Lietuvai – Regionų ministerija?

LR prezidentas Gitanas NAUSĖDA: „Būtų tikslinga apsvarstyti idėją ministerijos, kurios pagrindinis tikslas – nacionalinės regioninės politikos formavimas, regioninių tarybų ir savivaldos savarankiškumo didinimas ir, tai ypač svarbu, nacionalinio lygmens koordinavimas tarp ministerijų. Jos pavadinimas yra antraeilės svarbos klausimas. Visuotinio optimizavimo eroje tai gali skambėti kaip erezija. Tačiau argi panašiai neskambėjo siūlymas steigti Energetikos ministeriją konkretiems strateginiams projektams įgyvendinti?

Šiandien tokiu strateginiu tikslu turi tapti mūsų regionų plėtra. Mums reikia aukščiausiu lygiu telkti pastangas formuoti vientisą regioninę politiką. Tai – daug koordinavimo ir interesų derinimo reikalaujanti sritis. Sritis, kurioje aktyviai veikia daugybė veikėjų. Sritis, kur susikerta neretai viena kitai prieštaraujančios švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos, kultūros politikos vizijos.

Regionų ministerija galėtų ne tik perimti funkcijas iš dabartinės VRM, taip pat kitų ministerijų, bet ir užtikrinti, kad nacionalinė politika geriau atitiktų regioninės politikos tikslus ir vietos gyventojų lūkesčius. Tokia ministerija galiausiai taptų horizontaliosios regionų politikos ašimi, mums visiems ieškant Lietuvos žmonėms reikalingų sprendimų.

Tačiau mano tikslas nėra primesti vienokius ar kitokius sprendimus, kaip vienintelius įmanomus. Gerokai svarbesnis šiuo etapu, manau, yra pirminis postūmis. Turime artėti prie bendro sutarimo, kad mums Lietuvoje reikalinga efektyvesnė regioninė politika. Jau vėliau iš jo galėtų plėtotis daugumai priimtina permainų vizija su konkretesniais pasiūlymais.

Bet kokiu atveju, norėdami artimiausioje ateityje pasiekti rezultatų, diskusijas turime pradėti kuo anksčiau. Geriausia – jau šiandien.

Darbo regionuose dienomis įsitikinau, kad Vilniuje galime kiek norime rašyti strategijas ir programas, bet jas įgyvendinti reikia realybėje, kur visa ko pagrindas yra žmonės. Tie patys žmonės, kurie susiduria su visuomeninio masto iššūkiais ar skuba į pagalbą, kaimynus užklupus nelaimėms. Žmonės, kurie buriasi į bendruomenes, kad vieni kitiems padėtų, praskaidrintų kasdienybę, kurtų geresnę ateitį savo vaikams ir vaikaičiams.

Lietuvos žmonės gyvena ne tik Vilniuje. Vilnius nėra visa Lietuva. Džiaugiuosi, kad iki šiol nemažai padarėme. Prieš ketverius metus pasiekėme svarbių susitarimų dėl savivaldos savarankiškumo, kuriuos, tiesa, reikėtų sąžiningai ir iki galo įgyvendinti. Apskritai viešajame gyvenime, noriu tikėti, randasi daugiau supratimo, kad regionai yra svarbi Lietuvos dalis, kad jų negalima ignoruoti ar lengva ranka nurašyti.

Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad dabartinė padėtis toli gražu nėra ideali. Ir itin daug kritikos strėlių nusipelno būtent mūsų regioninė politika. Šiandien ji veikiau primena plonais siūlais sutvirtintą atskirų projektų tinklą, o ne vientisą audinį.

Galima kelti klausimą, ar Lietuvoje regioninė politika formuojama sistemingai. Juk pagrindinis regionų plėtros variklis šiandien yra ES paramos lėšos, o mes daugeliu atvejų tik pritaikome valstybinius mechanizmus joms įsisavinti. Regioninės plėtros tarybos, stokodamos administracinio resurso, galimybės savarankiškai spręsti be nurodymų iš viršaus, yra pajėgios nebent skirstyti Europos sanglaudos fondų paramą. Tinkamai neveikia net ir šiandienis regioninės plėtros finansavimo modelis. Programos toliau projektuojamos iš viršaus į apačią, trūksta horizontalaus tarpžinybinio koordinavimo nacionaliniu lygiu, kaip ir elementaraus dėmesio ir išteklių, kurie padėtų užtikrinti sklandų ES fondų investicijų programos veikimą.

Formaliai už regioninės politikos įgyvendinimą atsakinga visa VRM, o realiai – nedidelė komanda ministerijos viduje. Tai nėra ministerijos problema. Tai – mūsų visų problema, kad tokiai svarbiai politikos sričiai ilgą laiką neskyrėme pakankamai dėmesio ir išteklių.

Mažėjant ES paramai, vis didesnis finansinis krūvis ir atsakomybė teks mums patiems. Turime tam pasiruošti, kurdami išmanesnę ir efektyvesnę nacionalinę regioninę politiką. Nesiėmę ryžtingų veiksmų, rizikuotume pasiekti ES vidurkius tik viename mieste, o ne visoje šalyje – su visomis atitinkamomis pasekmėmis.

Ir nors atsukti atgal dešimtmečius vykstančius procesus ir pradėti kurti tvarią, koordinuotą nacionalinę regioninę politiką nėra paprasta, būtent tai matau kaip strateginį mūsų valstybės tikslą. Tikslą, kurį įgyvendinti mums gali prireikti ne vieno politinio ciklo.

Bet toli žiūrėti nereikia. Tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių galima rasti nemažai įkvepiančių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Danija, Norvegija, Švedija, taip pat Estija ieškojo ir rado būdų, kaip viešojo sektoriaus darbo vietas paversti regionams naudingu ištekliumi. Šiaurės Europos šalyse šie sprendimai priimti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Taip buvo siekiama sumažinti valdžios ir darbo vietų koncentraciją sostinėse, paskatinti mažesnių miestų vystymąsi ir tirpdyti ekonominį atotrūkį nuo didžiųjų miestų.

Dabar yra pats tinkamiausias metas pradėti galvoti apie tolygesnį viešojo sektoriaus darbo vietų paskirstymą tarp Lietuvos regionų. Taip, tai yra sudėtingas uždavinys, galintis pareikalauti daug pastangų, sukelti konfliktų, nepasitenkinimo. Kai bandėme į Kauną perkelti Žemės ūkio ministeriją, tai vyko be tinkamo pasirengimo, neatlikus būtinos analizės ir paskaičiavimų, nepaisant darbuotojų nuomonės. Galutinis rezultatas, kaip žinome, nebuvo sėkmingas, tačiau jis neturėtų sukompromituoti pačios idėjos.

Nematau pagrindo visas valstybės įstaigas ir toliau koncentruoti Vilniuje. Tokia centralizacija yra aiškus senojo politinio režimo palikimas. Mums reikalingi ne tik regioninio, bet ir nacionalinio lygmens valdymo pokyčiai. Turime ieškoti būdų, kaip didinti dėmesį regioninei politikai ne kontroliuojant ir valdant „iš viršaus“, bet teikiant pagalbą ir didinant savarankiškumą. Privalome veikti horizontaliai per visas valstybės valdymo sritis, kad mūsų politiniame gyvenime pagaliau atsirastų vietos už Vilniaus esančiai Lietuvai.“

LSA direktorė Roma ŽAKAITIENĖ: „Reikėtų gerai pagalvoti, ar tai būtų ministerija. Iš tikrųjų savivaldybės ir regionų plėtros tarybos labai pasigenda nuoseklaus, horizontalaus regioninės politikos prioritetų koordinavimo. Tai reiškia, kad šiandienėje situacijoje VRM, būdama atsakinga už regionų plėtros programą ir jos įgyvendinimą bei ES investicijas į regionus, neturi išskirtinių įpareigojimų kitoms ministerijoms, kurios lygiai taip pat skiria dalį europinių struktūrinių lėšų regionų plėtrai. Ne visada šios ministerijos darbuotojų bandymas rasti tinkamus sprendimus, būti tarpininku tarp regionų ir ministerijų pasiteisina.

Iš tikrųjų mes labai norime, kalbėjome ir kalbame, kad kokia nors institucinė lyderystė regionų klausimu tikrai turi atsirasti. Ar tai bus ministerija, nežinau. Mes matome, kad visų ministerijų įpareigojimai ir jų galios bei kompetencijos yra labai panašios. Reikėtų vieną padaryti visiškai atsakingą ir turinčią įgaliojimus. Regionų forume svarstyta, kad Vyriausybės kanceliarijoje galėtų atsirasti skyrius ar kažkoks padalinys, kuris užsiimtų regioninės politikos horizontalaus įgyvendinimo funkcijomis. Kai bet kokie sprendimai priimami arba skirstomos investicijos, sulyginama, kokią turės įtaką vienam ar kitam regionui, kad pradėtų mažėti skirtumai tarp regionų, kad iš tikrųjų nebūtų Vilnius ir atskirai – Lietuva. Regionuose gyvenantys žmonės turi gauti tas pačias paslaugas ir tokios pat kokybės, kaip ir sostinėje. Savivaldybės tikrai pasigenda institucinės lyderystės. O apie tai, kas tai bus, reikalingos diskusijos, vertinimai, žiūrėjimai ir tada bus atitinkami sprendimai.

Savivaldybės visą laiką norėjo didesnės decentralizacijos ir siekė, kad patys regionai ir savivaldybės nustatytų tam tikrus savo regioninius prioritetus, poreikius, kad galėtų atitinkamas ES investicijas panaudoti skirtumams mažinti. Bet esamoje perspektyvoje to tikrai nėra padaryta, o tik nuleista ministerijų. Kai nėra stipraus koordinavimo, ilgą laiką nežinojome nė kam sakyti dėl finansavimo gairių, dėl išankstinių sąlygų nustatymo, kurios savivaldai arba tam regionui visiškai netinka, nes negalės to projekto įgyvendinti. Deja, tik dabar prasideda esminiai darbai ir teikiami dokumentai Centrinei projektų agentūrai, kad išsijudintų visi europinių investicijų procesai. Labai nedaug visko įgyvendinama ir regioninė programa turėtų būti jau labai įsivažiavusi, nes vidurio peržiūra bus netrukus. Suplanavimas jau yra kaip ir šimtaprocentinis, tačiau sutarčių pasirašyta tik 66. Jeigu suma, kuri numatyta regionams, yra apie 1,6 mlrd. Eur, tai pagal tas sutartis – tik už 84–85 mln. Eur. Viskas tik pradeda įsivažiuoti. O jeigu būtų kažkokia institucija, kuri iš esmės, nuo pat finansinės perspektyvos pradžios neleistų ministerijoms atsipalaiduoti, reikalautų, kad greičiau būtų paruošti dokumentai, visos finansavimo gairės, kad jos būtų suderintos su regionais, šiandien turbūt turėtume visai kitą situaciją. Savivaldybės labai rimtai pradėtų įgyvendinti projektus, kurie yra aprobuoti, suplanuoti regione ir kurie yra regionui reikalingi.

Mes visada norėjome, kad ministerijoje būtų daugiau žmonių, dirbančių su regionais, nemenkiname tų, kurie dabar yra, bet jų – per mažai. Ir viceministras atsakingas ne vien už regionų politiką, bet ir už valstybės sienos apsaugą, ir už emigrantus, ir t. t., todėl visi darbai ir geopolitinė situacija darė įtaką tam, kad regionams buvo skiriama mažiau dėmesio. Tai ir yra priežastis, kodėl prezidentas pradėjo kalbėti apie tai, kad turi atsirasti ar ministerija, ar kažkoks kitas rimtas koordinavimas, kuris galėtų būti Vyriausybės lygiu. Tai prezidentas įvardijo kaip ministeriją. Svarstymų gali būti įvairių, bet mums labai reikalinga institucinė lyderystė, kad skirtumai tarp regionų mažėtų.“

Socialinių tinklų nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.