Kurti įkvepia ir muilas

 Giedrė BUDVYTIENĖ

„Nusiprausus geru muilu, švariai pradėjus dieną ir švariai ją pabaigus, šimtą kartų maloniau gyventi“, – įsitikinusi muilo namų „Muilinė“ įkūrėja Inga Stasiulytė, kostiumo dizainerės specialybę iškeitusi į muiladarystę. Produktas, kurį gamina, jai asocijuojasi ne tik su kūno, bet ir su dvasios švara. Iš nestandartinių sudedamųjų dalių verdama muilą Inga vadina maistu kūnui, o įkvėpimo kurti naujas jo rūšis semiasi iš kulinarijos knygų ir laidų.

Tarsi meno kūrinys Išties – vos pamačius iš Mažeikių kilusios, dabar sostinėje gyvenančios I. Stasiulytės muilus, norisi jų paragauti, o pauosčius šis noras dar labiau sustiprėja. Ir nieko nuostabaus, juk jie pagaminti iš tokių skanių produktų kaip apelsinai, šokoladas, vanilė, citrinos, burokėliai, špinatai, morkos, šaltalankiai, kava, mėtos, rozmarinai, bazilikai, čiobreliai, medus, kokosų pienas, jogurtas. Internete prisiskaičiusi jau išbandžiusių šiuos muilus žmonių liaupsių iš pradžių buvau nusiteikusi skeptiškai: na, ką čia dar naujo galima atrasti? Daug kas natūralius rankų darbo muilus Lietuvoje gamina ir jau seniai, visi jie skaniai kvepia ir gražiai atrodo. Prieš susitikdama su „Muilinės“ įkūrėja nusprendžiau pati įsitikinti, ar jie tikrai ypatingi. Užsukau į dizainerės Julijos Janus parduotuvę, jos namų kolekcijai muilus kaip tik kuria Inga. Apžiūrėjusi, pauosčiusi, pačiupinėjusi riestainiukų formos šokolado ir cinamono bei čiobrelių kvapo muiliukus likau sužavėta ir net nesupratau, kodėl. Jie atrodė kitokie negu tie, kuriuos natūralaus muilo gamintojai pardavinėja mugėse. Subtilūs, stilingi, tobuli. Kaip meno kūriniai. Todėl pokalbį su I. Stasiulyte pradėjau nuo klausimo: ko daugiau verdant muilą – gamybos ar kūrybos? „Manau, lygiomis dalimis ir vieno, ir kito. Pirmiausia kilo mintis, kad noriu virti muilą, o paskui prasidėjo gamyba. Jos vis daugėja, tačiau ji visko neužgožia, nes nuolatos eksperimentuoju, kuriu naujus produktus. Mano galvoje kūrybinis procesas niekada nesustoja“, – atvirauja Inga. Muilo namų įkūrėja taip pasinėrė į muiladarystę, kad gamyba jos nebebaugina. Nors tai ir labai sudėtingas, ir ne mažiau paslaptingas procesas, primenantis alchemiją. Mėginu įsivaizduoti: užsidėjusi apsauginius akinius, respiratorių, Inga stovi prie viryklės ir maišo didžiulį puodą. Tai vieną žiupsnelį įmeta, tai kitą, tai iš vieno buteliuko šlakelį įpila, tai iš kito, viską gaubia kvapūs garai. Inga juokiasi: „Taip, tuo momentu atrodau kaip ragana, kuri prie puodo pasilenkusi kažką buria. Tačiau iki to teko nueiti gana ilgą kelią, nes reikia žinoti, ko į puodą įmesti, kad išeitų muilas ir ne bet koks, o geras.“ Ne kartą muilo išvirti nepavyko, tai masė nesustingo, tai sustingo per greitai, tai muilas kažkodėl trupėjo, prisimena nesėkmes.

Gamina šaltuoju būdu „Nors iš tiesų aš muilo neverdu, taip tik sakoma, gaminu jį šaltuoju būdu. Tai reiškia, kad tik kai kurias sudedamąsias muilo dalis, šiuo atveju – aliejų, reikia pakaitinti iki tam tikros temperatūros“, – patikslina muiladarė. Natrio šarmą sumaišius su vandeniu atsiranda savaiminės energijos, o šį mišinį supylus į aliejų muilas išverda pats, be jokios ugnies. Taip sukuriama muilo bazė, į kurią vėliau įmaišoma skaniųjų priedų. Atrodo, kad paprasta, bet būtina labai tiksliai išmatuoti temperatūras, kiekius. Reikia atsargumo, nes galima nusideginti. Kartą Ingai užtiško ant kojos ką tik išvirto muilo ir tas nudegimas buvo daug stipresnis, negu nusideginus skysčiu. Vykstant cheminėms reakcijoms išsiskiria pavojingi garai, todėl reikia akinių ir respiratoriaus. Paskui masė supilstoma į specialias medines formeles – panašias į keksų kepimo. Sukietėjusi muilo masė supjaustoma aštriu peiliu ir paliekama spintoje bręsti mėnesiui. Per tą laiką Inga muilą nuolatos apžiūri, matuoja, kokia jo rūgščių ir šarmų pusiausvyra, tikrina kokybę. Tik tada, kai produktai tinkami vartoti, jie pakuojami. Visas sudedamąsias dalis Inga ruošia pati, netgi gintaro miltelius, kurie yra naujausios žiemos kolekcijos muilų dalis. Perka gryną gintarą dideliais gabalais, susmulkina, patraiško, mala kavamale, sijoja. Tik taip gali būti tikra, kad jame nėra jokių kenksmingų priedų. Ir kavos pupeles pati mala, ir avižas. Daržoves, žoleles perka tik iš ūkininkų, ekologiškas. Burokėlius, morkas, kitas daržoves prieš įmaišydama į muilą išverda, susmulkina smulkintuvu. Muiladarė naudoja apie 20 rūšių skirtingų aliejų: avokadų, palmių, saulėgrąžų, kokosų, sviestmedžių, ricinų. Pila ir įvairiausių eterinių aliejų. Pasakoja neseniai įsigijusi lietuviško kanapių aliejaus, svajoja su juo kokį nors originalų muilą sukurti.

Turi kuo pasigirti Natūralaus rankų darbo muilo eksperte Inga tapo vos prieš metus, o jau turi kuo pasigirti: rudenį atidarė muilo namus „Muilinė“, kuria muilus dizainerės Julijos Janus namų kolekcijai, sukūrė specialią muilų liniją rankų darbo kosmetikos „Uoga uoga“ gamintojų užsakymu. Jai tiesiog sekasi ar tai nuoseklaus, kruopštaus darbo rezultatas? „Muilo kūrimo ir gamybos metus reikėtų padauginti iš dviejų, nes dirbau, mokiausi ir dienomis, ir naktimis. Įdėjau daug pastangų, nuoširdumo, su muilais ėjau gulti ir kėliausi. Apie juos svajojau, juos sapnavau. Neneigiu ir sėkmės, man pavyko atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Svarbiausia turint svajonę neužsidaryti tarp keturių sienų, bet veikti“, – dalijasi mintimis Inga. O kaip kostiumo dizainerė tapo muiladare? „Baigusi kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete niekaip neatradau srities, kurioje galiu būti originali. Originalesnė už kitus. Kūriau ir apatinį trikotažą, ir paltus. Tačiau kiek bandžiau, niekuo nebuvau išskirtinė, o tokia kaip visi kūrėjai, mano darbai manęs visiškai neišreiškė“, – pasakoja I. Stasiulytė. Dar studijuodama pradėjusi dirbti padavėja restorane šio darbo nemetė ir gavusi diplomą. Kol apsispręs, ką toliau gyvenime nori veikti. „Visada žinojau, kad kursiu, nes kūryba yra mano gyvenimo variklis. Tačiau būtent knyga apie muilo gamybą, kurią netikėtai pamačiusi nusipirkau, buvo tarsi paskutinis taškas“, – dalijasi prisiminimais. „Kita vertus, visas mano gyvenimas buvo nesąmoningas ėjimas muiladarystės link, – tikina Inga. – Visada dievinau muilą, jaučiau jam trauką, ne tik kaip išorinės, bet ir vidinės švaros simboliui. Kelionėse mane traukė ne drabužiai, o kvapai, prieskoniai, formos, vaistinės, kuriose galima įsigyti prausimosi priemonių. Reikia tiesiog stebėti gyvenimo ženklus, jie padeda save atrasti.“

Mąsto kaip dizainerė Iš kitų natūralių rankų darbo muilų „Muilinės“ produkcija išskiria ir rūšių įvairove. Vieni muilai skirti pavasariui ir vasarai, kiti – rudens ir žiemos periodui. Tai, ką išmoko ir sužinojo studijuodama, Ingai dabar labai praverčia. Kaip kostiumo dizainerei jai atrodo natūralu kurti pavasario ir vasaros, rudens ir žiemos muilų kolekcijas. Žiemą oda ir taip nualinta šalčio, jos nebereikia šveisti, tik lepinti, puoselėti, taip pat šiuo metų laiku svarbu pakelti nuotaiką. Taigi, šaltymečio muilams ji ieško eterinių aliejų, kurie suteiktų tokius pojūčius. Žieminiuose muiluose yra citrusinių vaisių, teikiančių energijos, raminančių levandų, aiškina I. Stasiulytė. Žiemą ji labai mėgsta valgyti šokoladą, todėl jo deda ir į savo muilus. Juose yra ir šildančių prieskonių: cinamonų, čiobrelių, kavos, medaus. Vasarą muilus gardina gaivinančiais ir vėsinančiais priedais, pavyzdžiui, jogurtu, mėtomis, citrinomis, papildo druska. Šiltuoju metų laiku labai populiarus šveičiamasis muilas druskinukas. „Derindama skirtingus ingredientus kruopščiai apgalvoju, kaip jie veiks odą, kaip ją veiks jų derinys, koks produktas kokio tipo odai labiau tinka. Naudoju tik geriausios kokybės žaliavas. Aišku, pažiūrėjus į muilą to nesimato, galėčiau sumažinti savikainą nekeldama tokių didelių reikalavimų, bet noriu būti tikra, kad siūlau tikrai kokybišką, natūralų produktą“, – tikina ji. „Dar nuo studijų laikų vadovaujuosi vieno dėstytojo išsakyta mintimi, kad jei nori iš tikrų jų sukurti aukštosios mados drabužį, turi „išdirbti“ jį iki smulkiausios detalės, netgi ten, kur nesimato, vidų, pamušalą, kiekvieną vidinę siūlę, tik tada gausi tobulą produktą. Šis principas man svarbus ir gaminant muilą“, – pastebi „Muilinės“ įkūrėja.

Padeda geros mintys Ingai svarbu, kad produktuose viskas būtų harmoninga: ir kokybiškos natūralios sudedamosios dalys, ir kvapas, ir spalva, ir forma, ir pakuotė. Svarbu viską daryti su meile nuo pirmos iki paskutinės akimirkos, nieko nėra atsitiktinio: „Ai, kaip bus, taip gerai.“ Net jos muilų užrašai ypatingi – pateikiama daug įdomios ir naudingos informacijos apie sudedamąsias dalis, jų istoriją, naudą odai. Ant gintaro, morkų ir šaltalankių muilo parašyta: „Sakoma, kad gintaras yra ne tik laimės ir sveikatos akmuo, bet ir meilės talismanas.“ Šie užrašai dvelkia šiluma, žmonėms visada smalsu ką nors naujo sužinoti. Įvairiausių įdomybių yra ir vidinėje pakuotės pusėje, tiesa, dėl to teko ieškoti specialaus popieriaus ir rašalo be švino, kurie gali liestis su kosmetikos gaminiais. „Stengiuosi gaminti muilą tik gerai nusiteikusi, be blogų minčių. Kartą, kai pradėjau virti muilus, sutikau gatvėje draugus, jie pastebėjo: „Tu kvepi muilais.“ Manau, jiems taip atrodė ne dėl to, kad mano drabužiai ar oda buvo prisigėrę muilo kvapo, o dėl to, kad juos kurdama ir gamindama aš įdedu visą save. Tai, ko gero, ir juos naudojantys žmonės jaučia“, – svarsto I. Stasiulytė. Ji kritiškai vertina savo gaminius: jie – tikrai dar ne aukštoji mada, dar yra kur tobulėti. Kadangi muiladarė visą laiką eksperimentuoja, kuria naujus muilų receptus, jaučia žinių trūkumą. Dabar ieško profesionalų muilo gaminimo kursų Didžiojoje Britanijoje ir planuoja vykti į juos pasitobulinti. Svajonių turime visi. Tačiau nedaugelis ryžtasi viską mesti ir jas įgyvendinti, nors ir supranta, kad ne savo rogėse sėdi. Geriau kankinasi visą gyvenimą, jaučiasi nesuprasti, nelaimingi. Kokios savybės labiausiai praverčia tokiose situacijose? „Į tai, ką šiandien darau, mane atvedė smalsumas. Aš atėjau tarsi pažiūrėti, kokia esu ir ką galiu, – paprastai paaiškina Inga. – Svarbiausia – klausyti savo širdies. Ji labai garsiai kalba, tik mes nenorime to girdėti. Aišku, nesiūlau iš karto pulti keisti darbo ar veiklos srities. Sprendimas turi subręsti, reikia pasitikrinti, kad tai ne vienos dienos ambicija, kiekviena svajonė turi užkulisius, tenka nemažai atiduoti, kad ji išsipildytų.“

Sulaukia artimųjų paramos Kaip reagavo artimieji, kai diplomą turinti dizainerė užsimanė virti muilą? „Tikrai nepuolė sveikinti. Jie stebėjo iš šalies ir tik tada, kai įsitikino, kad tai, ką darau, yra rimta, patikėjo manimi ir atskubėjo į pagalbą. Labai daug man padeda ir reklamos srityje dirbantis draugas Ugnius, ir mano šeima, ir draugo šeimos nariai“, – džiaugiasi Inga. Kol kas „Muilinės“ savininkė – vienintelė įmonės darbuotoja ir dažnai dirba visą parą. Prieš mums susitinkant ji su Ugniumi muilus pakavo iki trečios ryto, o jau dešimtą ir vėl rakino „Muilinės“ duris, skubėjo į paštą išsiųsti produkcijos į kitus miestus. Kitą dieną rengėsi vykti į Minską. Ingai yra tekę netgi nusnausti čia pat, darbo vietoje, ant grindų, nuovargiui įveikus. „Jei manęs nepalaikytų ir nesuprastų draugas, mes susipyktume, nes aš kaip paprastos moterys negrįžtu po darbo namo, negaminu valgyti, netvarkau namų. Nors Ugnius irgi daug dirba, mes tomis pareigomis dalijamės“, – pasakoja Inga. Ugnius yra jos idėjų apipavidalintojas: kuria skrajutes, atvirukus, pagamina muilų stendus. Inga vertina jo nuomonę, patarimus. Nors prieš Kalėdas buvo pats darbymetis, Inga atrodė žvali ir puikiai nusiteikusi. „Kuo daugiau dirbu, tuo daugiau komplimentų  sulaukiu, kad gerai atrodau, – nusijuokia ji. – Kol kas dar beveik spėju pati, bet jaučiu, ateina laikas, kai reikės didinti komandą, juolab kad aplink mane yra bendraminčių, turinčių įdomių idėjų, norinčių dirbti kartu.“ Vos pradėjusi verslą Inga virdavo po 500 g muilo, o dabar jau po 3 kg. Iš šio kiekio masės išeina apie 40 gabaliukų. Atsižvelgiant į muilo rūšies receptūrą šis procesas trunka valandą ar pusantros. „Muilinės“ produkcijos parduodama tūkstančiais gabaliukų. Klausiu Ingos, ar nepavargsta. „Ne, aš tuo gyvenu, – nė akimirkos nesusimąsčiusi paneigia. – Vertinu muiladarystę kaip kūrybą, o ne kaip verslą. Čia tiek galimybių ieškojimams ir atradimams. Kuo geresnė kokybė, įdomesnė sudėtis, tuo daugiau atsiranda naujų užsakymų, pirkėjų. Įdėtos pastangos sugrįžta: ir vidiniu pasitenkinimu, kad aš tai padariau, ir pinigais, o tai svarbu, nes sąskaitas irgi reikia apmokėti.“

Liudo MASIO nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.