Kūrybiškos mintys ir darbščios rankos palieka įspaudą atminčiai

Nuo mažo namelio iki ūkio

„Apie kambarį-muziejų užsimindavo jau a. a. Mamytė. Kol buvo gyva, tai ką galėjome, sukabinome ant sienos jos kambarėlyje. Mamytė išsaugojo nemažai jos vaikystę ir jaunystę primenančių daiktų. Daugelis pagaminti jos Tėvelių rankomis, todėl norėjosi ne tik išsaugoti, bet ir grožėtis jais“, – apie sumanymo įgyvendinimo pradžią pasakojo pašnekovė.

Viskas prasidėjo apie 1966-uosius, kai Aldonos tėveliai nusipirko mažą namelį Puskelnių kaime, Marijampolės rajone. „Jis glaudžiasi ant kalnelio prie pat Šešupės. Buvau 5-erių, kai čia atsikraustėme. Daugiau pastatų nebuvo, bet tėveliai buvo labai darbštūs žmonės, savo jėgomis pristatė virtuvę ir kambarėlį, ūkinius pastatus, pasodino sodą. Dabar jau belikę tik obelis, kaštonas ir tuja, kuri per šį laiką praaugo namelį“, – pasakojo metai po metų didėjančioje sodyboje užaugusi A. Juozanaitienė.

Ji prisiminė, kad sukūrus savą šeimą ir sulaukus pirmagimio, vietos buvo ankštoka, todėl senąjį pastatą ketinta praplėsti priestatu. Įdomu tai, kad šeima nusprendė jį sukonstruoti iš senos klėties rąstų. Deja, ne visada gyvenimas leidžia užbaigti visus sumanymus. Priestatas liko ne iki galo įrengtas, neapkaltas, todėl ir šiandien atrodo tarsi seno namo likučiai.

Iš kartos į kartą šeimoje perduodama kūrybiškumo kibirkštėlė neleido nuleisti rankų ir ši patalpa įgavo kitokią, ne mažiau prasmingą paskirtį. „Dar prieš 30 metų mama pasiūlė lubas priestate padaryti iš tinklo. Man idėja patiko ir taip padarėme. Gavosi puiki klėtelė giminės susitikimams. O štai dabar priestatas virto jaukia erdve Mamytės svajonei apie muziejuką įgyvendinti. Jame užteko vietos visiems daiktams, saugantiems ir Mamytės, ir Tėčio, ir Močiutės atminimą“, – džiaugėsi pašnekovė pagaliau išsipildžiusiu senu sumanymu.

Šeimos muziejus

Šiemet baigtame įrengti netradiciniame namų muziejuje Aldonos Mamytės austos lovatiesės, siuvinėti ir megzti pagalvėlių užvalkalai. Čia įkurdinti ir Tėčio sumeistrauti daiktai: sieninis laikrodis, obliai, pjūkliukai. O sena žibalinė lempa moteriai primena Mamytės pasakojimą: „Ji kartais pasakodavo, kaip ją, dar visai mažytę, kokių penkerių, jos Tėvelis, pasišviesdamas šia lempa, vesdavosi tvartan arklių pažiūrėti. Aš jo jau nesu mačiusi, bet štai lempa ir jos pasakojama istorija išliko. Yra ir Močiutės verpimo ratelis, tarka, arbatinis...“

A. Juozanaitienės Tėvelis išties auksinių rankų meistras buvo. Ne tik lovas, spintas ar kitą reikalingą baldą namuose sumeistraudavo, bet ir kolūkyje sugedusią techniką pataisydavo, patobulindavo ar pats sukonstruodavo. „Tik, deja, ne viskas išliko“, – apgailestavo moteris.

Kambariai ir virtuvė namelyje paremontuoti nedaug. Svetainėje išlikęs tėvų pastatytas pečius, bufetėlis, knygos. „Įsiterpė tik pora mano tapytų paveikslų, stalas ir krėslai. Ant sienos vis dar kabo, lauktuvių iš Palangos anūkų parvežti paveikslėliai, – pravėrė duris ir į kitas namų erdves Aldona. – Mamos kambarėlis liko nepakeistas. Lentynėlėje tebestovi atverstas kalendorius ir jos parašyta eilėraščių knygelė „Laukiu Tavęs“. Ant sienų kabo mamos mėgstamiausi paveikslėliai ir jai skirti padėkos raštai. Išliko ir jos piešti piešiniai. Čia nieko keisti nesinori, telieka prisiminimas.“

Mylima obelis terasos glėbyje

Šios sodybos moterims sumanymų bei energijos netrūko ir kieme. Deja, vienos dar svajonės – terasos – jos nespėjo įgyvendinti kartu. Tačiau A. Juozanaitienė neatsisakė minties, sukūrė originalų planą ir ėmėsi darbų, o pirmuosius svečius šeimininkė į naująją terasą pakvietė vos prieš kelias savaites. Visai arti namo auga vienintelė likusi senojo sodo obelaitė. Suprantama, norėjosi ją išsaugoti, todėl naujasis lauko statinys sukonstruotas taip, tarsi apglėbtų šeimos mylimą vaismedį. O „Antaninė“ obelis ne tik besiilsintiems žmonėms teikia pavėsį, bet ir pavaišina skaniais obuoliais.

Įdomu tai, kad galinė terasos siena sukonstruota tik iš trejų durų, dar dvejos įstatytos šonuose, kad šiek tiek apgaubtų erdvę, sukurtų jukesnę užuovėją. Panašią idėją Aldona nusižiūrėjo internete, šiek tiek pakoreguotą ir pritaikytą šeimos poreikiams, ją padėjo įgyvendinti kaimo „meistriukas“, dar ir dekoratyvius terasos apvadus prie stogo sumeistravo, sūnui Petrui teliko stogą uždengti. „Jis negalėjo man atsakyti, tik aš jį kaime apkerpu“, – juokavo kirpėja Marijampolėje dirbanti A. Juozanaitienė.

Pasak pašnekovės, senojo sodo neliko, nes medžiai paseno, kitus vėjas išvertė, o jo vietoje atsirado daug žalios pievelės. Naują sodą su vaikais ir anūkais ji jau veisia kitur, už daržinės. Netoliese ir kelios daržo lysvės su salotomis, ridikais, chrizantemomis. Daugiau vietos palikta sodui. Čia jau senokai auga 30 juodųjų serbentų krūmų, šilauogių, trešnių, vyšnių, slyvų ir, žinoma, obelų, kriaušių.

„Pastaraisiais metais jaunesnysis sūnus Petras pradėjo gaminti juodųjų serbentų ir pienių vyną. Kas paragauja, visi giria! Tikrai labai skanu. Be to, smagu svečius pavaišinti ir kam nors dovanų įduoti“, – džiaugėsi Aldona sodybos gėrybėmis ir darbščia šeima.

Mylimiausi – beržai

Obelį apglėbusi terasa – ne vienintelė vieta, kur namiškiams norisi leisti laiką. Baltai perdažytas senasis namas, iš natūraliai per ilgus metus patamsėjusių rastų suręstas priestatas gražiai dera su netoliese augančiu beržynu, juodai baltais medžių kamienais. Sodintas prieš 30 metų, regis, seniai, bet žvelgiant į medžius, atrodo visai jaunuolynas. Šiam kraštovaizdžiui gaivos suteikia pro lapų ažūrą mirguliuojantys Šešupės vandenys...

„Ramina ir guodžia širdį ant kalno prie upės ošiantis beržynas. Sodinom jį su vyresnėliu sūnumi, paauglys dar tada buvo. Ant tos kalvelės ir šlaito augo žolė, vaikystėje ten karvės ganydavosi. Tad kai karvių neliko, žolę tekdavo pjauti, o plotas nemažas. Sumanėme jį medžiais apsodinti – ir gražu, ir žolė menkesnė. O beržus pasirinkau, nes jie man labai patinka“, – šiltomis emocijomis dalijosi pašnekovė.

Jaunų berželių ji rado prie geležinkelio, esančio už kokių 2 kilometrų nuo sodybos. Su sūnumi juos tada išsisakė, parsivežė dviračiais ir pasodino šlaite. Dabar čia dar auga ir pušelių, ir šermukšnių.

„Iš senųjų medžių dar likusi liepa. Kitus prieš daugiau nei dešimtmetį teko išpjauti, nes augo greta pastatų, buvo seni ir kėlė pavojų, – apie kiekvieną tėviškės vietelę galėjo papasakoti dabartinė sodybos šeimininkė, prisimindama, kad gėlynuose vis dar auga Mamytės sodinti „prancūzai“ (prancūziški auskarėliai), bijūnai, jazminai. – Mielas man šis kampelis, tvarkydama jį atsigaunu. Dabar mano didžiausi pagalbininkai – sūnūs, marčios, anūkai. Štai suolą prie namo padėjo sumeistrauti anūkas Kasparas. Mažieji Jokūbas ir Adomas padeda palieti gėles. Didžiuosius darbus nudirba sūnus Petras, jis viską sugeba, o sūnus Ignas – organizatorius, tai jam geriausiai sekasi. Marčios Aušra ir Eglė visur prideda ranką: ir aplinką tvarkant, ir maistą ruošiant. Jos – nuostabios! Esu laiminga, kad turiu šį kampelį ir nuostabią šeimą.“

Aldonos Ambraziejūtės Juozanaitienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.