Lapuočių gyvatvorės – ne tinginių darbas

Pastaruoju metu vis dažniau prie sodybų matome lapuočių augalų gyvatvorių. Kaip ir spygliuočių, privačią aplinką jos saugo nuo gatvės triukšmo, svetimų akių, tampa fonu kitiems sodo augalams, padeda formuoti atskiras erdves kieme. Tanki, vešli ir gerai prižiūrėta augalų eilė visais metų laikais estetiška. „Lapuočių gyvatvorės dabar daug populiaresnės nei prieš 10 metų, kai valdos buvo atskiriamos praktiškai vien tujomis“, – sako sodininkas, agronomas, landšafto specialistas Tautvydas Gurskas.

Giedrė RYMEIKYTĖ

Teks genėti dažniau

„Visas lapuočių gyvatvores reikia genėti – kuo daugiau, tuo tankesnę ir gražesnę gyvatvorę turėsite“, – teigė sodininkas. Priklausomai nuo to, kokie augalai sudaro gyvatvorę, ji turėtų būti genima 2–3 kartus per sezoną (jei auginate skroblus ar bukus) arba kas keturias savaites (jei gyvatvorė iš ligustrų, kaulenių).

„Jei norime, kad gyvatvorė būtų graži, ji turi būti nuolat genima – kartą per mėnesį po kiekvieno kirpio iš vienos šakelės gausime dvi ar tris. Tokiu būdu ji tankėja. Genint svarbu, kad apačia būtų šiek tiek platesnė už viršų. Tada gyvatvorės apačia gauna saulės ir būna tanki“, – patarė T. Gurskas.

Ligustrus ar kaulenius reikia genėti prasidėjus jų vegetacijai – jei nugenėjote rudenį, tai pirmasis genėjimas gali būti apie balandžio vidurį, priklausomai nuo to, kada pasitraukia žiema. Kai augalai pradeda leisti lapus ir naujus ūglius, galima genėti. Kalbos, kad reikia genėti tik po žydėjimo, specialisto nuomone, nepagrįstos – gyvatvorių augalai nėra vaismedžiai, todėl šiuo atveju į žydėjimą neverta kreipti dėmesio.

Atsargiau genėti reikia bukų arba skrob­lų gyvatvores, kadangi šie augalai leidžia sulą – per anksti apgenėjus, jie gali netekti per daug sulčių ir susilpnėti. Todėl bukų ir skroblų gyvatvorės genimos tik jiems visiškai sulapojus – dažniausiai tai nutinka balandžio pabaigoje, kai sultys būna lapuose ir ūgliuose.

Vaikų zonas galima atitverti augalais, kurių vaisiai valgomi – sausmedžiais, šilkmedžiais, šilauogėmis. Šiuos augalus mažiau karpome, kad būtų uogų, bet susodiname tankiau, jog vaizdas būtų tvarkingas.

Žydinčios – prabangios

Dažnai gyvatvorės formuojamos iš įprastai dėl žiedų auginamų augalų – forsitijų, alyvų, kalninių serbentų, raugerškių. „Šie augalai nelepūs, tad genėti galima dažnai. Tačiau dėl gyvatvorės formavimo nukerpami nauji ūgliai, – o šie augalai žydi ant pernykščių šakelių. Todėl, džiaugiantis gražia gyvatvorės forma ir vešliais lapais, neverta tikėtis ir daug žiedų“, – perspėjo T. Gurskas. Stipriai žydėti jie dažniausiai nebeturi ant ko, dėl to pražys tik vienas kitas žiedelis. Alyvų gyvatvorės, pasak landšafto specialisto,  ir be žiedų gana gražios dėl savo širdiškų lapų.

Galima ir negenėti, tačiau, siekiant tvarkingo vaizdo, reikėtų rinktis koloniškos formos augalus:  koloninius raugerškius ir obelis. Tvarkingai susodinus augalus, genėti nereikia – jie patys labai gražiai auga kompaktiška kolona. Galima kartais palyginti gyvatvorių aukštį ar šonus, tačiau darbo teks įdėti gerokai mažiau.

Svarbu pasirinkti koloninius lapuočius, tinkančius konkrečiam sklypui. Pavyzdžiui, koloniniai skroblai ar ąžuolai yra dideli medžiai – jie tinka viešosioms erdvėms, alėjoms, o privačiai teritorijai dažniausiai bus per platūs, mat užims 2–3 m pločio. Yra gana kompaktiškų ąžuolų ir bukų, kurių plotis – iki 1 m. „Tokius medžius galima rinktis dideliame sklype, kur nereikia taupyti vietos, tačiau vis tiek gyvatvorė bus labai aukšta ir plati. Be to, nemažai ir kainuos – tokie augalai paprastai būna skiepyti, dėl to gerokai brangesni“, – teigė T. Gurskas.

Lapuočiai atsparesni

Kartais kyla klausimas, kodėl geriau rinktis lapuočių, o ne spygliuočių gyvatvorę. Be abejo, pirmiausia sprendimą lemia skonis ir augimo sąlygos, tačiau yra ir niuansų, kuriuos ne visi žino. „Greta gatvės esanti lapuočių gyvatvorė dažniausiai mažiau nukenčia nuo pakelės druskų. Žiemą, kai ant kelių pilama druska, ji taškosi, ir, aptaškius spygliuotį, jis dažnai paruduoja. Lapuotis tuo sezonu vis tiek būna be lapų, dėl to druskingos pakelės jiems nebaisios. Kai lapuočiai išsprogsta, druska pakelėse nebenaudojama, todėl per visą vasarą jie būna žali“, – aiškino specialistas.

Be to, nutikus nelaimei, gyvatvorei apšalus, apdegus ar kitaip nukentėjus, lapuočius galima genėti ir labai drastiškai – jie atžels net tada, jei bus likęs beveik vienas kamienas. Spygliuočiai tokiu atveju naujų ūglių gali ir nebeišleisti.

Skirtinga visus metus

Dar viena lapuočių gyvatvorės savybė – skirtingais sezonais ji keičiasi nuo tankios ir žalios vasarą iki ažūrinės ar pusiau permatomos žiemą. „Gyvatvorės permatomumas, vienų įvardijamas kaip trūkumas, gali būti ir didelis pranašumas, jeigu tamsiuoju sezonu norime kiek įmanoma daugiau saulės, o karštą vasarą – šešėlio. Tai aktualu, kai gyvatvorė yra prie pat terasos ar namo langų“, – svarstė pašnekovas.

Ažūrinę struktūrą galima gražiai panaudoti įmontavus į ją lempučių – žiemą augalams numetus lapus, sušvitusi  gyvatvorė ar jos fragmentai, atsikartojantys sode ir gėlyne, gali atrodyti naujai bei puošniai.

Pranašumai ir trūkumai

„Deja, didžiausias lapuočių gyvatvorės trūkumas – kenkėjai, pavyzdžiui, amarai, kurie dažnai įsimeta į gudobelių gyvatvores. Gyvatvorė nebus estetiška, o kenkėjai gali persimesti į kitus augalus“, – teigė T. Gurskas ir nerekomendavo daržo ar sodo apsodinti gyvatvore, kurios turi bendrų kenkėjų su jūsų auginama kultūra.

Tačiau su niekuo nesulyginamas lapuočių gyvatvorės pranašumas – tai palankus mikroklimatas, kuris susiformuoja apsodintuose plotuose. Sodas tampa patrauklesnis augalams, paukščiams, vabzdžiams, kurie gali aktyviau lankytis sode, geriau apdulkinti augalus – tai didžiulis pranašumas.

Gyvatvorė, žiemą tampanti permatoma, labai tinkama ir tiems, kurie sodyboje gyvena tik vasarą. Tada žiemos metu kaimynai gali lengviau prižiūrėti iš visur matomą sklypą, o vasarą jos gyventojams bus užtikrintas privatumas.

Paklaustas, kokią gyvatvorę rinktųsi pats, želdinimo specialistas atsakė, kad šiuo metu jis mieliausiai renkasi buką arba skroblą, kurie per žiemą lieka su lapais. „Man patinka surūdijusio metalo spalva, liekanti žiemą ant struktūriškų augalų,“ – atviravo jis. Senus lapus šie medžiai numeta tik tada, kai jau pradeda sprogti nauji, todėl gyvatvorė per visą žiemą nebūna visai permatoma.

Kai kas vengia lapuočių, įsivaizduodami, kad lapų grėbimas užima daug laiko.Nereikėtų to bijoti – lapus surinkti gerokai lengviau negu spyglius, ypač jei jų pribyra ant akmenukų.

Tautvydo Gursko nuotraukos

2021-08-30