J. Sviderskis. Lietuva – ne vien Vilnius

Manau, kad taip įvyko todėl, kad priimti teisės aktai buvo neišdiskutuoti, biurokratiniai, kabinetiniai, sakyčiau, kenkiantys gamybai ir paremti mistiniais žalinimo reikalavimais, atėjusiais iš Briuselio. Taip neturėtų būti. Valdžia privalo rūpintis ir gamyba, būti suinteresuota žmonių užimtumo augimu, o kartu – ir į mūsų valstybės biudžetą sumokamais mokesčiais. Trumpai kalbant – šalies ekonominio potencialo didėjimu.

Tvirto stuburo neturintis biurokratinis aparatas nesugebėjo pasipriešinti politinės vykdomosios valdžios konjuktūriniams nurodymams ir nuėjo lengviausiu keliu – pasitelkdamas draudimus, suvaržymus, apribojimus, perteklinį administravimą ir panašias priemones. Jie patys neskaičiavo ir jų niekas neprašė suskaičiuoti, kiek tai kainuos valstybei plačiąja prasme, nors privalėtų tai daryti, nes atlyginimus, kitas socialines garantijas, darbo sąlygas jiems ir kitiems pajamų negeneruojantiems sektoriams užtikrina gamyboje ir versle dirbantys žmonės.

Suprantamas ir valdininkijos noras kurti naujus reikalavimus. Dar ir apeliuojant į Briuselį. Taip jie pateisina savo darbo vietas, kuria naujas, tampa, jų įsivaizdavimu, labai reikalingi ir reikšmingi. Visa tai, kai toleruoja, skatina ar to reikalauja įstaigų vadovai, yra labai paranku. Nors jie yra tik valstybės tarnautojai, tačiau nuolat tai pamiršta.

Todėl ankstesni treji metai ir besibaigiantys 2024-ieji žemdirbiams ir jų atstovams buvo kaip niekada sunkūs kovojant dėl savo teisių ir išgyvenimo. Skaudu dėl užsidariusių fermų, išnykusių ūkių, užkaltų sodybų langų ir durų. Būtent 2024-aisiais vyko kaip niekada daug mitingų, protestų, laužų laukuose deginimo akcija ir tūkstantinis traktorių maršas Vilniuje. Jau nekalbant apie šūsnis prirašytų laiškų ir rezoliucijų. Visam tam sugaišta labai daug laiko, vietoje to, kad vyktų konstruktyvus dialogas, problemų sprendimų paieškos, o ne jų imitacija.

Tikime, kad pradėjus dirbti naujai rinktam Seimui, pasikeitus Vyriausybei, atrasime kitos kokybės santykius su ja. Mes neskirstėme ir neskirstome valdžios pagal politinius įsitikinimus. Svarbiausia – jos požiūris į dirbančiuosius, į žemės ūkio įmones ir žemdirbius, kuriančius pridėtinę vertę, besirūpinančius dirbančiųjų socialine gerove, neskirstant, kad vieni – tokie, o kiti – anokie. Buvimas viršuje turi būti grįstas ne skaldant, o vienijant visuomenę. Svarbiausia suprasti, kad Lietuva – ne vien Vilnius, kad regioninė plėtra nebus sėkminga, jei ten nebus mažo, vidutinio ir stambaus ūkio – visų. Kiekvienas iš jų, vykdydamas savo misiją, kartu sudaro nedalomą visumą, todėl visiems jiems reikalingas vienodas dėmesys.

Visi jie nekantriai laukia ryžtingų sprendimų, reguliuojant santykius tarp pirminės produkcijos gamintojo, perdirbėjo ir prekybininko. Apie tai tiek daug prišnekėta, bet proveržio vis nėra. Antrasis lūkestis – perteklinės biurokratijos ir administracinės naštos esminis sumažinimas. Jeigu šiai valdžiai pavyks pakelti tas plytas, tai žolė po jomis tikrai sužaliuos. Manau, tai visų žemdirbių lūkestis ir visi nori tokios išsipildančios Kalėdų Senelio dovanos.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS