Lauko žiedais kvepiantis medus – žmogaus harmonijai

„Bitės labai visuomeniškos, darbščios, pareigingos, žmonėms jos skiepija pozityvizmą“, – sako Suvalkijos krašto ūkininkas ir bitininkas Dalius Tumynas. Bičiulio pastebėjimu, gilias istorines šaknis turinti mūsų šalies bitininkystė šimtmečius formavo kaimo žmogaus, žemdirbio vertybinę poziciją. Jos esmė – ieškoti gėrio, kaip bitė ieško žydinčių augalų, ir keisti gyvenimo būdą, vietą, kai iškyla egzistencijos grėsmė. „Jau pats kalbėjimas apie bites vienija žmones, – tvirtina D. Tumynas. – Medžiotojai, verslininkai, politikai kartu jas paminėję kaipmat pamiršta nesutarimus ir rūpesčius. Šiandien populiarią mokymosi visą gyvenimą idėją subrandino būtent bitininkai. Tai jie kupini noro dalytis žiniomis ir teigiama energija.“ Ekstensyvų šeimos ūkį puoselėjantis D. Tumynas kalba, jog stengiasi laikytis nuostatos: tausoti gamtą ir savo sveikatą, neperžengti ribos tarp meilės ir naudos.

Bitininkystės „virusas“ Savo darbo kabinete kaip interjero detalę D. Tumynas „paveldėjęs“ dailininko Antano Martinaičio (1939–1986) paveikslą „Bitynas sode“. Aliejumi tapyta drobė, kurioje vyrauja prislopinta mėlyna, į ją žvelgiant įvairiais rakursais keičia spalvas. Pasak D. Tumyno, atrodo, jog sodas geria saulės šviesą, iš senovinių varšuvinių avilių dūzgia bitės. Paveikslo kampe einantis žmogus tik užbaigia visą garsų ir spalvų harmoniją. „Bites auginu nuo dešimtos klasės“, – prisipažįsta D. Tumynas, tuo pat metu paneigdamas bitininkystės kaip paveldimo verslo mitą. Nei tėvas, nei senelis bičių nelaikė, nors su žemės verslu buvo susiję. Sovietmečiu kiekvienas miesto ar miestelio gyventojas šalia namų turėjo kelias lysves, porą obelų, o neretas laikė ir bičių. Kai D. Tumynui tėvų kaimynas padovanojo nedidelį spiečių, jaunuolis užsidegė adrenalino teikiančiu laisvalaikio pomėgiu. Jau kitą vasarą bičių šeima atseikėjo kibirą medaus. „Jaučiau palaimą dovanodamas artimiesiems ir kaimynams lauko žiedais kvepiančio bičių produkto, – prisimena D. Tumynas, – matyt, žmogaus prigimtyje tai užprogramuota.“ Studijų metais bites „jaunajam ūkininkui“ teko perkelti į senelių viensėdį netoli Amalvos ežero ir Žuvinto palių. Vienu metu bitynas buvo išaugęs iki 40 šeimų, vėliau dešimčia sumažintas. „Dabar bitėms atiduodu savaitgalius, – prisipažįsta D. Tumynas, – neskubėdamas per dieną „pačiupinėju“ dešimt šeimų.“ Bitininkas pasakoja per tuos praktikos metus perpratęs bičių charakterį, supratęs jų požiūrį į aplinką. Atidaręs avilį, pajutęs iš vidaus plūstelėjusį medaus, vaško ir pikio kvapą, išgirdęs bičių dūzgesį, žmogus nusiramina. Tačiau jei artėja audra, lietus, bitės pirmosios tą pajunta ir ieško priežasties atsiskaityti, todėl ima gelti žmogų. „Pagal bičių šeimos elgesį galima sumodeliuoti žmonių valdymo modelį, – sako D. Tumynas, – bitės demokratijos nepripažįsta, joms svarbiausia – bendruomenės savireguliacijos mechanizmas.“ Bičiulio teigimu, bitės, kaip ir žmogus, su amžiumi keičiasi, kinta jų fizinės ir psichologinės savybės. Senos bitės eina į sargybą, jos negamina vaško, nemaitina perų, kartais nori patingėti. „Tie savireguliaciniai mechanizmai būdingi ir žmonėms, tik jie tai vadina demokratija – saviapgaulės forma“, – pastebi D. Tumynas. Bitininko teigimu, šeimoje bitės grupuojasi, vienos dirba, maitina perus, kitos perpilsto ir garina nektarą, jaunos siuva, audžia korius. Viskas pagrįsta bičių savireguliacija.

Bitės darbai Pasak D. Tumyno, tikros lietuviškos vietinės bitės – darbščios, piktos ir spietlios. Polinkis spiestis – tai natūralumo požymis. Pavyzdžiui, bitininkas avilyje rado daug nupintų motininių lopšelių. Nenorėdamas prarasti bičių, jis nulaužė lopšelius, išplėtė lizdą, įdėdamas naujų korių, tačiau po savaitės vaizdas vėl kartojasi. Vadinasi, bitės jau priėmusios sprendimą spiestis ir žmogus tam nesutrukdys. „Įdomus bičių bendruomenės gyvenimas“, – sako D. Tumynas. Jo pastebėjimais, bitės gyvenimo trukmė – ir 32 dienos, kaip teigia mokslininkai, ir aštuoni mėnesiai, jei į tą tarpą pakliūva žiemos ramybės laikotarpis. Motinėlės amžių gali šiek tiek reguliuoti bitininkas. Jei ūkis intensyvios gamybos, motinėlę būtina keisti kas dvejus metus, nes ji dėdama kiaušinėlius energiškai išsikrauna, sudyla. Ekstensyviame ūkyje bičių motinėlės gyvena ir penkerius metus, visą tą laikotarpį išlieka produktyvios. „Intensyvios gamybos bityno medus yra kitos kokybės ir savybių, – pastebi D. Tumynas, – pavyzdžiui, prie rapsų atvežtos bitės surinks ir pagamins monoflorinį medų.“ Tokiais principais ūkininkaujama Kanadoje, JAV, Kinijoje. Vienos augalo medus tinkamiausias mišiniams ar perdirbti, nes neturi ryškaus skonio, kvapo, spalvos. Vartotojams mažiau žinoma, jog medus reikalingas ir bitėms, ypač žiemą. Bičiulio D. Tumyno teigimu, medus reikalingas bičių gyvybei palaikyti, energijai dirbant ir šilumai gaminti. Daug šilumos reikia visam aviliui žiemą apšildyti ir ypač perams. Augantiems perams reikia ne mažiau kaip 31 oC šilumos, o lauke anksti pavasarį dar gali būti 10–15 oC šalčio. Taigi kiekviena bitė yra lyg ir maža krosnis, kurioje dega medus ir gaminasi šiluma. Avilyje žiemą būna 15–30 tūkst. bičių, o vasarą – apie 50 tūkst. Viena bitė gyvybei palaikyti per dieną žiemą suvartoja apie 1 mg medaus, 30 tūkst. bičių suvartos apie 30 g, o per visą žiemą (150 dienų) – apie 4,5 kg. Vasarą, kai bitės gali išskristi į darbą, kiekviena bitė per dieną gyvybei palaikyti ir darbui suvartoja vidutiniškai apie 5 mg medaus. Labai susijaudinusios, pavyzdžiui, spietimo metu, arba supykdytos bitės medaus suvartoja 10 kartų daugiau. Per visą vasarą (210 dienų) viena bitė suvartos apie 1,05 g, o 50 tūkst. bičių – 52,5 kg. Kiekvienoje bičių šeimoje vasarą apie tris mėnesius gyvena tranai. Tranas gyvybei palaikyti per dieną suvartoja apie 13,6 mg medaus, o per 90 dienų – apie 1,2 g. Sakykime, bičių šeimoje vidutiniškai yra apie tūkstantis tranų. Per tris mėnesius jie suvartos apie 1,2 kg medaus. Daug medaus bitės suvartoja perams auginti. Per vasarą jos užaugina apie 150 tūkst. perų. Vienam perui užauginti suvartojama apie 200 mg medaus, o visiems perams reikia apie 30 kg. Be to, jos užaugina tūkstantį tranų. Vienam trano perui užauginti suvartojama apie 500 mg, o tūkstančiui reikės apie 0,5 kg. Bitininkui lieka apie 10–15 kg medaus (ūkininkaujant ekstensyviai, kaip ir D. Tumyno bityne). Nors bitės pavasarį, vasarą ir rudenį į darbą gali skristi apie 210 dienų, bet gerų, darbingų dienų, kai jos parneša po kelis kilogramus medaus, būna tik apie dvidešimt. Pasiremdamas moksline literatūra ir savo praktika D. Tumynas tvirtina, jog bitės per vasarą surenka apie 104 kg medaus, tačiau jos renka ne medų, o nektarą. Kilogramą medaus bitės pagamina vidutiniškai iš 3 kg nektaro. Vadinasi, bitės turėjo parnešti apie 312 kg nektaro. Bičių perams maitinti tenka parsinešti apie 20 kg žiedadulkių ir apie 20 kg vandens. Iš viso per vasarą bičių šeima parsineša apie 350 kg įvairių rūšių maisto. Kilogramui nektaro ar kitokio maisto surinkti bitė turi išskristi į lauką apie 15 tūkst. kartų, vadinasi, norint surinkti 312 kg maisto, tenka išskristi apie 4,7 milijono kartų. Kiekvienu išskridimu bitė aplanko apie 125 žiedus. Per visą vasarą vienos šeimos bitės, rinkdamos nektarą arba žiedadulkes, aplankys apie 600 milijonų žiedų. Tokį darbą atlieka vidutinio stiprumo bičių šeima, vasarą turinti apie 50 tūkst. bičių. Kiekvienas bitės aplankytas žiedas duoda sėklą, uogą arba vaisių. Mokslininkų skaičiavimais, bitės, lankydamos augalų žiedus, 20–30 proc. padidina jų derlių. Derliaus padidėjimo vertė yra vidutiniškai 16 kartų didesnė už surinkto medaus vertę.

Prekės ženklas „Mano bityno prekės ženklas – viržių medus, – kalba D. Tumynas, – tačiau jį labai sunku surinkti, išsukti. Viržių medus – tamsus, nuo saldumo net aitrus.“ Pasitikėjimą bitininkais, pasak bičiulio D. Tumyno, griauna turgaus prekeiviai, kurie vartotojams siūlo pastarųjų pageidaujamo medaus. Apskritai Europoje apie 60 proc. prekybos tinkluose siūlomo medaus yra medaus produktas. Pirkėjai nori būti apgauti ir prekybininkai tuo naudojasi. Didžiuosiuose Vakarų Europos šalių bitynuose bitės papildomai maitinamos invertuotu cukrumi, į jį pridedant skonio ir spalvos priedų. Bitės iš karto „gamina“ vartotojams patinkantį medų. Toks „technologinis“ medus iškreipia rinką, ekologinio bityno savininkas negali su tokiu konkuruoti. Lietuvoje ekstensyvaus ūkininkavimo bitynai vartotojui tiekia šimtą kartų vertingesnį daugiažiedį medų, kuriame gausu įvairių vitaminų ir mineralų. „Vakariečiai filtruoja medų, pašalina iš jo žiedadulkes, tuomet produktas išlieka skystas“, – pastebi D. Tumynas. Bitininko teigimu, tai medaus nuvertinimas. Lietuvoje ilgiau skystas išlieka tik lipčiaus medus, o kitas, ypač pavasarinis, kuriame daug pienių žiedadulkių, greitai kristalizuojasi. Be to, sukamas tik užakiuotas, vadinasi, subrendęs medus. Būtent tuomet bitininkas ir nustato medaus kilmę ir rūšį. Tikras medus negali valgytojo alergizuoti. Pasak D. Tumyno, intensyvioji žemdirbystė neišsiverčia be chemikalų – trąšų, augalų apsaugos priemonių. Su duona, pyragais, vaisiais, daržovėmis žmogus suvalgo ir nemažai cheminių medžiagų, kurios organizme žudo gerąsias žarnyno bakterijas. Tuomet jų vietą užima kiti mikroorganizmai, kurie nuodija organizmą. Tokia „kritinė masė“ žmogui išprovokuoja ligas. Aplinkos teršalai kaupiasi kepenyse, po dešimtmečio ląstelės ims nekrozuotis, atsiras auglių. „Ryškėja takoskyra tarp ekologinių ir chemizuotų ūkių, – kalba D. Tumynas, – pirmoji tą pajutusi bitė pasidarė trumpaamžė.“ Bitininkas teigia, jog praėjusiais metais iš jo apylinkėse ūkininkaujančiųjų negavo nė vienos žinutės į telefoną apie purškiamus pasėlius, nors tarnybos užtikrino tokią bitininkų ir ūkininkų bendradarbiavimo formą. „Pasigendu bendruomeniškumo“, – sako D. Tumynas. Bitininkai taip pat stokoja atsakomybės, ypač rinkodaros dalykuose. Vartotojams turėtume suteikti pasirinkimo laisvę: stambaus (technologinio) ir smulkaus (ekologinio) bityno medus skiriasi kokybe, atitinkamai turėtų būti formuojama ir kaina. D. Tumynas kaip biomedicinos specialistas nuogąstauja dėl į bitininkystę ateinančių naujausių technologijų, pavyzdžiui, genų inžinerijos, kaip atsitikę gyvulininkystėje. Bitininkas įsitikinęs, jog Lietuvoje dar galima rasti senųjų vietinių bičių, nors mokslininkai jas jau nurašė į istorijos nuostolius. Vietinių bičių galėtų turėti motinėlių metų metais nekeičiantys bičiuliai. Bitės tampa lygios spalvos, šiaurietiškai piktos. „Pasikeitusi genų kritinė masė pakeičia ir bičių rūšinius požymius“, – pastebi D. Tumynas ir priduria, jog tiek žmonių, tiek gyvūnų ir vabzdžių savybes nulemia teritorija ir vietos sąlygos. Savo bitėms ganyti bičiulis turi keliolika hektarų pievų, kuriose galvijai neganomi, kol neperžydi baltieji dobiliukai. Netoli bityno – lapuočių miškas, iš ten bitės parsineša lipčiaus. Medaus įvairovę garantuoja ir augalija, ir klimato sąlygos, ir žmogaus priežiūra. „Nėra vienodo medaus“, – tvirtina D. Tumynas. Laisvalaikiu jo ūkininkavimas turi dvi papildomos veiklos sritis: medžioklę ir bitininkavimą. „Medžioklė – tai aistra, bitininkystė – meilė“, – tvirtina D. Tumynas, remdamasis žmonijos vystymosi istorija. Pirmapradis medžioklės tikslas – pamaitinti šeimą. Bitė – tai ne tik kūnui, bet ir sielai reikalingi virpesiai, garsai ir kvapai. Bitininkavimas taurina žmogų, ugdo bendruomeniškumą. Tačiau yra takoskyra tarp technologiškai modernaus, stambaus bityno ir nedidelio bityno, skirto žmogaus dvasiai taurinti. Tokiame, pasak D. Tumyno, laikas eina kitaip, bitės pakeičia filmą, televizorių, suteikia prasmingos veiklos.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos