Laisvę privatiems miškams!

Šįkart privačių miškų savininkų problemas komentuoja LMSA ambasadorius architektas Algirdas KAUŠPĖDAS:

2023 m. gruodžio 23 d. Seimas nutarimu patvirtino valstybės pažangos strategiją „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, kuri naujai formuluoja Lietuvos politinės, socialinės, ekonominės raidos perspektyvą ir turi aiškiai išreikštą teritorinės raidos dimensiją. Vizijos šūkis – „Kelrodė Lietuva: valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti. Valstybė, kurią noriu saugoti.“

Džiugina, kad šūkis pilietiškai įasmenintas ir išreiškia proaktyvų santykį su Lietuva, žadančią mano gyvenimui kryptį ir prasmę. Kitas, sakyčiau, fundamentalus vizijos šūkis: „Kultūra – mūsų tapatybės pagrindas.“ Svarbūs ir du baziniai jungiamieji principai: „Gamtinės aplinkos tausojimas“ bei „Technologijų ir inovacijų plėtra ir taikymas“. Sudėję šias idėjas į vieną paveikslą, matome šiuolaikišką ir patrauklią Lietuvos viziją.

Mane, kaip architektą, labiausiai domina krašto urbanistinės ir architektūrinės plėtros dalykai. Kaip gyvensime? Koks bus plėtros santykis su gamta? Pacituosiu vizijos tekstą: „Ryšys su gamta išryškėjo kaip vienas iš esminių lietuviškosios tapatybės elementų šalia valstybinės lietuvių kalbos, bendros kultūros ir istorijos. Buvimas šalia gamtos suprantamas kaip žmogaus gero gyvenimo sąlyga, papildanti jo socialinio ir ekonominio saugumo poreikius. Lietuvos ateitį matome kaip pažangios, inovatyvios šalies, kurioje rasta pusiausvyra tarp šiuolaikinio žmogaus gyvenimui būtinų atributų, naujausių technologijų įvaldymo ir geros laukinės gamtos būklės išsaugojimo.“

Štai čia man ir iškyla kultūrinio kraštovaizdžio Lietuvos svajonė. Kokia ji? Bendrąja prasme – tai žmogaus sąmoningos veiklos sukurtas ir jo atidų sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.

Turime nuostabų pavyzdį – Kuršių neriją. Žmogaus ir gamtos sąveika suformavo autentišką Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį – UNESCO įvertintą kaip pasaulio paveldo objektą. Tai puikus modelis, kuriuo galėtume vadovautis plėtodami darnią ir tvarią ateities Lietuvą. Taip galėtų atsirasti atskiri kokybiško kraštovaizdžio kristalizacijos taškai – miesteliai, kaimai, dvarai, aplink kuriuos plėtotųsi ne tik į gamtą integruotos rekreacinės veiklos, bet ir poilsio, ir žemo intensyvumo gyvenamosios struktūros. Taip, tai panašu į sodybų Lietuvą, klestėjusią trumpą tarpukario laikotarpį, tačiau nemaža dalimi sunaikintą per sovietmetį. Lietuviams patinka gyventi gamtoje, sodybose, bet, deja, gražesnėse vietose, gamtinėje aplinkoje jų beveik neliko – viskas užimta. Kur kurtis? Gal miškuose?

Lietuvoje miško žemėje statyti nieko negalima. Kodėl? Todėl, kad mūsų miškai, deja, tarnauja vien lentpjūvėms, o ne lietuvių gyvenimui, poilsiui, kultūrai. Švedijoje, kitose Skandinavijos šalyse miškuose statyti galima, o Lietuvoje – ne! Kodėl? Švedai mažiau myli gamtą? Nemanau... Tiesiog Lietuvos miškas dėl sveiku protu nesuvokiamų priežasčių yra atimtas iš lietuvių. Lietuvos gamta saugoma nuo lietuvių, nes mes, lietuviai, traktuojami kaip barbarai, kurie nesugebės tinkamai naudotis Lietuvos gamtiniais resursais. Tai gal po trisdešimt ketverių atkurtos Lietuvos metų jau pakankamai subrendome, kad valdžia leistų lietuviui gyventi gamtoje?

Pasitelkime kitą sritį – ilgą laiką Lietuvoje dėl perteklinių reikalavimų nesugebėjome renovuoti kultūros paveldo objektų. Tačiau šiandien turime pripažinti, kad ledai pajudėjo ir kultūros paveldo objektai vienas po kito atgimsta naujam gyvenimui. Viskas dėl to, kad atradome stebuklingą žodį – įveiklinimas. Taigi, išmokome įveiklinti kultūros paveldą. Ir pasipylė kaip iš gausybės rago: muziejai, bendruomenės namai, restoranėliai, amatininkų dirbtuvėlės, menų galerijos.

Tai gal galėtume ir gamtą įveiklinti? Turime nepaprastai turtingą kultūrinio kraštovaizdžio potencialą. Saugodami vertingąsias savybes, puoselėdami ir valydami, gausindami ir puošdami, įveiklinkime gamtą. „Kelrodė Lietuva“ neturėtų likti tuščia frazė. Reikia ją užpildyti gyvu turiniu ir kultūringa forma. Lietuviai pasiruošę naujai raidos paradigmai – darniam gyvenimui su gamta ir gamtoje. Tad kurkime naują Lietuvą, kur dera gamta ir lietuvis, kur mūsų kultūra, kaip neatskiriama mūsų tapatybės dalis, išreiškiama kokybiškais kultūriniais kraštovaizdžiais, parkais, tvenkiniais, rekreaciniais keliais, poilsio aikštelėmis, golfo aikštynais, miško poilsio nameliais, medžiotojų trobelėmis, tradicinėmis ir moderniomis lietuviškomis sodybomis. Vietos užteks visiems: ir saugomoms teritorijoms, ir ūkiniams miškams, ir kultūriniams kraštovaizdžiams.

Lietuvį ir gamtą nuo seno sieja sakralinis ryšys. Tai yra mūsų dvasinė savastis, glūdinti giliai lietuvio mentalitete ir teikianti gyvą santykį su gamta ir tėvyne. Ir dar... Tikrasis patriotizmas kyla iš motyvacijos ginti savo tėvynę, savo žemę, savo namus.

Gyvename kritiniu Lietuvai laikotarpiu, kai kiekvienas sau atsako į klausimą, kas mane riša su Lietuva, o iškilus krizei – likti ir ginti ar pasitraukti ir laukti. Turime suprasti, kad kuo daugiau lietuviai bus prisirišę prie savo žemės, turės daugiau laisvės išreikšti save krašto kūryboje – tuo stipriau bus motyvuoti saugoti ir ginti Tėvynę.

Socialinio tinklo ir 123rf nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.