Lietuviško darželio istorija

Lietuvos liaudies buities muziejus stebina puikiai tvarkomais tradiciniais lietuviškais gėlių darželiais. Kaip formuojasi tokia tradicija?

Šiandien mūsų šalies miestų ir miestelių privačias bei visuomeninės paskirties erdves puošia įvairių stilių gėlynai. Vienur puoselėjami rožėmis kvepiantys, vadinamieji angliškojo stiliaus, kitur smilgomis siūruoja natūralistinio stiliaus arba olandiškosios bangos gėlynai, Provanso stiliaus gėlynai kvepia levandomis, o kur dar kiniški, japoniškieji ir kiti.

Šių dienų gėlynai stebina didele augalų rūšių įvairove, žavi įvairiaspalviais ne tik žiedais, bet ir lapais, vilioja nuostabiais aromatais. Šalia mūsų kraštui būdingų augalų lapus ir žiedlapius į saulę kelia iš kitų kraštų atkeliavę svetimžemiai augalai. Laikui bėgant vieni atvykėliai neišgyvens mūsų klimato sąlygomis, kiti pritaps ir bus sėkmingai auginami mūsų gėlynuose, o perduodami ir auginami gėlynuose iš kartos į kartą taps tradiciniais XXI a. gėlių darželių augalais. Taigi, tai, kas šiandien nauja, ilgainiui tampa tradicija.

Ar lietuvaitės nuo neatmenamų laikų turėjo savo darželį?

Senųjų Lietuvos gėlių darželių tradicija formavosi šimtmečius. Žinios apie Lietuvoje augintus dekoratyvinius augalus iki pat XVIII a. pabaigos yra labai negausios. XVI a. Lietuvoje pradėjo steigtis vienuolynai, tad manoma, kad jų soduose, kaip ir kitose to meto Vakarų Europos vienuolijose, gydymo tikslams daugiausia buvo auginti vaistiniai augalai, o šalia jų – ir vienas kitas dekoratyvinis. Neabejotinai Lietuvos didikų Radvilų soduose kvepėjo ne tik vaistiniai ir prieskoniniai augalai, bet ir rožės, lelijos.

Tikslių duomenų nėra, tačiau manoma, kad dekoratyvinius augalus savo sodybose valstiečiai pradėjo sodinti po XVI a. Valakų reformos, kai įsigijo individualius ūkius ir ėmėsi savarankiškai ūkininkauti. Nežinome, kiek sunkaus gyvenimo prispaustam kaimo žmogui rūpėjo grožis, bet sveikata buvo labai svarbi. Sergančiam kaimiečiui medicinos mokslus baigusio gydytojo pagalba buvo nepasiekiama, tad susirgus padėdavo gydymą žolelėmis išmanantis vienuolis. Jis ne tik duodavo ligą įveikti padedančių žolelių arbatų ir antpilų. Manoma, jog dažnas dar ir nurodydavo, kur galima surasti augančią reikalingą žolelę, duodavo gydančios žolės sėklelę ar kerelį iš vienuolyno vaistingojo sodo.

Taip pirmieji valstiečių sodybose pa[1]sodinti augalai atkeliavo iš vienuolynų. Pirmiausia pradėta sodinti ypatingu žiedų grožiu nepasižyminčius, tačiau vaistingus ir aromatinius augalus. Tad pirmieji gėlių darželiai daugiau žaliavo, nei stebino žiedų gausa.

Bėgant metams gerėjo krašto socialinė ir ekonominė padėtis, buvo panaikinta baudžiava. Nuo XIX a. antros pusės vienuolijos, klebonijos, dvarai, Vilniaus universiteto Botanikos sodas atsiveždavo vis daugiau naujų augalų iš kitų kraštų. Įvairių augalų ir jų sėklų miesto ir kaimo žmonės gaudavo iš sodus prižiūrinčių sodininkų. Sėklomis ir augalais vėliau keitėsi tarpusavyje. Tad ne tik vaistiniai, bet ir augalai puošniais žiedais ėmė plisti kaimo ir miesto gyventojų sodybose.

XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje gėlių darželis tapo privaloma sodybos dalimi, namų garbe ir pasididžiavimu. Jame klestėjo ne tik naudą teikiantys vaistiniai ir aromatiniai prieskoniniai augalai, bet ir tie, kurie traukė tik žiedų kvapu arba grožiu.

Tradicinis istorinis lietuviškas gėlių darželis – kas tai?

Šiandien kalbėdami apie senuosius tradicinius gėlių darželius turime galvoje XX a. pirmoje pusėje gyvenusių žmonių gėlių darželių planavimo ir komponavimo tendencijas. Tradicija gyva, kol gyvi ją puoselėjantys žmonės.

Visi žino, kad senais laikais lietuvaitės augino rūtas. Be kokių augalų neįsivaizduotumėte istorinio lietuviško darželio?

Augalų vertė gėlių darželiuose per šimtmečius keitėsi, tačiau pati brangiausia, mylimiausia ir dažniausiai dainose apdainuota gėlė – rūta (žalioji rūta). Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Teodoras Lepneris jau XVII a. rašęs, kad Prūsijos lietuviai nuo seno gėlių darželiuose augino ir labai gerbė rūtą. Garbingiausios darželių gėlės vietoje šis augalas išlieka ir XX a. pirmoje pusėje. Jei šeimoje augo dukterys, tai gėlių darželyje tiesiog privalėjo augti rūtos.

Ši gėlė buvo laikoma nekaltybės simboliu. Kuo darželyje rūtos aukštesnės ir vešlesnės, tuo didesnė tuose namuose augančių mergaičių garbė ir visų namų pasididžiavimas. Rūtos naudotos krikštynų, vestuvių, laidotuvių ir kitose bažnytinėse apeigose. Jomis gydė virškinimo ligas, pilvo skausmus, sakė, kad „rūtos širdį vairuoja“, tad „širdžiai supykus“ sukramtydavo jos lapelį, jų antpilu skalavo skaudančią gerklę, plovė išbertą galvą bei kitas kūno vietas. Didžiai gerbiama rūta gėlių darželyje sodinta pačioje garbingiausioje – centrinėje lysvelėje.

Gražiais žaliais lapeliais ir kukliais gelsvais žiedeliais žydintis keras papuoštų ir šiuolaikinį gėlyną. Šalia rūtų darželyje turėtų augti bijūnai, dailieji auskarėliai, diemedis, didysis žioveinis, kartusis kietis, mėtos ir kt.

Šiandien egzistuoja augalų mados. Vieni augalai iš mados išeina, kiti į ją sugrįžta. Ar yra, kurie darželiuose išsilaikė nuo seniausių laikų, arba, priešingai, tokių dabar nebeaugina?

Mūsų senolių gėlių darželiuose dažnai buvo auginamas balzaminis skaistenis. Anuomet jis laikytas senovės gėle. Nors pats augalas žydi kukliai, smulkiais geltonais žiedeliais, tačiau ypač gaivaus ir malonaus kvapo. Seniau jo kvapnių lapų dėdavo tarp drabužių į spintą, vieną kitą įsprausdavo tarp maldaknygės lapų. Jo lapelių skynė ir dėjo į bažnyčią nešamą gėlių puokštelę, vietoje kvepalų nešiojosi kišenėje.

Bėgant metams augalas malonaus kvapo neprarado, tačiau atsiradus augalams kvapiais ir puošniais žiedais buvo pamirštas. Šiandien balzaminis skaistenis gėlių darželiuose retai aptinkamas.

Iš seniausių laikų iki mūsų dienų darželiuose auga gėlės gražiais ir kvapniais žiedais. Tai bijūnai, flioksai, lelijos ir vaistiniai bei prieskoniniai augalai: mėtos, kartusis kietis arba pelynas, vaistinis kietis (kitaip peletrūnas).

Lietuvaitės vasarą turėdavo labai daug darbų. Kada jos spėdavo prižiūrėti ir darželius?

Gražus, išpuoselėtas gėlių darželis – visos sodybos garbė. Juo didžiavosi visi namiškiai. O jų priežiūra buvo mergaičių rūpestis. Paprastai prižiūrėjo vyriausioji dukra. Jai ištekėjus ši pareiga pereidavo pagal amžių kitai dukrai.

Darželio priežiūrai atskirai laiko niekas neskirdavo. Mergaitės su visais ankstų rytą keldavo ir keliaudavo darbų dirbti. Po pietų, kai šeimyna ilsėdavosi, darželį prižiūrinti mergina eidavo jo ravėti. „Turi per pokaitį darželį išsiravėti“, – sakydavo. Daržas galėjo būti ir neravėtas, bet gėlių darželis – niekuomet. Prie namų įrengtas gėlynas džiugino ir praeivius. Jis buvo tarsi vizitinė kortelė, pagal kurią sprendė apie namuose gyvenančių mergaičių grožį, namiškių tvarkingumą. Gražus darželis – gražūs, tvarkingi, dori žmonės gyvena. Net elgetos iš darželio grožio sprendė, ar verta užeiti į namus, ar bus pamaitinti ir sušelpti. Į namus, kurių nepuošė gėlių darželis, jie tiesiog neužsukdavo.

Ar baltai dažyti akmenėliai, kuriuos ne vienas prisimename iš senų sodybų, yra vienintelis darželių formavimo būdas?

Gėlių darželių kraštams tvirtinti pinigų anais laikais niekas neskyrė. Jiems puošti naudojo medžiagas, kurios buvo čia pat kieme – nuskilusios plytos, dirvonuose surinkti akmenys, pievoje – velėna, miške – vytelės. Lysvelių kraštai buvo apsodinami ir žemomis gėlėmis: našlaitėmis, daugiametėmis saulutėmis, mažosiomis žiemėmis.

Akmenėliais, vytelėmis, plytomis ir velėna sutvirtinti lysvelių kraštai išryškindavo jų kontūrus, kai augalai dar nebūdavo sužaliavę arba būdavo jau nupjauti. Ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį puošniai atrodydavo gėlynas, kurio lysvelių kraštai apdėlioti balintais akmenėliais. Toks darželis ir be augalų spindėjo tvarka.

Ar iš pirmo žvilgsnio galima atskirti suvalkietės darželį nuo žemaitės?

Didelius gėlių darželių skirtumus tarp regionų sunkoka įvardyti. Galbūt Žemaitijoje iš vienuolynų sodų augalai paplito po sodybas anksčiau nei kitoje Lietuvos dalyje. Labiau skiriasi turtingų ir vargingesnių sodybų darželiai. Turtingesnėse sodybose augo prabangesni augalai: pilkoji leukonija, bijūnai.

Mažojoje Lietuvoje mėgta auginti rūdėtąjį erškėtį. Čia didžioji gyventojų dalis buvo evangelikai, o rūta laikyta katalikiška gėle, tad gėlynuose jų neaugino, o apeigose naudojo paprastųjų mirtų arba mažųjų žiemių šakeles. Šiame regione, kaip niekur kitur Lietuvoje, buvo populiaru lysvelių kraštus tvirtinti plytomis.

Gėlių darželiai istorijos bėgyje išnyksta be pėdsakų. Kaip sužinote, ką augindavo žmonės anais laikais?

Šiuo metu tai atskleidžia rašytiniai šaltiniai, nuotraukos. Vienuolynų ir dvarų archyvuose atrandamos gėlynus ir sodus tvarkiusių sodininkų namų ūkio knygos, mokslų įstaigų archyvuose saugomi ir naujai atrandami didikų dvarų, sodų ir parkų planai, laiškai, prisiminimų knygos, kultūros darbuotojų ekspedicijų medžiaga ir kiti šaltiniai.

Ar rekomenduotumėte šiais laikais auginti darželius taip, kaip tai darydavo lietuvaitės senovėje?

Žinoma, šiandien prie namų galima įsirengti ir puoselėti tradicinius gėlių darželius. Jie labai sėkmingai įrengiami sodybose prie renovuotų pastatų, išlaikiusių senosios architektūros tradicijas.

Geometrinių formų tradicinis gėlynas, įrengtas prie šiuolaikinės statybos daugiaaukščio, tikrai patrauktų ne vieno praeivio žvilgsnį. Vargu ar ką nors papiktintų prie modernaus pastato žaliuojanti rūtų lysvė, pramaišiui su flioksais susodinti bijūnai, diemedžio keras.

Gėlių darželio puoselėjimas – tai kūryba. Jį rengiantis ir prižiūrintis žmogus – kūrėjas, o kruopščiai prižiūrimas, žiedais klestintis ir žvilgsnį traukiantis darželis – grožis, kurį vargu ar galima ir verta griežtai kritikuoti. Ir šiuolaikiniuose gėlynuose šalia smilgų kuo puikiausiai auga močiučių darželių augalai. Auga, žydi ir primena mūsų istoriją.

Giedrė RYMEIKĖ

Rasos ŽUMBAKIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.