Lapiniai burokėliai – be vargo užauginti, greitai paruošti

Minkštučiai ir neperaugantys lapai

„Lapinius burokėlius, kitų dar vadinamus mangoldais, vertinu dėl lapų minkštumo, jie neperauga per visą vasarą, to nepasakyčiau apie greitai kietėjančius tradicinių burokėlių lapus, – pasidžiaugė R. Valindikevičienė. – Lapinių burokėlių lapus galima pakartotinai laužyti iki pat rudens. Apatinius lapus pradedu skabyti nuo liepos, o paskui jie vis atželia, atsinaujina iš apačios, per vasarą visas keras atrodo vešliai. Aišku, šakniavaisio po tuo keru nerasite...“

Pašnekovei prieš ketverius metus pakeliai su lapinių burokėlių sėklomis pirmiausia užkliuvo sėklų parduotuvės lentynoje – ir nutarė jais bent jau pagražinti savo daržą, pirmiausia nusipirko šių burokėlių mišinio. Išbandžiusi auginti geltonus ir baltus lapinius burokėlius, pastaruoju metu sėja raudonus – ruošiant maistą, jie ryškiau, kontrastingiau atrodo, tokius ir valgyti maloniau.

Paprasčiausias būdas paruošti lapinių burokėlių žiemai, skanioms ir sočioms sriuboms ar troškiniams, – papjausčius lapų ir kotų, užšaldyti šaldiklyje.

Didžiąją lapinių burokėlių dalį R. Valindikevičienė konservuoja su rūgštynėmis. Druskos įberia tik truputį, o jeigu rūgštynių dedama didesnė dalis, tai jos ir visai neprireikia: konservuoja rūgštynių rūgštis. Žiemą namiškiams iš jų ruošia gardžią grietine balintą sriubą su bulvėmis.

Neperlaikykime lysvėje

Paaiškėjo, kad lapiniai burokėliai sausrą atlaiko geriau negu kitos daržovės. Juos kaunietė sėja gegužę – dygsta daug geriau net ir trūkstant dirvoje drėgmės. Sausra šį sezoną smarkiau stabdė pašnekovės sėtų morkų ir rūgštynių dygimą. Jas ji sėjo du kartus, ir tai jų sudygo retokai, rūgštynių sulaukė vos kelių kerelių.

Šį karštą vasaros sezoną kaunietei pavyko išvengti ir nepageidaujamai sužydėjusių lapinių burokėlių: tokiu atveju juos naudoti maistui būtų beviltiška. Egzotiško vaizdo daržovės didelį įspūdį paliko ir anūkui Nojui – mielam močiutės pagalbininkui darže.

R. Valindikevičienė perspėja neperlaikyti lapinių burokėlių darže iki rudens: tada jau ir šių daržovių lapai pradeda kietėti, o ir lietaus su purvu dažnokai tenka daugiau negu įprasta. Lapai ima pleišėti, skursti, džiūti.

Kaip į daržą atkeliavo burnočiai

Pasidairius po kaunietės sodybą, žvilgsnis užkliuvo už kitos ryškiaspalvės daržo puošmenos – burnočių, pasėtų ten kiek neįprastu būdu. Jie kaunietės darže taip pat iš tolo akį traukia raudona spalva, tik nenaudojami praktiniais tikslais.

„Burnočius į mūsų daržą, matyt, atvežė čia žemę dirbęs traktorininkas, – svarsto R. Valindikevičienė. – Gali būti, kad prieš tai dirbtame lauke būta šių augalų ir jų sėklos prikibo prie padargų. Man jie gražūs, laikau juos kaip dekoraciją, nors žinau, kad burnočiai yra ir vaistas, ir maistas. Vis dėlto jie kartais pernelyg greitai ir sunkiai suvaldomai plinta. Todėl po tų metų, kai nuo burnočių ėmė raudonuoti kone visas daržas, jų gerokai pamažinome, pasilikome tik keletą kaip pagražinimą.“

Kažkur kaimynystėje pašnekovė mačiusi, kaip žmonėms bandant iš bulvių lauko išrauti burnočius, kartu išsiraudavo ir bulvės, todėl prireikė netgi kirvio jiems iškapoti.

Rimos VALINDIKEVIČIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.