Laikas keičia tradicinį ūkininkavimą

Senoji logika – naudoti daugiau trąšų, pesticidų ir kitų priemonių, kad būtų užauginamas kuo didesnis derlius – nebetinka šiuolaikiniam ūkininkui, kuris turi prisitaikyti prie klimato kaitos, augančių sąnaudų ir tvarumo reikalavimų. Susidūrę su vis didėjančiais iššūkiais, daugybė augintojų visame pasaulyje pasitelkia tiksliojo ūkininkavimo priemones. Todėl turėtų būti skatinamas modernus ūkininkavimas, kuris užaugina maistą.

Daugumai malonumą teikia mėgėjiška augalininkystė, nes galima užsiauginti sau daržovių, skatina domėjimąsi augalais. Net didmiesčiai vis daugiau dėmesio skiria ūkininkavimui mikrorajono erdvėse. Miestiečiai kuria bendruomeniškas lysves, kurių plotus išsidalija, ir ten augina daržoves bei vaisius. Vokietijoje atlikto tyrimo apie profesionalų ir mėgėjišką svogūnų auginimą metu nustatyta, kad tokiose miestiečių suformuotose lysvėse daržovės užauginamos paliekant 6 kartus didesnį CO₂ pėdsaką, nei įprastuose ūkiuose. Visgi toks ūkininkavimas pagrindinę savo naudą duoda ne užaugintų daržovių kiekiu. Gyventojai, augindami daržoves savo lysvėse, patiria kitas naudas – tokių lysvių pagrindine reikšme tampa ne derliaus kiekis, o tarpusavio bendravimas, laisvalaikio praleidimas ir bendruomenės įgalinimas. Todėl, nepaisant jų sukeliamo didesnio CO₂ pėdsako, drąsiai galima teigti, kad asmeniniai daržai yra reikalingi ir padeda lengviau užmegzti kaimynų tarpusavio ryšius, skatina daugiau laiko praleisti lauke, kuria gerą emocinį ryšį. Kartu tokie daržai didina supratimą, kad ūkininkauti nėra paprasta – augalus puola ligos ir kenkėjai, juos veikia šalnos, liūtys ir kitos stichijos.

Apsirūpinimą maistu plačiajai visuomenei užtikrina efektyvūs prekiniai ūkiai. Tik investicijos į modernų maisto auginimą užtikrins apsirūpinimą maistu plačiąja prasme. Tikslieji metodai keičia ūkininkavimą, nes leidžia augintojams efektyviau auginti augalus ir atsakingiau rūpintis aplinka. Vienas svarbiausių metodų – tikslusis purškimas, kuris padeda sumažinti augalų apsaugos produktų (AAP) naudojimą. Vis dėlto neretai ūkininkus slegia įvairios biurokratinės kliūtys, kurios trukdo diegti inovacijas ir taip lėtina progresą.

Geopolitinių vėjų krečiamame pasaulyje išlieka vienas nekintantis dėmuo – mums visiems reikia maisto. Ne veltui Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio ir maisto vizijos centre turėtų išlikti maisto augintojas. Taigi, palankiais sprendimais turime įgalinti ūkininkus inovacijoms – tik turėdami visus moderniam ūkininkavimui būtinus įrankius, jie konkurencingumo galės siekti tvariai.

Šiandienės skaitmeninės ir tiksliojo ūkininkavimo priemonės, pavyzdžiui, išmanieji purkštuvai, jutikliai, dronai, dirbtinis intelektas, GPS, palydoviniai vaizdai ir sprendimų paramos sistemos, leidžia labai tiksliai įvertinti situaciją laukuose ir tuomet purkšti ne visą lauką, o tik zonas, kur pesticidai iš tiesų reikalingi. Tai padeda tiek optimizuoti jų sunaudojimą, tiek ir sumažinti poveikį aplinkai.

Įkvepiantys rezultatai matomi ir Europos Komisijos 2021 m. inicijuotame tyrime, siekiant išsiaiškinti tiksliojo ūkininkavimo naudą, mažinant pesticidų naudojimą. Portugalijos alyvuogių ūkyje taikytas tikslusis purškimas lėmė beveik 18 proc. AAP naudojimo mažėjimą. O štai Lenkijos obuolių ūkyje, pasitelkus tikslųjį purškimą, buvo sunaudota 25 proc. mažiau AAP. Skaičiuota, kad, sudėjus AAP kainą, vandens sunaudojimą, degalus ir darbo valandas, per metus šiame 40 ha ūkyje sutaupoma net apie 30 tūkst. Eur. Taigi, tikslieji ūkininkavimo metodai atitinka ne tik tvarumo poreikį, bet ir padeda efektyviau ūkininkauti.

Norint įgyvendinti ES tvarumo tikslus ir išlaikyti galimybę apsirūpinti maistu, būtina sudaryti sąlygas technologinėms inovacijoms žemės ūkyje. Tiksliojo ūkininkavimo sprendimai leistų labai tiksliai naudoti AAP, išlaikant aukštus derlingumo ir kokybės rodiklius, tačiau jų efektyvumas priklauso nuo to, ar ūkininkai turi realias galimybes šias technologijas taikyti praktikoje.

Jei ūkius įsivaizduotume kaip miško cenozę – su dideliais medžiais, krūmais ir krūmokšniais, žolėmis, samanomis ir grybais – galėtume suprasti, kad visokio dydžio, įvairios specializacijos ūkiai turi savo nišą ir paskirtį – vieni gali gauti pelno iš masto ekonomikos ir technologijų, kiti gali gauti pelno, gamindami labai nišinius produktus. Bet tiesioginės išmokos, mano nuomone, turėtų būti skirtos ūkiams, kurie išaugina produktą, nes kitoms funkcijoms, pavyzdžiui, aplinkosauginei, prisitaikymo prie klimato kaitos – turime kitas programas (pvz., Klimato kaitos) ir kitus finansavimo šaltinius.