Istorikės A. Snitkuvienės atradimų laukas

Bene įspūdingiausias, detektyvu kvepiantis A. Snitkuvienės atradimas – Kaune nuo XIX a. pabaigos veikusių vokiečių kilmės fabrikantų Tilmansų meno vertybių atpažinimas po 79 metų.

Pasirodo, ilgai paslapties migla dengė daugybę Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose saugotų ir niekieno nuo 1941 metų neidentifikuotų eksponatų: paveikslų, baldų, indų, grafikos darbų, garsių porceliano įmonių dirbinių. Muziejininkė juos žinojo, tad užteko kartą apsilankyti tuometinio Kultūros paveldo centro, dabar – Kultūros paveldo departamento (KPD) Paveldosaugos bibliotekos dokumentų skyriuje, perskaityti 1941 m. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos sudarytą Herberto Tilmanso turto buvusio viloje Smėlio g. 16 Kaune nusavinimo sąrašą, ir viskas tapo aišku.

2019 m. A. Snitkuvienė Kauno Mykolo Žilinsko galerijoje parengė identifikuotų eksponatų parodą „Atminties kodas“. Dabar ši kolekcija, kurią sudaro apie 500 vienetų daiktų, – viena solidžiausių ir turtingiausių, kurias turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Paveldosaugos biblioteka atkūrė užmirštą istoriją

Su A. Snitkuviene teko kalbėtis parodoje 2019 m. ir parengti išsamų straipsnį tada dar ėjusiam dienraščiui „Lietuvos žinios“. Muziejininkė pasakojo, kaip identifikavusi eksponatus susidomėjo ir pačiais Tilmansais, Kaune turėjusiais keletą fabrikų, banką, draudimo bendrovę. Nors trys šios šeimos kartos Kaune gyveno nuo 1878 iki 1941 metų, ši pavardė jau buvo benueinanti į užmarštį, daugelis kauniečių jos klausinėjo, kas tie Tilmansai. Tad užsikabinusi nuo Paveldosaugos bibliotekoje rasto, atrodo, paprasto nusavintų daiktų sąrašo, pasigilinusi į šių asmenybių istorijas, A. Snitkuvienė parašė knygą „Tilmansai ir jų palikimas Kaune“. Autorė rado ir susisiekė su Vokietijoje gyvenančiais Tilmansų palikuonimis, kurie, apsilankę parodoje, prisipažino kažką girdėję apie giminės istoriją Kaune, bet nieko konkretaus nežinojo. Tad atradimas buvo ir jiems.

Archyvinėse nuotraukose galima išvysti Pirmojo pasaulinio karo metais Kaune veikusius Tilmansų metalo gaminių fabrikus, darbininkų renginiams atidarytą klubą, vėliau paverstą teatru (Kaunakiemio g. 9 iki šiol išlikęs šio pastato fasadas įrašytas į Kultūros vertybių registrą) bei Šančiuose Tilmansų ir Kaganų atidarytą garsųjį saldainių ir šololado fabriką „Tilka“, kurio gaminiai konkuravo ir tarptautinėje rinkoje. Šančiuose šiam fabrikui atminti Tilkos vardu yra pavadinta siauriausia Kauno gatvė. Smėlio gatvėje stovėjo graži medinė Tilmansų vila, kurioje įsikūrė fabrikantai, deja, ji neišliko. O netoliese, Griunvaldo g. 16, stovėjo ir įmonės biuro pastatas, dabar kūrybiškai, kaip kultūros paveldo objektas, įkomponuotas į prekybos centrą „Akropolis“.

Kauno aristokratijos pradininkai

Kaip vokiečių verslininkai atsidūrė Kaune? Kaip 2021 m. yra rašęs Vokietijos laikraštis „Kolnische Rundschau“, „1853–1856 m. Krymo karas sutapo su industrializacijos amžiumi. Vakarų Europos valstybės įsikišo į konfliktą tarp Rusijos ir Osmanų imperijos, siekdamos užkirsti kelią Rusijos teritorinei plėtrai nusilpusios Osmanų imperijos sąskaita“. Kai caras Aleksandras II prarado viską, pradėjo modernizuoti savo šalį, plėsti geležinkelių tinklą, o tam reikėjo daug įvairių metalo gaminių. Puikią verslumo uoslę turintys Tilmansai (vok. Tillmanns) iš Vokietijos ėmėsi tiekti Rusijai varžtus. Ieškodamas kelių, kaip kompanijai dar labiau suklestėti, 1869 metais Johanas Abraomas Tilmansas išsiuntė savo sūnų Evaldą į Sankt Peterburgą žvalgybai. Iš ten jis atsidūrė Kaune (iš Kauno į Rusiją varžtams nukeliauti juk greičiau). Iš Vokietijos į Kauną 1878 m. atsikėlė ir Richardas Abraomas Tilmansas, jis įsitvirtino čia jau veikusiame Jakobo Glaserio metalo apdirbimo fabrike „Vulkanas“, tapo bendraturčiu, o vėliau iš Vokietijos atvykus kitiems jo broliams (šeimoje jų buvo septyni), 1893 m. fabriką perpirko. Fabrikas gamino telegrafo vielą, prietaisus ir dalis telegrafui, nesudėtingas pramonės mašinas, vinis, sraigtus, plūgus, noragus, aliumininius ir emaliuotus indus.

Kaune apsigyvenę Tilmansai priklausė vokiečių tautinei mažumai, turėjo carinės Rusijos pilietybę, o vėliau – ir Lietuvos. 1906 m. Į Kauną atsikėlė ir Richardo sūnėnas Kurtas su žmona Marija. Netrukus Tilmansų giminė tapo viena turtingiausių ir įtakingiausių šeimų Kaune. Jie buvo Kauno aristokratijos pradininkai.

Tilmansų įmonė greitai įmonė išaugo į vieną didžiausių geležies apdirbimo gamyklų Rusijoje. 1900 m. įmonėje dirbo 957 darbininkai. Kaip iš įvairių skelbimų spaudoje nustatė A. Snitkuvienė, brolių Tilmansų prekybos bendrovė prekiavo ir bronziniais bei plieniniais bažnyčių varpais, skarda, langų stiklais, cementu. Metalo apdirbimo gamykla buvo gerai mechanizuota, joje 1898 m. pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje pramoninė elektrinė, vėliau elektra imta tiekti ir miesto sodui apšviesti.

Kaip rašoma „Kolnische Rundschau“, 1915 m. rugpjūtį Kauną užėmė vokiečių kariuomenė, šeimos vilą Smėlio gatvėje įsikūrė vokiečių štabas. Tilmansams teko palikti Kauną. Karo metu Rusijos imperijos vyriausybės nurodymu gamykla su didžiąja technikos ir atsargų dalimi buvo evakuota į Maskvą. „Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, 1918 m. Rusija nacionalizavo Tilmansų šeimos techniką, sandėlius, žemę ir banko indėlius, kurių vertė buvo apie 17 mln. aukso rublių“, – rašo „Kolnische Rundschau“. Tilmansai grįžo į Kauną. Verslininkai nepalūžo. 1920 m. Kaune įkūrė Komercinį banką „Commerzbank“.

Tarpukario „Kinder“ siurprizai – su žiedais ir vėriniais panelėms

Nors Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Tilmansų rinka susiaurėjo, bet sumanūs verslininkai, kad ir negalėdami savo gaminių tiekti į Rusiją, rado išeitį: susikooperavo su Šiauliuose šokolado fabriką turėjusiais broliais Kaganais. Taip Kaune 1921 m. pradėjo veikti konditerijos fabrikas „Tilka“ (pavadinimas sudarytas iš abiejų steigėjų pavardžių pirmųjų skiemenų). Šis fabrikas tapo gerai žinomas, gamino ne tik saldainius, bet ir kakavą, kakavos sviestą. Produkcija pelnė daugybę apdovanojimų.

Išskirtinis „Tilkos“ gaminys – Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai 60-mečio proga pagaminta didelė saldainių dėžė su sidabro apkaustais, aptraukta žaliu aksomu. Fabrikas jau tada gamino ir įvairaus dydžio šokoladinių kiaušinių – „Kinder“ siurprizų su viduje slepiamais žiedais ar vėriniais. Pasirodo, „kinderiai“ su vaikiškais žaisliukais – ne šių laikų išradimas. Galima įsivaizduoti, kiek džiaugsmo panelėms ir moterims sukeldavo šokoladinio kiaušinio viduje rastas papuošalas.

Na, o kad saldainiais smaližiaujančios saldainių fabriko darbuotojos nesiskųstų gendančiais dantimis, juos nemokamai taisė Tilmansų pasamdyta dantų gydytoja.

Pastatas darbininkų pramogoms išvirto į teatrą

Priešais Karmelitų bažnyčią Tilmansai buvo nusipirkę XIX a. pabaigoje statytą pastatą, kurį skyrė savo fabrikų darbuotojams – susitikti, pabendrauti, padainuoti, įvairiems renginiams rengti. Nuomojo ir kitoms draugijoms. Tame pastate vyko įvairūs vaidinimai, tad žmonės jį ėmė vadinti Tilmansų teatru. Taip susiformavo savotiškas kultūros židinys. Teatro pastatu aktyviai naudojosi 1906 m. įsikūrusi Šv. Juozapo katalikų darbininkų draugija, ji rengė įvairius spektaklius, jų metu rinko lėšas bedarbiams remti.

Iki mūsų dienų išlikusi tik viena ŠR pastato fasado siena (Kaunakiemio g. 9). Kaip rašoma Kultūros vertybių registre, iš pradžių tai buvo vieno aukšto pastatas su sale, kurioje buvo rengiami koncertai, spektakliai, poilsio vakarai, skaitomos paskaitos, veikė mokykla darbininkams. Pastate 1906 m. veiklą pradėjo „Saulės“ draugijos mokytojų kursai – pirmoji Kaune lietuviška aukštesnioji mokslo įstaiga. Čia veikė ir šios draugijos įsteigta Karmelitų pradžios mokykla, kurioje mokėsi daugiausia Tilmansų gamyklos darbininkų vaikai. Pabaigus pastato rekonstrukciją 1909 m. buvo iškilmingai atidarytas „Brolių Tilmansų ir Ko“ akcinės bendrovės teatras. Pirmasis parodytas spektaklis buvo pagal A. Čechovo pjesę „Meška“. Savo autobiografijoje Tilmansų salę mini ir Jonas Basanavičius, pro Kauną keliaudavęs pas savo bičiulį Kazį Aglinską.

Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo populiari kultūrinų renginių vieta. 1922 m., Valstybės teatro pastatą uždarius rekonstrukcijai, jo spektakliai persikėlė čia. 1923–1924 m. Tilmansų teatre net buvo atliekama garsioji naujametinė „Traviata“.

1924 m. salė pritaikyta kino teatrui. Nuo 1935 m. iki 1938 m. čia veikė Dailės teatras, 1938 m. pervadintas „Vaidilos“ teatru. 1939 m. buvusį teatro pastatą penkeriems metams išsinuomojusi Lietuvos akcinė bendrovė „Phillips“ čia įrengė radijo aparatų dirbtuvę ir sandėlį. 1941 m. nacionalizuotas pastatas paverstas „Pergalės“ gamyklos klubu. Antrojo pasaulinio karo metu besitraukiantys vokiečiai susprogdino dalį fabriko pastatų, nuo sprogimų nukentėjo ir klubo pastatas. Nepriklausomybės pradžioje čia dar vykdavo šokiai ir kiti pramoginiai renginiai. Vėliau klubas uždarytas ir pastatas pradėjo nesustabdomai nykti.

Neleistas išsivežti turtas atsidūrė muziejaus saugyklose

1939 m. Adolfas Hitleris visus vokiečius kvietė sugrįžti į Vokietiją. Lietuvos vokiečių bendruomenė ėmė rengtis išvykti. Kadangi už paliekamą turtą žadėjo mokėti kompensacijas, reikėjo jį tiksliai aprašyti, įvertinti. Turto registravimo ėmėsi Etninių vokiečių aprūpinimo tarnyba. Daugelis vokiečių tuo metu repatrijavo. Kas išvyko iki Antrojo pasaulinio karo, daug ką dar spėjo išsivežti.

Kaip yra pasakojusi A. Snitkuvienė, vienas iš Tilmansų – Herbertas, Kurto ir Marijos sūnus, dėl nežinomų priežasčių Lietuvoje liko iki 1941 metų sausio. Tik tada kreipėsi dėl galimybės išvykti. „Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai jau buvo išleistas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, draudžiantis be Kultūros paminklų apsaugos įstaigos leidimo išvežti meno kūrinius. Įstaigos atstovai atvyko į Smėlio gatvės vilą surašyti turto, – pasakojo A. Snitkuvienė. – Yra išlikęs 49 lapų sąrašas, kuriame suregistruoti 508 vienetai. Savininkui leido išsivežti tik dalį turto. Kitą dalį Herbertas padovanojo muziejui“. Taip daugybė meno vertybių atsidūrė tuometiniame Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje.

„Daugybę metų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklose mačiau neidentifikuotus daiktus. Jokių sąrašų muziejus neturėjo. Jie dingo per karą, – pasakojo A. Snitkuvienė. – Tokie laikai buvo... Pavyzdžiui, 1941 m. gruodį, prieš pat Naujuosius metus, vokiečių karininkai, atvykę į muziejaus saugyklas, pareikalavo sofos ir gražių kėdžių. Parodė ranka, kurių nori, ir išvyko, paliepę atvežti į karininkų namus. O kas galėjo pasipriešinti? Būtent Tilmansų sofą bei 8 kėdes ir išsirinko. Sąraše jie yra, bet taip ir dingo, į muziejų negrįžo“.

Paveldosaugos bibliotekoje skaitydama Tilmansų turto nusavinimo sąrašą A. Snitkuvienė atpažino muziejaus saugyklose esančius daiktus, tik jie buvo išskirstyti po atskirus skyrius. Visiškas atpažinimas ir surinkimas į vieną rinkinį truko keletą metų. „Tai buvo ilgas detektyvas. Tų daiktų gana daug – apie 500. Tarkim, servizą sudaro keliasdešimt vienetų. Pavyko beveik viską rasti“, – džiaugėsi A. Snitkuvienė. Pasak dailės istorikės, Tilmansai nebuvo meno kolekcininkai, jie tiesiog mėgo gyventi tarp gražių daiktų. Tarp jų esama vertingų porceliano dirbinių, gamintų Meiseno, Berlyno porceliano manufaktūrose, Dresdeno, Plaujės, Rudolštato bei kitų šalių porceliano fabrikuose. Rinkinyje yra ir retų kinų bei japonų porceliano dirbinių. Dažnai važinėdami į Vokietiją, savo buičiai papuošti parsiveždavo paveikslų, dekoratyvių vazų, žvakidžių, porceliano indų. To jiems reikėjo ir savo statusui pabrėžti, juk jų namuose lankydavosi to meto aukštuomenė, diplomatai. Be to, du iš Tilmansų buvo Olandijos garbės konsulai.

Ši istorija byloja, kaip praradus daiktų patekimo į muziejų dokumentus buvo prarasta ir daiktų istorija. Ilgus dešimtmečius jie buvo tik gražūs daiktai be savo istorijos. Tik atradus Kultūros paminklų apsaugos įstaigos registrą, atsirado galimybė atlikti eksponatų identifikavimą ir atkurti jų istoriją. Paveldosaugos biblioteka – tikra aukso kasykla žinantiems, ko ieškoti, bei turintiems detektyvo gyslelę tyrėjams.

Jūratė MIČIULIENĖ, KPD

Titulinė nuotr.: A. Snitkuvienė parodoje „Atminties kodas“ šalia identifikuotų Tilmansų daiktų. 2019 m. Ramūno Guigos nuotrauka