Lietuvių atostogų istorija: nuo edukacinių kelionių iki nuodėmingo laiko Palangoje

Atostogų sąvoką įveda universitetai

Pasak doc. T. Čelkio, tam tikras atostogų užuomazgas galima įžvelgti Viduramžių Europoje.

„Tokias atostogas, kokias suvokiame dabar, pirmą kartą įveda universitetai, kai universitete studijuojantiems studentams būdavo suteikiamas atostogų laikas išvykti namo pas tėvus nuimti derlių. Jie atvykdavo, nuimdavo derlių, jį parduodavo, uždirbdavo pinigų, grįždavo ir iš to galėdavo išgyventi“, – kalba istorikas.

Jo teigimu, apie atostogas imta kalbėti nuo XVIII–XIX a. sandūros – tada, kai atsirado darbo ir laisvo laiko sąvokos. Iki tol visuomenė buvo luominė – joje kai kurie žmonės, pavyzdžiui, valstiečiai nebuvo laisvi: „Jie apskritai neturėjo tokio supratimo – laisvas laikas ar ne laisvas laikas. Jį ponas gali pakelti ir iškviesti bet kur ir bet kada – jis visada budėjimo režime“.

Tuo metu didikai laisvo laiko turėjo, tačiau tai nebuvo vadinama atostogomis. Laisvą savo laiką jie skirdavo mokslui, edukacinėms kelionėms į užsienio šalis, universitetus, piligrimines vietas ar šventus kapus.

„Pavyzdžiui, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis vyko netgi į Egiptą. Jo kelionė, kaip jis skelbė, buvo piligriminė kelionė – aplankyti šventąją žemę, bet iš tikrųjų mes matome, kad jis domėjosi pačiais įvairiausiais pasaulietiniais dalykais – skoniais, mokslu – pavyzdžiui – aprašinėdavo gyvūnus. Jam tai buvo patirtis ir negalima sakyti, kad kelionė buvo laikas, kai tu labai atsipalaiduodavai. Jis patirdavo daug įtampos, nes vis dėlto musulmoniškame krašte tekdavo susidurti ir su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis“, – teigia doc. T. Čelkis.

Valstiečiai apskritai neturėjo tokio supratimo – laisvas laikas ar ne laisvas laikas. Jį ponas gali pakelti ir iškviesti bet kur ir bet kada – jis visada budėjimo režime.

Istorikas pasakoja, kad iki traukinio atsiradimo žmonės keliaudavo vežimu arba pėsčiomis. Prieš keliaujant į svetimą šalį tekdavo pasiruošti – reikėdavo gerai žinoti užsienio valstybės politinę situaciją, pasirūpinti savo sveikata. Anot jo, prieš kelionę didikai netgi surašydavo testamentą, nes nežinodavo, ar sugrįš gyvi.

Nors viešbučių tuo metu nebūdavo, keliautojai galėdavo apsistoti nakvynės namuose, naktį praleisdavo to paties luomo žmonių namuose arba vienuolynuose.

„LDK buvo tokia tvarka, kad į didžiuosius miestus, kuriuose vykdavo seimai ir į kuriuos atvykdavo daug bajorų, buvo prievolė patiems miestiečiams priimti svečius. Retas miestietis džiaugdavosi tokia galimybe, nes atvykę žmonės visada elgdavosi kaip ne namie – didikas, apsistojęs pas miestietį, į šeimininką žiūrėdavo iš aukšto ir ne visada viskas gražiai baigdavosi, todėl miestiečiai patys sukurdavo blogas sąlygas, pavyzdžiui, siaurindavo vartus, kad neįvažiuotų vežimai“, – kalba istorikas.

Jeigu kelionės atstumai būdavo dideli, tiek lietuviams, tiek užsieniečiams tekdavo nakvoti po atviru dangumi, net ir žiemos metu: „Dėl to apsauga ir sargyba būdavo nepaprastai reikalinga, nes plėšikai iš to gyvendavo“.

Prie jūros poilsiavę lietuviai kartais neapsieidavo be nuodėmės

O kaip atrodė lietuvių atostogos tarpukariu? Pasak doc. S. Kubrio, XX a. Europai išgyvenant dinamišką laikotarpį, atsipalaidavimo ir poilsio kultūra kito.

„Galime sakyti, kad Europa ir Lietuva tarpukariu santykinai smaginasi ir poilsiauja, bet tai yra dinamiško laiko pasekmė – juk atsiranda keleivinė aviacija, kurortai, poreikis pamatyti užsienio šalis“, – sako istorikas.

Anot jo, Lietuva tuo metu nebuvo garsi savo kurortais. Kaip vieną iš traukos taškų turtingesnių sluoksnių gyventojams istorikas išskyrė Palangą. Pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas šiame mieste praleisdavo nuo keturių iki šešių savaičių: „Kai atvyksta prezidentas, jam yra sudaromos sutiktuvės – tai yra didelė Palangos miesto gyventojų atrakcija, nes atvyko Lietuvos prezidentas, statomi vartai, pasitinkama su kalbomis“.

„Paprastai buvo nuomojama grafaitės Marijos Tiškevičiūtės vadinamoji „Baltoji“ vila. Prezidentą lydėdavo 37 žmonės: 33 – vien tik apsaugoje – trys pamainos po 11 žmonių. Be abejo, atvykdavo medicinos personalas, pora tarnaičių, prezidento šeima. Jo atostogos dažniausiai vykdavo liepos mėnesį. Palangos savivaldybė, būdama labai supratinga, įrengdavo jam atskirą persirengimo būdelę, nedidele smėlyno tvorele aptverdavo plotą“, – pasakoja docentas.

Anot doc. S. Kubrio, poilsiaudami prie jūros to meto lietuviai maudydavosi, pramogaudavo, stebėdavo kitus.

„Kiek moterų laukė ir alpo, kol į pliažą ateis Kipras Petrauskas. Juk ne veltui sklido legendos – kiekvienas jo žingsnis Palangoje buvo sekamas. Tai buvo didelė ir patraukli figūra“, – sako istorikas.

„Vykdavo paplūdimio, pliažo karalienių ar karalių rinkimai – kas labiau įdegs. Tai tuo metu buvo populiaru arba, tarkime, Palangos spaudoje yra įvairių skelbimų, prašančių atsiliepti viltingai pažiūrėjusius ponus į vieną ar kitą merginą. Mezgėsi pažintys, romanai, kas galbūt literatams davė tam tikro įkvėpimo rašyti. Tai buvo intensyvus smaginimosi, poilsiavimo laikotarpis, kuris kartais neapsieidavo be nuodėmės“, – priduria jis.

Tuo metu LDK laikmečio žmogus į jūrą nežiūrėjo kaip į poilsio vietą.

„Ilgą laiką mūsų visuomenė buvo karių, žemdirbių visuomenė ir jūra, kaip vandens kelias ir logistikai puiki vieta, nebuvo suvokta. Žinome, kad, pavyzdžiui, virš 80 metų būdamas Jogaila pirmą kartą pamatė jūrą ir tai jam tikrai neapsunkino gyvenimo“, – kalba doc. T. Čelkis.

VU Istorijos fakulteto informacija