Pagyvėjo ir ekonomika, nes kukurūzai tapo svarbiu eksporto produktu. Paminėtina ir kulinarinė revoliucija – kukurūzų integracija paskatino naujų Europos patiekalų ir kulinarinių metodų kūrimą. Įvyko žemės ūkio technologijų pokyčiai, atsirado naujų pašarų gyvuliams. Galiausiai kukurūzai atnešė ir socialinių pokyčių – dėl jų prekybos ir auginimo kintantys ekonominiai rodikliai pakeitė ir socialines struktūras, kai kuriuose regionuose pasikeitė klasių dinamika.

Pasaulyje kukurūzai auginami maždaug 240 mln. ha plote (FAO STAT, 2019) ir sudaro apie 30 proc. maisto kalorijų daugiau kaip 4,5 mlrd. žmonių, kurių daugelis gyvena besivystančios ekonomikos šalyse. Kukurūzų rinkos dydis 2024 m. vertinamas 143,62 mlrd. JAV dolerių, o iki 2029 m. turėtų pasiekti 166,57 mlrd. JAV dolerių, prognozuojamu laikotarpiu (2024–2029 m.) numatomas 3,01 proc. augimas. Apskaičiuota, kad Europos kukurūzų rinkos dydis 2023 m. siekė 34,85 mlrd. JAV dolerių, o iki 2028 m. turėtų pasiekti 40,95 mlrd. JAV dolerių, prognozuojamu laikotarpiu (2023–2028 m.) numatomas 3,28 proc. augimas. Per pastarąjį dešimtmetį rinka smarkiai pasikeitė dėl sparčiai didėjančios gamybos, kurią lėmė biotechnologinės pažangos grūdų srityje plėtra. Bendrą kukurūzų derliaus padidėjimą Europos Sąjungos lygmeniu daugiausia lėmė stiprus derliaus padidėjimas Rumunijoje (+46,8 proc.) ir Prancūzijoje (+14,5 proc.).

Pagrindinės kukurūzų augintojos Europoje yra Ukraina, Prancūzija, Italija ir Rumunija. 27 ES valstybėse narėse kukurūzų, skirtų grūdams, plotas sudaro 8 mln. ha, o silosui – 5 mln. ha. Vien Ukrainoje užauginama beveik 10 proc. viso pasaulio kukurūzų derliaus.

Padeda nutraukti ligų ciklus

Šiaurės Europoje kukurūzai paprastai naudojami galvijams šerti, dėl to svarbi ne tik didelė biomasės produkcija, bet ir pašaro kokybė. Pageidautinos pašaro savybės yra didelė krakmolo koncentracija, užtikrinanti aukštą energijos panaudojimo efektyvumą, didelis organinių medžiagų virškinamumas ir maža ląstelienos koncentracija. Be to, norint užtikrinti gerą fermentaciją ir sandėliavimą, būtina optimali sausųjų medžiagų koncentracija derliaus nuėmimo metu. Ankstyvaisiais laikotarpiais kukurūzai Baltijos šalyse nebuvo auginami. Dėl regiono klimato specifikos dažniau buvo auginami rugiai, kviečiai, miežiai ir kiti javai. Po Antrojo pasaulinio karo, ypač sovietmečiu, daugiau dėmesio buvo skiriama žemės ūkio gamybos įvairinimui, kad būtų patenkinti gyventojų maisto poreikiai. Kukurūzai taip pat sulaukė atitinkamo dėmesio, nes juos buvo galima užauginti per pakankamai trumpą vegetacijos laikotarpį. Didelį vaidmenį kukurūzų plitimui turėjo prasidėjusi žemės ūkio modernizacija, technologinė pažanga ir, pradėjus auginti naujas augalų veisles, kukurūzų plotai Lietuvoje padidėjo. Prie kukurūzų populiarumo prisidėjo jų prisitaikymo galimybės prie įvairių dirvožemio tipų ir naudojimo universalumas maistui, pašarams, biokurui, celiuliozei ir kt.

Gyvulininkystė, ypač pieno ir paukštininkystės sektoriai, tapo efektyvesnė, kai kukurūzai buvo įtraukti į gyvulių ir paukščių racioną. Kukurūzai tapo sėjomainos dalimi, nes padeda nutraukti ligų ciklus ir prisideda prie dirvožemio derlingumo didinimo. Kukurūzų įtraukimas į sėjomainas tapo įprasta praktika, padedančia tvariam žemės ūkiui ir teikiančia ekonominę naudą. Kukurūzų liekanose gausu anglies, azoto, fosforo, kalio ir kitų elementų. Į lauką grąžinamos augalinės liekanos gali pagerinti dirvožemio derlingumą ir padidinti auginamų augalų, taip pat ir kukurūzų, derlių. Todėl kukurūzų liekanų panaudojimas tapo svarbia technine priemone dirvožemio kokybės, derlingumo ir azoto trąšų panaudojimo efektyvumo gerinimui. Pastaruoju metu plačiai kalbama apie tai, kad gyvulių, šeriamų kukurūzų silosu, mėšlas gali būti puiki trąša augalininkystei ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją dėl cheminių trąšų naudojimo mažinimo. Deja, žvelgiant iš visos sistemos perspektyvos, modelio „silosas – gyvulių mėšlas – laukas“ poveikis dirvožemio organinės anglies sekvestracijai dar nepakankamai kiekybiškai įvertintas.

Kokias veisles rinktis?

Kokia situacija Lietuvoje? Nuo 2017 m. iki 2023 m. deklaruoti kukurūzų plotai padidėjo 14,5 tūkst. ha. Daugiausia kukurūzų (52,86 tūkst. ha) buvo auginama 2022 m. Tačiau dėl kelerių mažiau palankių kukurūzams metų, suprastėjusios situacijos gyvulininkystės sektoriuje, grūdų kainų politikos 2023 m. kukurūzų plotai sumažėjo iki 52,4 tūkst. ha. Didžiausi kukurūzų plotai 2023 m. deklaruoti Pakruojo ir Pasvalio r.

Dažnai augintojams kyla klausimas: kokias veisles rinktis? Šiandien siūloma daug įvairaus ankstyvumo kukurūzų veislių. Pažvelkime į metus, kai Lietuvoje įsibėgėjo kukurūzų auginimas. „Pioneer“ veislė ‘Justina’ ilgus metus naudota kaip standartinė, su ja buvo lyginamos kitos veislės, net ir naujesnės selekcijos. Tuo metu Vilniaus veislių tyrimo centre kukurūzų veislių ‘Justina’ ir PR39B29 žalios masės derlingumas perkopė 79 t ha–1, o normalizuotų sausųjų medžiagų derlingumas viršijo 36 t ha–1. Žinoma, galima sakyti, kad tai yra 19-os metų senumo istorija, bet „Pioneer“ selekcininkai ir toliau tobulėja, todėl šiandien rekomenduojamos veislės išsiskiria ne tik derlingumu, bet ir augalų atsparumu įnoringoms vidutinio klimato zonos sąlygoms. Kauno ir Pasvalio veislių tyrimų stotyse savo produktyvumu pasižymėjo P7034, P7043, P7179 ir kt. veislės. Dideliu derlingumu (daugiau kaip 60 t ha–1) išsiskyrė P8153, P8086 veislės. Žinoma, geriausiai apie „Pioneer“ veislių privalumus kalba patys ūkininkai. Augintojai visuomet pirmiausia klausia: „Koks veislės derlingumas?“ Klausimas logiškas, bet veislės genetinis potencialas gali atsiskleisti tik sudarius palankias sąlygas – bet koks nuokrypis nuo optimalių sąlygų atneša didesnių ar mažesnių derliaus nuostolių.

Sėjos laikas

Pasirinkus veislę, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į sėjos laiką. Nuomonių yra įvairių ir daugelis stengiasi pasėti anksti, kad užtektų vegetacijos periodo derliui pasiekti technologinę brandą. Sąvokas „ankstyvas“ ir „vėlyvas“ reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios vietovės auginimo sąlygas. Kiekvienoje jų egzistuoja optimali kukurūzų sėjos data, o sėjant prieš ir po šios datos, derlingumas sumažėja.

Žema temperatūra riboja kukurūzų derlingumą ne tik vidutinio klimato zonos šalyse. Vidutinio klimato zonoje kukurūzai sėklų dygimo ir daigų augimo etapais paprastai patiria žemos temperatūros stresą. Net temperatūrai pakilus, daigų augimas nukenčia dėl augalų nesugebėjimo greitai reaguoti į palankius aplinkos pokyčius. Pasėjus kukurūzus anksti, žemos temperatūros stresas daigų stadijos metu paveikia fotosintezę ir sumažina augalo fotosintetinį aktyvumą. Žemų temperatūrų streso sąlygomis išaugusių daigų chloroplastų ultrastruktūra yra netvarkinga ir neatsistato net esant palankioms sąlygoms.

Optimali temperatūra lemia, kad kukurūzai sudygsta per kuo trumpesnį laiką. Kadangi dygimą sudaro keli etapai, kiekvienas jų turi savo optimalių temperatūrų skalę, o dėl dygimo sudėtingumo reakcija į temperatūrą gali skirtis. Sėklų reakcija į temperatūrą priklauso nuo veislės, sėklų kokybės, laiko, praėjusio po derliaus nuėmimo, ir kai kurių kitų veiksnių. Temperatūros pokyčiai dygimo metu daro didelę įtaką sėklų kvėpavimui ir cukraus apykaitai. Dėl neįprasto kvėpavimo sutrinka sėklų dygimui būtinų reaktyviųjų deguonies rūšių homeostazė. Temperatūra atlieka svarbų vaidmenį nustatant sėklų dygimo trukmę, t. y. laiką nuo sėklos patekimo į dirvą iki dygimo pradžios.

Per anksti arba per vėlai pradėję lauko darbus, ūkininkai negalės gauti pakankamai didelio derliaus. Ilgai dirvoje gulinčias sėklas apninka patogenai, ypač šaknų puviniai, o jei augalas neturi sveikų šaknų, visi kiti darbai gali didinti tik išlaidas, o ne derlingumą. Tinkamą kukurūzų sėjos laiką lemia ne kalendorius, o meteorologinės sąlygos. Sėklos turėtų būti įterpiamos į šiltą dirvą – geriausia temperatūra yra +10–12 ℃. Šalčiui atspariems augalams arba hibridams ją galima sumažinti ne daugiau kaip 2 ℃. Svarbu išmatuoti dirvos temperatūrą sėjos gylyje: oras gali sušilti greičiau arba lėčiau nei žemė. Tai lemia drėgmės lygis, saulėtų dienų skaičius, organinių liekanų buvimas dirvos paviršiuje. Jei žemė pakankamai sušilo, galite sėti nesijaudindami dėl galimo šaltų orų sugrįžimo, nes sėklos bus saugiai uždengtos pašildytos dirvos antklode ir nenukentės nuo laikino atvėsimo. Štai kodėl kukurūzų sėjos laikas kiekvienais metais gali būti skirtingas ir nepriklausyti nuo pasirinktos veislės. Kad nepraleistumėte geriausio momento, būtina kasdien matuoti dirvos temperatūrą.

Eksperimento metu kukurūzų sėklos buvo 4 dienas daigintos 25 °C temperatūroje ir 4 dienas 13 °C temperatūroje, o po to – 2 dienas 25 °C temperatūroje. Fiziologiniai eksperimentai parodė, kad žemos temperatūros stresą patyrę augalai visą vegetacijos laikotarpį atsiliko nuo nepaveiktų žema temperatūra, ir buvo mažiau produktyvūs. Dėl žemos temperatūros poveikio sėklos ilgiau nesudygsta. Augintojai sako: praėjo 20 dienų, o dar kukurūzų nematyti. Ką tai duoda? Pasėjus 95 proc. laboratorinio daigumo sėklas ir joms dirvoje prabuvus 20 dienų, lauko daigumas bus 75–85 proc., o jei sėklos palankiomis sąlygomis sudygsta per 10–15 dienų, lauko daigumas būna 90–95 proc. Taip galima geriausiai paaiškinti derliaus nuostolius, atsirandančius dėl netinkamai pasirinkto sėjos laiko. O ką augintojas pirmiausia apkaltina?

Partnerio nuotraukos

Nr. 42/7

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.